Rugsėjo 25 d. nacionaliniame operos ir baleto teatre susirinkusios publikos laukė tikra šventė – Jurgita Dronina atliko Odetos-Odilijos vaidmenį. Ir nors dar kartais užsienio spaudoje Dronina pavadinama lietuvių balerina, šiuo metu ji atstovauja Olandijos nacionaliniam baletui ir visuose anonsuose rašoma – Jurgita Dronina (Olandija). Bet tai neliūdina, atvirkščiai, net kelia pasididžiavimą – tarptautinis pripažinimas M.K. Čiurlionio meno mokyklą baigusiai žvaigždei svarbus visai Lietuvos kultūrinei bendruomenei.
Dar besimokydama M.K. Čiurlionio meno mokykloje, o vėliau ir Miuncheno muzikos ir teatro akademijoje Jurgita skynė tarptautinius apdovanojimus, tarp kurių įspūdingiausias buvo pirmoji premija tarptautiniame baleto konkurse Grase (Prancūzija). Vėliau apdovanojimai pasipylė kaip iš gausybės rago – „Rotary“ premija, Louis Gallodier stipendija, „Danse Open“ festivalio Sankt Peterburge prizas, „Zwaan“ (prestižiškiausias šokio apdovanojimas Olandijoje). Įspūdinga ir kūrybinė balerinos biografija. Sukurti pagrindiniai vaidmenys ne tik svarbiausiuose klasikiniuose baletuose, bet ir iš tiesų novatoriškuose šiuolaikiniuose spektakliuose. Sugebėjimas atskleisti choreografo užmanymus per savo individualybės prizmę, absoliučiai autentiškas, su niekuo nesupainiojamas atlikimo stilius sukuria stiprų traukos lauką, kuris įtraukia choreografus ir žiūrovus. Specialiai Jurgitai kuria tokie choreografai kaip Mauro Bigonzeti, Christianas Spuckas, Krzystofas Pastoras ir kiti.
Ir štai „Gulbių ežeras“ LNOBT scenoje. Visi laukia žvaigždžių pasirodymo. Pirmas, kaip ir priklauso pagal libretą, į sceną įžengia J. Droninos partneris Isaacas Hernandesas (princas Zigfrydas). Nepaprastai gražaus, subtilaus sudėjimo, nepriekaištingai valdantis klasikinio šokio techniką baleto šokėjas. Vis dėlto greitai tampa akivaizdu, kad I. Hernandesas – tik žvaigždutė, besisukanti tikros žvaigždės orbitoje. Per daug subtilu, per mažai akivaizdu, princas dėl savo netinkančio V. Okunevo scenografijai kostiumo tarsi susiliejo su aplinka ir galbūt vien todėl buvo sunku žavėtis šio šokėjo kuriamu vaidmeniu. Nuo pat pirmo pas šiam princui būdingas ilgesys ir liūdesys pasirodė per daug monotoniška, dramatizmo stokojanti (o ką veikti kituose trijuose paveiksluose?) vaidmens koncepcija. Jaunasis šokėjas galutinai „retušavosi“, kai į sceną įplaukė Zigfrydo motinos vaidmenį kurianti baleto artistė Ana Baranova, matyt, sumaišiusi spektaklius. Tikra karalienė pamotė iš vaikiško baleto „Snieguolė ir septyni nykštukai“. Aštrūs, nervingi mostai, persitempusio povo laikysena, labai akivaizdi veido mimika stipriai kontrastavo su subtilia Isaaco Hernandeso vaidmens traktuote. Nors ir galima kiek pakritikuoti, apskritai šokėjas iš Olandijos pademonstravo tikrai profesionalų baleto meną, o ir nuostabiuosius „Gulbių ežero“ Adagio traktavo labai įtikinamai.
Ne paslaptis, kad Piotro Čaikovskio „Gulbių ežeras“ – vienas iš labiausiai publikos geidžiamų ir mėgstamų baleto spektaklių. Ne paslaptis ir tai, kad pagrindinė figūra šiame gotikinės mistikos apipintame spektaklyje, be abejonės, yra Ji – Gulbė. Tai Ji šios dramos stebėtojui turi perteikti visą kūrinio romantiškumą, dramatiškumą, atskleisti muzikos gožį.
Jurgitos Droninos kuriama Gulbė – tikra Odeta! Labai sudėtingą choreografinį tekstą Jurgita visiškai nesunkiai įveikia, jis atrodo tik kaip priemonė kūnu parodyti menkiausius sielos virpesius. Droninos kūrybinis aktas scenoje aprėpia viską – senovės germanų legendos poeziją, P. Čaikovskio muziką, puikią Levo Ivanovo choreografiją, galų gale žavėjimąsi iš XIX a. mus pasiekusiu šedevru.
Be abejonės, tarptautinio pripažinimo sulaukusi primabalerina kuria Gulbės vaidmenį vakarietiška stilistika. Mums gal kiek neįprastai atrodo „džiazuojančios“ Gulbės rankos, kukli, subtili Princesės laikysena, tačiau tiesiog skulptūriška J. Droninos pečių linija, gebėjimas dainuoti kūnu ir akivaizdus rusiškas kanonas tik suteikia žavesio ir individualumo pačiam vaidmeniui. Įtikino ir Odilijos, kaip Odetos antipodo, vaidmens traktuotė. Šioje partijoje žaižaruojanti, techniškai sudėtinga choreografija kalba pati už save, todėl kartais šiek tiek perdėtas demonstravimasis pakiša solistei koją (vaizdžiai tariant) ir sugriauna spektaklio visumą. Akivaizdu, kad Jurgita Dronina teisingai susidėliojo akcentus, Odilijos vaidmeniui neleisdama sugriauti nepakartojamo Odetos sukelto įspūdžio. Baltoji Gulbė, jos meilė yra svarbiausia P. Čaikovskiui ir viduramžių legendos kūrėjams. Nepriekaištinga Odilijos technika, saikingai demonstruojamas juslingumas, aristokratiškos saloninės manieros, galų gale atviras dueto su princu moteriškumas pakankamai įtikina ir pavergia. Publikos pagyvėjimą sukėlė ir retai mūsų teatre matomi 32 fuete.
Nenuvylė ir LNOBT baleto trupės solistai ir artistai. Pirmo paveikslo pas de trois (Kristina Gudžiūnaitė, Grytė Dirmaitė, Romas Ceizaris) buvo sušoktas tiesiog nepriekaištingai ir nepadarytų gėdos jokiai trupei. Andrius Žužžalkinas (Juokdarys) nuskynė visas publikos simpatijas pirmame spektaklio paveiksle, bet toks jo ir darbas. Gediminas Bubelis (blogio genijus Rotbartas) buvo tikrai įtaigus ir grėsmingas. Gulbių – mergelių kordebaletas ir solistės pasirodė puikios baletinės formos ir šoko pilna sudėtimi, kas iki šiol mūsų teatre pasitaikydavo retokai. Pakylėjimas, magnetizmas sklido nuo scenos į žiūrovų salę, vertė pažvelgti į šimtus kartų matytą spektaklį ir pajusti jį naujai.
Baletas – akimirksnio menas, scenoje visiškai atsiskleidžiantis tik čia ir dabar. Užfiksuotas įvairių šiuolaikinių medijų jis gali būti tik iš dalies atspindėtas ir pasiekti mus tik kaip atgarsis to dialogo, kuris įvyko tarp baleto kūrinio ir žiūrovo. Kartais pasitaiko labai įsimintinų ir paveikių spektaklių. Akivaizdu, kad personalijos šiame procese vis dar vaidina labai svarbų vaidmenį ir kad Žvaigždės sąvoka balete dar gyva. Rugsėjo 25 d. matytas „Gulbių ežeras“ buvo būtent iš tų retų, įsimintinų spektaklių, nes jame šoko Jurgita Dronina. Ir tampa ne taip svarbu, kokios šalies – Olandijos ar Lietuvos – pavadinimas rašomas šalia šio vardo.