Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai

Autorius: Skaidrė Baranskaja

Skaidrė Baranskaja

Baleto žvaigždžių iš Olandijos spindesys

„Gulbių ežeras“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre

Rugsėjo 25 d. Nacionaliniame operos ir baleto teatre susirinkusios publikos laukė tikra šventė – Jurgita Dronina atliko Odetos-Odilijos vaidmenį. Ir nors dar kartais užsienio spaudoje Dronina pavadinama lietuvių balerina, šiuo metu ji atstovauja Olandijos nacionaliniam baletui ir visuose anonsuose rašoma – Jurgita Dronina (Olandija). Bet tai neliūdina, atvirkščiai, net kelia pasididžiavimą – tarptautinis pripažinimas M.K. Čiurlionio meno mokyklą baigusiai žvaigždei svarbus visai Lietuvos kultūrinei bendruomenei.

Dar besimokydama M.K. Čiurlionio meno mokykloje, o vėliau ir Miuncheno muzikos ir teatro akademijoje Jurgita skynė tarptautinius apdovanojimus, tarp kurių įspūdingiausias buvo pirmoji premija tarptautiniame baleto konkurse Grase (Prancūzija). Vėliau apdovanojimai pasipylė kaip iš gausybės rago – „Rotary“ premija, Louis Gallodier stipendija, „Danse Open“ festivalio Sankt Peterburge prizas, „Zwaan“ prizas (prestižiškiausias šokio apdovanojimas Olandijoje). Įspūdinga ir kūrybinė balerinos biografija. Sukurti pagrindiniai vaidmenys ne tik svarbiausiuose klasikiniuose baletuose, bet ir iš tiesų novatoriškuose šiuolaikiniuose spektakliuose. Sugebėjimas atskleisti choreografo užmanymus per savo individualybės prizmę, absoliučiai autentiškas, su niekuo nesupainiojamas atlikimo stilius sukuria stiprų traukos lauką, kuris įtraukia choreografus ir žiūrovus. Specialiai Jurgitai kuria tokie choreografai kaip Mauro Bigonzeti, Christianas Spuckas, Krzystofas Pastoras ir kiti.

Skaityti toliau >>

Nr. 34 (1095), 2014-09-30 | Šokis | Teatras

„Gulbių ežeras“. M. Aleksos nuotr.

„Gulbių ežeras“. M. Aleksos nuotr.

Jurgita Dronina (Odeta-Odilija) ir Isaacas Hernandesas (princas Zigfrydas) balete „Gulbių ežeras“. M. Aleksos nuotr.

Jurgita Dronina (Odeta-Odilija) ir Isaacas Hernandesas (princas Zigfrydas) balete „Gulbių ežeras“. M. Aleksos nuotr.

„Gulbių ežeras“. M. Aleksos nuotr.

Skaidrė Baranskaja

Karmen metamarfozės

Baleto „Karmen“ premjerai Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre artėjant

Seniai žinomas siužetas, įvairiose „kultūrinimosi“ vietose skambanti gerai pažįstama muzika. Ir vis dėlto Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras ryžosi savo repertuare turėti ne tik operą, bet ir baletą „Karmen“ pagal Georges’o Bizet muziką.

Baletas „Karmen“ turi senas tradicijas, prasidėjusias dar Mariuso Petipa 1845 m. baletu „Karmen ir Toreadoras“. Jau vėliau, 1875 m. G. Bizet sukurta opera įkvėpė visą plejadą įvairių kartų baletmeisterių kurti Karmen tema. Kasjanas Goleizovskis, Roland’as Petit, Johnas Cyrilas Cranko, Antonio Gadesas, Matsas Ekas ir daug kitų talentingų baleto kūrėjų neatsispyrė šios aistringos muzikos traukai. Nepaprastai efektingą Rodiono Ščedrino sukurtą siuitą G. Bizet operos temomis specialiai Majai Pliseckajai pastatė choreografijos korifėjus Alberto Alonso. Būtent R. Ščedrino–G. Bizet baleto muziką mūsų teatre interpretavo ir K. Pastoras.

Mintimis apie baleto „Karmen“ kūrybą, šiuolaikiškos interpretacijos aktualumą ir kitus subtilius momentus sutiko pasidalinti šokio pasaulyje gerai žinoma choreografė Didy Veldman.

Skaityti toliau >>

Nr. 44 (1058), 2013-11-28 | Šokis | Muzika

Choreografė Didy Veldman. M. Aleksos nuotr.

Scena iš baleto „Karmen“. M. Aleksos nuotr.

Skaidrė Baranskaja

Kas jums yra Čiurlionis?

Kalbiname lenkų choreografą Robertą Bondarą

Artėja Giedriaus Kuprevičiaus baleto „Čiurlionis“ premjera. Šiuolaikinė choreografija savo plačia judesio išraiškos amplitude yra pajėgi atskleisti įvairias psichologines būsenas, kurios sunkiai išreiškiamos kitomis priemonėmis arba tiesiog pasilieka tarp eilučių. Ypač svarbus choreografo santykis su kūrinio tema. „Čiurlionį“ kuria jaunas lenkų baletmeisteris Robertas Bondara, jo kūrybinė komanda taip pat atvyko iš Lenkijos. Kaip jis mato ir jaučia Čiurlionį, kokios šio genijaus biografijos detalės inspiruoja kūrybai, kaip sekasi dirbti su Lietuvos baleto trupe? Apie tai ir kalbamės su choreografu Robertu Bondara.

Lenkijoje Jūs žinomas kaip vienas perspektyviausių choreografų. Kaip ėjote į šią profesiją?

Baleto meno mokiausi Lodzės choreografijos mokykloje. Paskutiniais studijų metais supratau, kad norėčiau būti ne tik atlikėju, bet ir viso vyksmo scenoje kūrėju – demiurgu. Vėliau baigiau Frédérico Chopino muzikos universitetą Varšuvoje ir jau dirbdamas Varšuvos Didžiojo teatro nacionalinėje baleto trupėje pradėjau po truputį reikštis kaip choreografas. Pirmas pripažinimas atėjo 2008 m., kai Bronisłavos Niżińskos konkurse tapau II vietos laureatu (pirmoji nepaskirta niekam) ir gavau specialųjį Witoldo Lutosłavskio instituto prizą už duetą „Andante con moto“pagal Wojciecho Kilaro muziką. Šis duetas vėliau buvo pristatytas ir Maskvos Didžiojo teatro Gala koncerte. Atsiskleisti kaip choreografui taip pat padėjo ir

Skaityti toliau >>

Nr. 20 (1034), 2013-05-15 | Muzika

Robertas Bondara ir Marius Miliauskas. T.Ivanausko nuotr.

Skaidrė Baranskaja

Menas be geografinių ar vidinių ribų

Pokalbis su choreografu Richardu d’Altonu

Baleto menas bene glaudžiausiai susijęs su muzikos menu. Šiuos du meno pasaulius sėkmingai „dalijasi“ ir menininkai, turiningai papildantys vieni kitų meninės kūrybos pasiekimus: pagal kompozitorių opusus statomi baleto spektakliai, inicijuojami specialūs muzikiniai užsakymai, šokėjas muziką perteikia judesiais, muzika lydi šokį ne tik scenoje, bet ir repeticijose. Baleto menas, kaip ir muzika, yra kupinas įvairių stilių bei metodikų įvairovės. Tad muzikams smalsu, kas aktualaus vyksta baleto pasaulyje ir kaip šokėjai tobulina savo meistriškumą.

Pažvelgus į Lietuvos nacionalinio baleto trupės darbą, akivaizdžiai pastebimas nusiteikimas naujiems proveržiams. Ilgą laiką iki tobulumo šlifuodama akademiškų, tradicinių klasikinių baletų pas bei dirbdama daugiausiai su vietiniais arba kviestiniais žymiais Rusijos pedagogais, trupė galiausiai

Skaityti toliau >>

Nr. 8 (1022), 2013-02-21 | Šokis | Muzika

Richardo d’Altono užsiėmimo akimirka. M. Aleksos nuotr.

Skaidrė Baranskaja

Amžinai gyvas sirtakis. Atsisveikinimas

Paskutinį kartą – baletas „Graikas Zorba“

...Zorba mane išmokė mylėti gyvenimą ir nebijoti mirties... Klausydavausi jo kalbant apie savo kaimą Olimpe, sniegą, vilkus, komitadžius, Šv. Sofiją, lignitą, magnezitą, moteris, Dievą, tėvynę ir mirtį – ir staiga, kai jis nebesitverdavo savame kailyje ir jam nebepakakdavo žodžių, pakildavo, atsistodavo ant rupaus paplūdimio žvirgždo ir leisdavosi šokti. (Nikos Kazantzakis. Graikas Zorba)

Lapkričio 23 d. į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą publika susirinko paskutinį kartą išklausyti istorijos apie meilę, neapykantą, gyvenimą ir mirtį, kurią šokiu papasakojo paprastas žmogus – graikas Zorba.

Jei manęs paklaustų, apie ką Lorcos Massine’o baletas „Graikas Zorba“, atsakyčiau – apie nieką ir apie viską. Tai – Zorbos šokis ant paplūdimio žvirgždo, kai nebesitveri ir nebeužtenka žodžių. Tai Mikio Teodorakio muzika, tarsi oratorija apie pasaulio sutvėrimą, kuri jungia didingą chorą ir labai intymius solo moteriškam balsui, kuri priverčia išjausti Žmogaus, Gamtos ir Dievo žemiškas jungtis. Galų gale tai įspūdingas finalas – sirtakis, kuris priverčia užmiršti širdies skausmą, prikelia naujam gyvenimui ir atleidžia visas nuodėmes. Manyčiau, būtent čia ir glūdi fenomenali šio spektaklio sėkmė, lydinti jį Vilniaus scenoje jau keturiolika metų. Iš tiesų ilgaamžis baletas. Pasikeitė net kelios solistų kartos, o baletą pažiūrėjo jau turbūt visa Lietuva.

Trumpas ekskursas į praeitį

Dar 1997 m. tuometinė baleto trupės meno vadovė Tatjana Sedunova ieškojo modernaus ir komerciškai sėkmingo spektaklio, kurį būtų galima rodyti ir Lietuvoje, ir užsienyje. T. Sedunovos dėmesį patraukė Varšuvos Didžiajame teatre tuomet rodomas, labai lenkų publikos mylimas Lorcos Massine’o pastatymas. Baletą „Graikas Zorba“ pasaulis išvydo dar 1988 m., festivalio „Arena di Verona“ užsakymu, ir neblėstantis spektaklio populiarumas teikė daug vilčių. Anot T. Sedunovos, atkreipti dėmesį į šį baletą jai parekomendavo būtent dabartinis baleto trupės meno vadovas Krzysztofas Pastoras. Prasidėjo derybos. „Graiko Zorbos“ choreografas iš pradžių net nenorėjo tartis dėl to simbolinio honoraro, kurį galėjo pasiūlyti tuomet dar sunkius laikus patiriantis teatras. Lorcos Massine’o honorarai buvo vakarietiški, o spektaklis populiarus visame pasaulyje. Prie sėkmingos derybų baigties daug prisidėjo ir tuometinis Maskvos Didžiojo teatro vadovas, Lietuvos garbės pilietis

Skaityti toliau >>

Nr. 44 (1012), 2012-12-03 | Muzika | Baletas

Graikas Zorba – Aleksandras Molodovas M. Aleksos nuotr.

Scenos iš spektaklio „Graikas Zorba“ M. Raškovskio nuotr.

Scenos iš spektaklio „Graikas Zorba“ M. Raškovskio nuotr.