7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Nuo klasikinės iki šiuolaikinės chorinės muzikos

IV tarptautinio Šv. Jokūbo festivalio įspūdžiai

Rasa Murauskaitė
Nr. 34 (1095), 2014-10-03
Muzika
Festivalio uždaryme choras „Vilnius“ ir ansamblis „Musica humana“. V. Dranginio nuotr.
Festivalio uždaryme choras „Vilnius“ ir ansamblis „Musica humana“. V. Dranginio nuotr.
Festivaliai šiuo metu yra populiarus, bet nepaprastai margas kultūrinio gyvenimo reiškinys. Jų koncertus gali jungti įvairiausi aspektai, patraukiantys atitinkamą žiūrovą. Ieškant bendro vardiklio rugsėjo 28 d. pasibaigusiam IV tarptautiniam Šv. Jokūbo sakralinės muzikos festivaliui, verta jį išreikšti ne tik žodžiais „choras“, „sakralinė muzika“ ar „bažnyčia“ – tai ir konkreti nuotaika, nuolatinis pakilumas ir džiaugsmingumas, šviesios emocijos, lydinčios iš koncerto į koncertą. Rodos, kad festivalyje buvo įgyvendintas įvairovės vienovėje principas. Viena vertus, pakankamai aiškūs koncepcijos rėmai neleidžia tikėtis juodos ir baltos kontrastų, juo labiau kad chorinė kūryba dėl pačios savo specifikos negali būti kardinaliai priešinga instrumentinei. Tačiau festivalio koncertuose pasirodę kolektyvai vis dėlto buvo labai įvairūs ir dėl pasirinkto repertuaro, ir dėl požiūrio į chorinę muziką, turinčią ir galinčią skambėti tokioje specifinėje scenoje.
 
Iš koncertuose girdėtų lietuvių kolektyvų šįkart didžiausią įspūdį paliko kauniečių vokalinis ansamblis „Acusto“ (meno vadovas ir dirigentas Kęstutis Jakeliūnas). Išklausius nepaprastai įvairią programą – nuo lietuvių iki užsienio kompozitorių, nuo Renesanso iki šių dienų muzikos – galėjo atrodyti, kad koncertas tarsi neturi bendros ašies, bet šįkart tokia kūrinių mišrainė iš vėžių neišmušė ir netgi labai gražiai sugulė į organišką visumą. Toks sprendimas savotiškai įdomus, nes kiekviena kompozicija tarsi vis iš naujo kelia susidomėjimą, atnešdama ką nors nauja ir netikėta, neleisdama atitraukti dėmesio nė akimirkai. Puikų toną vakarui davė pirmasis programos kūrinys – Vaclovo Augustino „Anoj pusėj Dunojėlio“. Kompozicija, turinti lietuviškos magijos, o paprastai tariant, maloni ausiai, buvo labai suvoktai, jautriai bei žavingai atlikta. Vokalinio ansamblio profesionalumas jautėsi viso koncerto metu, nors labai norėdamas visada rasi prie ko prikibti – labiausiai užkliuvo Ryčio Mažulio „Canon solus“ atlikimas. Tačiau ne visuomet šios smulkmenos svarbios, ypač kai bendra visuma nuoširdžiai pradžiugina.
 
Šaunų kauniečių kolektyvo pasirodymą galima pavadinti preliudu į bene įsimintiniausią festivalio koncertą – švedų choro „Vocal art Ensemble of Sweden“ (meno vadovas ir dirigentas Janas Yngwe) programą. Viena vertus, kolektyvas iš Geteborgo galėtų būti apkaltintas bandymu populiariomis priemonėmis pavergti publiką: buvo ir vadovo aranžuotų kūrinių, kurių originalios versijos priklauso muzikantams, balansuojantiems tarp profesionaliosios ir populiariosios scenos, o ir kiti kūriniai nestokojo paprastų, pagaulių, lengvai įsimenamų intonacijų. Tačiau tai būtų tik konservatyvių pažiūrų melomanų priekaištai, nes kolektyvo ir jo vadovo profesionalumo paneigti negalėtų niekas. Galų gale švedų kolektyvas vienintelis sulaukė tokios audringos publikos reakcijos, o po koncerto – ir nuoširdžios žiūrovų padėkos už nepamirštamus muzikinius įspūdžius.
 
Kuo ypatingas šis koncertas? Programa vėlgi labai įvairi, tik šįkart – ne epochų, o tautybių ir neretai nuo religingumo visiškai nutolusios tematikos aspektu. Koncertas pradėtas ir užbaigtas populiaraus choro muzikos kūrėjo, latvių kompozitoriaus Eriko Ešenvaldo kūriniais. Paskutinis jų – „Stars“ chorui ir skambančioms taurėms – iš tiesų sukėlė neeilinius estetinius potyrius, kuriuos tik pastiprino ypatinga bažnyčios akustika. Išskirti būtų galima bene kiekvieną atliktą kūrinį, tačiau tai vis vien neatstotų to, ką buvo galima patirti klausantis. Vis dėlto dera paminėti įspūdingą ir emociškai stiprią kubiečių kompozitoriaus Calixto Alvarezo „Lacrymosa“. Tai kūrinys, bylojantis apie labai skaudžius dalykus, tikrai vertas bent kartą gyvenime būti išgirstas. Jo ugninga, stipria emocija persmelkta dvasia įsimena ilgam. Verta pagirti choro solistę už įspūdingą ir sudėtingą partiją, kuriai pritiko atlikėjos balsas ir suvokta emocija. Vien dėl tematikos unikalumo negalima užmiršti Imogenos Heap kompozicijos „Hide and Seek“ (chorui aranžavo J. Yngwe), kalbančios apie žiaurų amerikiečių elgesį su žemyno čiabuviais indėnais, bei Viennos Teng „Hymn of Acxion“, pasakojančio apie amerikiečių kompaniją, kuri seka viso pasaulio gyventojus. Atlikimą puikiai papildė ir išsamūs choro vadovo komentarai, leidę geriau pažinti ir suvokti kiekvieno kūrinio idėjas. „Vocal art Ensemble of Sweden“ koncertas veikiausiai išsiskyrė tuo, kad žiūrovai galėjo išgirsti kitokią, kiek netikėtą šiuolaikinę choro muziką. Todėl festivalio kontekste kolektyvo pasirodymą drąsiai galima pavadinti savotišku avangardu.
 
Vakaras su Šiaulių „Polifonija“ (meno vadovas ir dirigentas Tomas Ambrozaitis) pradžiugino pasauline premjera – specialiai kolektyvui parašytu kompozitorės Nijolės Sinkevičiūtės kūriniu „Trijų ašarų motetai“. Premjeros faktas džiugus, nors pats kūrinys gana tradiciškas, o savo nuotaika labai jau lyriškas, net sentimentalokas. Šiaip ar taip, choras trijų dalių kompoziciją atliko profesionaliai.
 
Bene labiausiai festivalyje nuvylė svečių iš Lenkijos „Capella Musicae Antiquae Orientalis“ (meno vadovas ir dirigentas Leonas Zaborowskis) koncertas. Iki koncerto publika šiuo kolektyvu buvo sudominta: faktas, kad jie dainuoja stačiatikių sakralinę muziką, skambėjo labai įdomiai, net kiek egzotiškai. Juos išgirdus, pirmiausiai užkliuvo bendras atlikimo lygis. Trūko ir balsų lygumo (silpnoka atrodė vyrų grupė), ir muzikalumo, viskas skambėjo nepaprastai vienodai. Kolektyvą užgožė kiti chorai, sužavėję ir profesionalumu, ir sėkmingiau sudėliotomis ir atliktomis programomis. Kontrastą tik išryškino kitame koncerte Vilniuje dainavęs stiprus choras iš Latvijos – vienas iš geriausių kolektyvų mūsų kaimyninėje šalyje, garsėjančioje aukšto lygio chorine kultūra. Panašu, kad liaupsės latviams nebuvo perdėtos – choras „Daugava“ (meno vadovas ir dirigentas Jevgenijus Ustinskovas) pademonstravo aukščiausią meninį lygį. Jų programoje, natūralu, skambėjo nemažai latvių kompozitorių kūrinių, tarp jų ir paties kolektyvo vadovo kompozicijos, įdomios, nors pasižyminčios gana tradiciška muzikine kalba. „Daugava“ į vakaro repertuarą taip pat įtraukė Stačiatikių bažnyčios muziką, kurią, manau, atliko sėkmingiau negu minėtas lenkų choras. Turbūt vienintelis svečių iš Latvijos koncerte užkliuvęs dalykas – pradžioje vienos choristės solo atlikti kūriniai. Dainuota ir akompanuota gana mėgėjiškai – šių numerių buvo galima atsisakyti.
 
Festivalio vainikas – jo baigiamasis koncertas, skirtas Johanno Sebastiano Bacho muzikai. Jam ir muzikinės pajėgos buvo surinktos atitinkamos – su valstybiniu „Vilniaus“ choru (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Povilas Gylys) pasirodė ir senosios muzikos ansamblis „Musica humana“ (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Algirdas Vizgirda), solistai Aistė Ruškienė, Vilija Mikštaitė-Mažulienė, Mindaugas Zimkus, Steinas Skjervoldas.
 
Jeigu paskutinį festivalio koncertą turėčiau apsakyti vienu sakiniu, užtektų ištarti tiek: klausytis Johanno Sebastiano Bacho muzikos bažnyčioje – stebuklas. Jo kūryba Dievo namuose atsiskleidžia ypatingai. Labai įtaigiai nuskambėjo kompozitoriaus kantata „Ich habe genug“ (BWV 82) – sužavėjo tiek puikus „Musica humana“ atlikimas, tiek įtaigus solisto Steino Skjervoldo, sėkmingai praturtinančio lietuvišką profesionaliosios muzikos sceną, pasirodymas. Vien instrumentinės muzikos mėgėjus barokiniu lengvumu, precizika ir žaismingumu pradžiugino J.S. Bacho Siuita Nr. 1 C-dur (BWV 1066). Festivalį užbaigė monumentalus dvylikos dalių J.S. Bacho „Magnificat“ D-dur (BWV 243). Didingos choro dalys puikiai atspindėjo džiugią sėkmingai praėjusio, turtingais muzikiniais įspūdžiais pažymėto festivalio nuotaiką – choras gražiai įprasmino visą kompozitoriaus muzikos stojiškumą ir stiprią energiją. Tiesa, solistų numeriai skambėjo įvairiai – vieniems pritrūko užtikrintumo, išbaigtumo, niuansų, o kiti skambėjo labai maloniai, su natūraliu lengvumu ir laisve, be kurios joks atlikimas negali būti sėkmingas ir pasiekti aukščiausius Bacho kūrybos keliamus tikslus.
 
Vienus Dievas atveda prie muzikos, kitus muzika atveda prie Dievo. Per paskutinį festivalio koncertą teko išgirsti žmones šnabždantis, jog jie atėjo tikėdamiesi paklausyti mišių, o netikėtai pateko į koncertą ir jame pasiliko, atidžiai klausėsi, žavėjosi. Bacho muzika gėrėjosi pilnutėlė bažnyčia ir tai labai džiugina. Todėl viliuosi, kad pakilią džiaugsmo dvasią, kuri lydėjo visą festivalį, žmonės nešiosis dar ilgai – kol ras, kas vėl šią šviesią emociją galėtų pakurstyti.

 

Festivalio uždaryme choras „Vilnius“ ir ansamblis „Musica humana“. V. Dranginio nuotr.
Festivalio uždaryme choras „Vilnius“ ir ansamblis „Musica humana“. V. Dranginio nuotr.
Švedų choras „Vocal art Ensemble of Sweden“. V. Dranginio nuotr.
Švedų choras „Vocal art Ensemble of Sweden“. V. Dranginio nuotr.
Latvių choras „Daugava“. V. Dranginio nuotr.
Latvių choras „Daugava“. V. Dranginio nuotr.