7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Nusipelnęs ne tik muzikai

Lietuvos nacionalinė filharmonija 74-ojo simfoninės muzikos vakarų sezono pradžios koncertą paskyrė maestro Juozo Domarko vadovavimo Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui 50-mečiui. Vakaro pradžioje į sceną greta profesoriaus Juozo Domarko įžengusi Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė apdovanojo maestro ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didžiuoju kryžiumi.
 
Kažin, ar mylimiausias ir gabiausias Iljos Musino studentas 1964-aisiais pradėdamas vadovauti Filharmonijos simfoniniam orkestrui galėjo žinoti, kad teks ne tik diriguoti ir rengti programas, bet ir rūpintis kiekvienu orkestro muzikantu? Kad daugybę savo koncertinių išvykų į jo meną bei asmenybę vertinančias užsienio šalis teks derinti su pedagoginiu darbu? Kad teks iš naujo formuoti orkestrą, auginti naujus jo narius, teks pačiam rūpintis mušamųjų ir orkestrinio dirigavimo katedrų įkūrimu Lietuvos konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija)? Kad jauniesiems dirigentams teks padėti perprasti dirigavimo mokslo ir meno subtilybes ir globoti jau pradėjusius savarankišką veiklą? Kad taps ne tik daugelio Lietuvos kompozitorių kūrinių premjerų atlikėju, bet ir redaktoriumi? Ar tikėjosi jis tų iššūkių ir tokio nenuspėjamo dirigento, orkestro vadovo ir pedagogo gyvenimo, kurį Viktoras Gerulaitis jautriai aprašė knygoje „Orkestro byla“? Kažin... Maestro tiesiog ėjo pirmyn ir darė viską, kas nuo jo priklausė (ir netgi daugiau), siekdamas sukurti reprezentacinį Lietuvos simfoninį orkestrą, kuris pagrotų įvairiausio sudėtingumo muzikos kūrinius ir būtų vertas atstovauti Lietuvos kultūrai visame pasaulyje. Ir jam pavyko.

Tarp festivalių

Didelė rudens „Kino“ dalis skirta festivaliams – jau buvusiems ir būsimiems. Aistė Račaitytė dalijasi Lokarno ir Vroclavo kino festivalių įspūdžiais, Živilė Pipinytė rašo apie Gdynės kino festivalyje pamatytus naujus lenkų filmus, bet feljetone abejoja, ar jų būtinai turi būti tiek daug: „Festivaliai pučiasi, rodo daugybę niekam nereikalingų filmų, rengia „industrijų“ susitikimus, kviečiasi kitų festivalių atstovus, tad nenuostabu, kad svarbesni už filmus vis dažniau tampa įtakingi svečiai, jų kostiumai bei turistinės atrakcijos.“
 
Netrukus vilniečius užgrius dar viena festivalių banga. Šią savaitę prasideda festivalis „In Latino“, kuris pristatys ir įdomią Kolumbijos filmų programą. Į spalį pasislinko tradicinė Lenkų filmų savaitė. Jos programą žurnale pristato Izolda Keidošiūtė, ilgai lauktą savaitės viešnią – lenkų kino ir teatro aktorę Krystyną Jandą – kalbina Aneta Anra. Aktorė mielai bendradarbiauja su lenkų moterų spauda, tad ir pokalbyje atsirado ne visai „kinematografiškų“ klausimų, pavyzdžiui, apie moters grožį. Spalio pabaigoje Vilniuje prasidės „Nepatogus kinas“. Dokumentiniai šio festivalio filmai kasmet atspindi svarbiausias pasaulio problemas. Šįkart programos rengėjai akcentuoja karą, korupciją, diskriminaciją.
Lapkričio pradžioje pakvies „Scanorama“. Festivalis, kaip visada, masina ir iškiliais vardais, ir naujais atradimais, ir įdomiais susitikimais. Tradiciškai atradimą lietuvių žiūrovams žada jo retrospektyva – šiemet „Scanorama“ pristatys „lėtojo kino“ klasiką Theo Angelopoulosą. Apie graikų kino meistro kūrybą naujame „Kine“ rašo Narius Kairys. Jis aptaria režisieriaus politines pažiūras ir jo filmų originalumą, teigdamas, kad Angelopouloso talentas – „konkrečius įvykius paversti poetiniais vaizdiniais, kuriuos galima suvokti įvairiapusiškai.“

Kai piešinys prilygsta pamišusio jaučio šokiui

Algimanto Švėgždos piešinių konkurso dalyvių parodos atidarymas jau treti metai sutampa su Akademijos mokslo metų atidarymo švente. Tai jaunas, atviras konkursas, o jo dalyvių darbai įvairūs, kartais net provokuojantys, peržengiantys tradicinio piešinio supratimo ribas. Mintis pasikalbėti apie konkursą kilo apžiūrinėjant dalyvių darbus. Pokalbyje dalyvavo visi piešinio konkurso idėjos „gimdytojai“: Vilniaus fakulteto dekanas doc. Česlovas Lukenskas, profesorius Arvydas Šaltenis, Piešimo katedros vedėjas profesorius Jonas Kazlauskas, menotyros mokslų daktaras Viktoras Liutkus ir konkurso mecenatė Dalia Gruodienė.

Nenubaustas blogis

Davidą Fincherį vis dažniau įsivaizduoju tarsi kino mikrochirurgą, bandantį išsiaiškinti, kur formuojasi žmonių santykiai, jų troškimai, poelgių motyvai, baimės. Tačiau neabejoju, kad laukiantys iš režisieriaus naujų „Septynių“ ar naujo „Kovos klubo“, pažiūrėję „Dingusią“ („Gone Girl“, JAV, 2014), greičiau nusivils. Po „Zodiako“ ir „Socialinio tinklalapio“, regis, Fincheriui nebeįdomu sukrėsti žiūrovų įtaigiu, estetizuotu prievartos ir blogio reginiu ekrane, nors tamsiųjų žmogaus sielos paslapčių naujame filme taip pat bus su kaupu. Man regis, Fincheris bene pirmasis iš didžiųjų šių dienų režisierių suprato, kad kino postmodernizmas baigėsi. Tačiau gerai išmoktos jo pamokos (pirmiausia – dviprasmiškumo) leidžia režisieriui artėti prie kitokios kino kalbos. Jis eina tuo pačiu keliu kaip ir daugelis filosofų, kurie atsisakę barokiškos (tarptautinės, pseudomoksliškos ir pan.) kalbos siekia paprastumo ir bando kuo tiksliau suformuluoti mintį. „Dingusi“ – paprastas filmas. Kiekviename jo kadre – tik tai, kas būtina.

 

Fincheris nenori stebinti, kurti vizualinių digresijų ar žaisti intertekstinių žaidimų. Postmodernistines įmantrybes jis paverčia kino pasisakymo kontekstu. Fincheriui šaltakraujiška blondinė ar dušo grindimis tekantis kraujas – nebe nuoroda ar užuomina į Hitchcocką, o tiesiog kino materija. Panašiai atsitinka ir su filmo struktūra: režisieriui nebereikia vienintelės tiesos ieškančio tarpininko, tarkime, žurnalisto (kaip kad šią temą filme „Pilietis Keinas“ pradėjusiam Orsonui Wellesui), „Dingusioje“ tiesos paieškos vyksta temos ir vaizdų lygmenyje, todėl tikrais režisieriaus bendraautoriais tampa operatorius Jeffas Cronenwethas ir muzikos autoriai Trentas Reznoras bei Atticusas Rossas. Pagalvojau, kad „Dingusios“ struktūra idealiai tiktų filmui apie nesenus pakaunės įvykius. Gaila, kad Fincheris jais nesusidomės.

„Musica humana“ sukaktis

Kiekvieno kolektyvo gyvavimo laikotarpis nusako labai daug. Būna visko: ieškojimų, atradimų, idėjų, džiaugsmo ir nusivylimų. O jeigu jis gyvuoja jau keturiasdešimt metų? Tokią sukaktį šiais metais švenčia Lietuvos nacionalinės filharmonijos kamerinis ansamblis „Musica humana“. Per ilgus metus muzikantai pristatė ne vieną šimtą koncertų, įgyvendino gausybę naujų idėjų ir pateikė ne vieną staigmeną, o jų patirtis ir repertuaro įvairovė užfiksuota daugybėje vinilo ir kompaktinių plokštelių. Nuo pat veiklos pradžios ansamblis kūrybiškai tobulėjo, artėjo prie stilistiškai motyvuoto baroko muzikos interpretavimo, į savo repertuarą pamažu įtraukdamas ir kitų epochų kompozitorių kūrinius, svarbią vietą suteikdamas lietuvių šiuolaikinei muzikai. Nuo pat kolektyvo susikūrimo vadovo vairą laiko Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, vienas žymiausių mūsų šalies fleitininkų profesorius Algirdas Vizgirda, sutikęs plačiau papasakoti apie ilgo kūrybinio kelio subtilybes.
 

Vienas lauke karys

Gal kam nors sunku patikėti, bet ir šiais laikais socialiniuose tinkluose yra teigiančių, kad sovietinė kariuomenė buvo „išvaduotojų armija“, išlaisvinusi Lietuvą nuo nacistų, o tarnavimas joje kančiose užgrūdindavo „tikrus vyrus“. Tokia nuomonė sklinda ne tik iš nostalgiją sovietmečiui jaučiančių asmenų (kurių dauguma tuomet dėl savo užimamos privilegijuotos padėties nepatyrė sistemos žiaurumo), bet ir iš jaunuolių, įtikėjusių autoritarinio režimo pranašumais. Demokratijos, informacijos sklaidos ir politinio skaidrumo amžiuje toks mąstymas atrodo protu nesuvokiamas, kaip ir tikrosios Rusijos kariuomenės, nedaug kuo besiskiriančios nuo sovietinės, Rytų Ukrainoje šiais metais vykdomi veiksmai. Matyt, kad patogus tikėti, gražiai supakuotas melas yra lengvesnis masalas nekritiškam protui nei sudėtinga, daugialypė, „neskani“ tiesa.
 

 

Kino naujienos trumpai

Rugsėjo 30 d. baigėsi 23-iasis atviras NVS ir Baltijos šalių festivalis „Kinošok“. Trumpametražių filmų konkurse, kuris vadinosi „Šoko ribos“, nugalėjo Oksanos Burajos filmas „Liza namo!“. Jis apdovanotas Didžiuoju festivalio prizu.
 
Vaidybinių filmų konkurso nugalėtoju tapo gruzinų režisieriaus Georgijaus Ovašvilio filmas „Kukurūzų sala“, šią vasarą jau triumfavęs Karlovi Varuose. Beveik be žodžių filme pasakojama istorija apie valstiečius, kurie sodina kukurūzus upės, skiriančios Gruziją ir Abchaziją, saloje. „Kukurūzų sala“ taip pat apdovanota ir už geriausią operatoriaus darbą. Prizą už geriausią režisūrą gavo ukrainiečių režisierius Miroslavas Slabošpickis, sukūręs socialinę dramą apie kurčnebylius „Gentis“. Ukrainiečių filmo „Broliai. Paskutinė išpažintis“ režisierė ir scenaristė Viktorija Trofimenko apdovanota už geriausią scenarijų. Prizas už geriausią muziką atiteko Aleksejui Aigi (Aleksandro Kotto filmas „Išbandymas“, Rusija). Specialusis žiuri prizas paskirtas armėnų filmui „Romantikai“ (rež. Аregas Azatianas, Šogikas Tadevosianas). Prizai už geriausius vaidmenis liks Rusijoje. Jais apdovanoti Aleksejus Černychas, suvaidinęs Arsenijaus Gončiukovo filme „Sūnus“, ir dvi jaunos bendros rusų ir estų gamybos filmo „Aš negrįšiu“ (rež. Ilmar Raag) aktorės Polina Puškaruk bei Vika Lobačiova. Lietuvai „Kinošok“ konkurse šiemet atstovavęs Mariaus Ivaškevičiaus filmas „Santa“ liko be apdovanojimų.

Grupės „AVaspo“ virusas „Gondii sindromas“ užkrės poezijos ir teatro mylėtojus

 Spalio 15 ir 17 dienomis, Kirtimų kultūros centre, audiovizualinės poezijos grupė „AVaspo“, drauge su režisiere Saule Norkute ir nauja kūrybine komanda iškels modernią lytiškumo dilemą. Novatorišku šiuolaikinės elektroninės muzikos, poezijos ir vizualų pripildytu spektakliu „Gondii sindromas“ kūrėjai žiūrovus kvies susimąstyti apie lyties padalintą pasaulį.

Džiuginančios energijos sūkury

Lietuvos kamerinis orkestras (LKO) po sėkmingų koncertų užsienyje – apie juos žiniasklaida jau nesyk rašė – pradėjo naująjį sezoną. Orkestras atrodė akivaizdžiai pagyvėjęs, pasitempęs, spinduliuojantis energiją. LKO direktorius Egidijus Mikšys apie šį sezoną sakė: „Džiaugiamės galėdami pristatyti įdomias programas su ryškiais solistais ir dirigentais, plėtoti orkestro veiklą Lietuvoje ir užsienyje. Už tai orkestras dėkingas ir meno vadovui Sergejui Krylovui, ir orkestro veiklą jau kelerius metus ištikimai palaikančiam mecenatui Virginijui Striogai.“
   
Orkestro sezono pradžios koncerte rugsėjo 27 d. filharmonijoje dėl pasirinktų kūrinių ir jų interpretacijos vyravo šviesi optimistiška nuotaika. Greta Ludwigo van Beethoveno Romanso smuikui ir orkestrui F-dur, op. 50, ir retai skambančios šio kompozitoriaus Antrosios simfonijos D-dur, op. 36, buvo pristatytas visiškai nežinomas kūrinys – austrų pianisto ir kompozitoriaus Johanno Nepomuko Hummelio (1778–1837) Koncertas fortepijonui, smuikui ir orkestrui G-dur, op. 17. Abu vakaro solistai skaitytojams gerai pažįstami – tai smuikininkas bei dirigentas Sergejus Krylovas ir pianistė Mūza Rubackytė. Kartu pagroti scenoje iškilūs muzikai planavo jau kelerius metus. Hummelio koncertas, kurį jie pasirinko, pasak žaismingai kalbėjusio S. Krylovo, yra niekieno neatliekamas apie 99 metus! Jį tik pats S. Krylovas yra pagrojęs – prieš gerus porą dešimtmečių užsienyje su kitais atlikėjais.

Prasmė pagal Sergejų Bukovskį

„Rodyti, kad gyvenimas bjaurus, šiais laikais paprasčiau nei sakyti, kad vis dėlto jis turi kažkokią prasmę“, – teigia ukrainiečių režisierius Sergejus Bukovskis. Jis – vienas žymiausių kino autorių Ukrainoje, kurio filmuose „Pasakyk savo vardą“, „Gyvieji“, „Rytoj šventė“, „Dislokacija“, „Stogas“ persipina tragiškos epochos ir neįmenamos lemties ženklai. Sluoksnis po sluoksnio, tarsi restauruojant senąsias ikonas, atidengiami XX amžiaus istorijos siužetai, žmonių liudijimai, bylojantys apie karus, badą, pažeminimus ir... šviesą, kuri tūno giliame sielos kamputy ir neleidžia paskęsti purve. Laikas Bukovskio filmuose teka lėtai, kaip ir prieš keletą dešimtmečių, o su herojais bendraujama nuoširdžiai ir paprastai, tarsi jie būtų seni geri draugai.
Sergejaus Bukovskio filmų retrospektyva šiemet papuošė festivalio programą, su juo kalbėjosi Auksė Kancerevičiūtė.
PUSLAPIS
IŠ
1003