7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Svarbu rodyti politines problemas

Pokalbis su VDFF viešnia Elwira Newiera

Tadeusz Tomaszewski
Nr. 34 (1095), 2014-10-03
Kinas
„Domino efektas“
„Domino efektas“
11-asis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis uždarytas konkursinės programos laureatų paskelbimu ir lietuviška premjera. Šeštadienį festivalį užbaigė Julijos ir Rimanto Gruodžių trumpametražio filmo „Sėkmės metai“ premjera. Jo herojė – jauna moteris, bandanti pamiršti patirtas nuoskaudas ir susikurti laimingą gyvenimą.
 
Šiemet 7 kartą rengtos konkursinės programos laureatais tapo visų trijų Baltijos šalių dokumentinio kino kūrėjai. Pirmąja premija už ironišką, bet jautrų ir poetišką žvilgsnį į posovietinę tikrovę apdovanotas estų režisieriaus Meelio Muhu filmas „Padniestrė. Gyvenimas nežinioje“. Antroji premija atiteko dažnai festivalio viešniai latvei Lailai Pakalniņai. Jos filmas „Kaminas“ apdovanotas už gebėjimą per kasdienybės patirtis perteikti gyvenimo žavesį ir jo prasmę. Trečioji premija „už drąsą būti kartu su herojumi jo kelyje į bedugnę“ įteikta Ričardui Marcinkui, sukūrusiam filmą „Galutinis tikslas“.
 
12 konkursinės programos filmų žiūrėjo ir vertino tarptautinis žiuri – ukrainietis Sergejus Bukovskis, danas Jonas Bangas Carlsenas ir bulgaras Svetoslavas Draganovas. Laureatams įteiktos piniginės premijos, kurias įsteigė ilgalaikis festivalio mecenatas Kazickų šeimos fondas.
 
Pateikiame interviu su VDFF viešnia – atidarymo filmo „Domino efektas“ autore Elwira Newiera, ją kalbino Tadeuszas Tomaszewskis.
 
Nuo ko prasidėjo Jūsų domėjimasis Abchazija?
Nuo Ryszardo Kapuścińskio reportažų, kur perskaičiau, kad Abchazija galėtų būti rojus, jei ne tas faktas, kad po pilietinio karo joje yra daugiau minų nei žmonių. Į kraštą, kuris tapo politinių žaidimų tarp Rusijos ir Gruzijos įkaitu, su Piotru Rosołowskiu nuvykome iš smalsumo.
 
Ar filmo bendraautoris Piotras Rosołowskis yra ir Jūsų vyras?
Taip. Susipažinome Berlyne, kai vyko filmo „Berlyno triušiai“ filmavimas, buvau režisieriaus asistentė, Piotras – filmo operatorius.
 
„Oskarui“ nominuotų „Berlyno triušių“ Berlynas – sudėtingos istorijos miestas, Abchazija gydosi pilietinio karo žaizdas. Ar sąmoningai ieškote problemiškų vietų?
Mums svarbu filmuose kalbėti apie politines problemas. Abchazija – šalis, kur matyti, kaip Rusija skatina regioninius konfliktus, kad paskui galėtų tuose regionuose perimti valdžią. Panašiai dabar vyksta Ukrainoje.
 
Kokie buvo pirmieji įspūdžiai Abchazijoje?
Didelį įspūdį padarė klimatas, ten augančios palmės, granatai, kiviai, apelsinai. Kita vertus, tarp tos turtingos gamtos visur buvo matyti karo pėdsakai, daug apleistų namų, į kuriuos braunasi laukiniai augalai. Apleisti namai vaiduokliai priklausė gruzinams, kurie buvo ištremti po Gruzijos ir Abchazijos karo. Tada buvo išvyta 200 tūkstančių gruzinų – pusė Abchazijos gyventojų.
 
Ar vykdami į Abchaziją turėjote filmo sumanymą?
Iš pradžių buvo tik smalsumas. Žinojome, kad už 30 kilometrų nuo Abchazijos, Sočyje, 2014 metais vyks olimpinės žiemos žaidynės, tad nusprendėme susitikti su sporto ministru ir sužinoti, ar abchazai dalyvaus olimpiadoje. Paaiškėjo, kad žiemos sportu Abchazijoje niekas neužsiima, todėl olimpiadoje nedalyvaus, bet abchazai rengia domino pasaulio čempionatą. Sporto ministras Rafaelis būsimą domino čempionatą įsivaizdavo kaip didelį šansą pasauliui sužinoti apie Abchaziją ir pripažinti jos nepriklausomybę. Nes iki šiol ją pripažįsta tik Rusija, Venesuela ir Nikaragva. Negalėjome persiimti Rafaelio entuziazmu, bet nusprendėme lydėti jį su kamera rengiantis ir vykstant čempionatui, ir tai užtruko beveik metus. Abchazijos valdžia išleido šiam įvykiui 200 tūkstančių dolerių – tai šiai šaliai milžiniška suma. Visi didžiavosi, kad atvažiuos žmonių iš viso pasaulio, pamatys, kokia graži yra ši šalis, ir gal jų gyvenime kas nors pasikeis.
 
Ar iš tikrųjų atvyko delegacijos iš viso pasaulio?
Domino daugiausia žaidžiama Lotynų Amerikoje, iš ten atvyko daugiausiai dalyvių. Esą žadėjo atvykti Hugo Chavezas, bet neatvyko. Iš Vakarų Europos neatvažiavo niekas. Reikia pripažinti, kad Gruzija labai trukdė Abchazijai, nenorėjo, kad čempionatas įvyktų, ir potencialius dalyvius baugino, kad Abchazijoje nesaugu. Vis dėlto buvo dalyvių ir iš JAV, beje, lotynų amerikiečių kilmės. Bet delegacijų nebuvo daug ir rezultatas nenustebino, nes daugelį metų laiminti Venesuela nugalėjo ir šįkart. Filmavome čempionatą, ir kai jau nufilmavome viską, nusprendėme filmo nekurti. Tai buvo sunkus sprendimas, bet, manau, teisingas. Tai, ką nufilmavome, buvo absurdo, paradoksų rinkinys, dauguma scenų iš tikro išjuokė šalį. Tačiau mums rūpėjo ne tai. Pavyzdžiui, nufilmavome sceną, kurioje aptariamas čempionatui skirtas pašto ženklas, o po to sužinojome, kad čia negalima išsiųsti jokio laiško, net šalies viduje, nėra net pašto dėžučių. Tai buvo absurdiška, bet suvokėme, kad po absurdu slypi žmonių drama, tik nežinojome, kaip ją parodyti. Visi aplinkui entuziastingai džiaugėsi čempionatu ir nelabai norėjo kalbėti apie problemas.
 
Ar lengvai užmezgėte ryšį su abchazais?
Taip. Jiems patiko, kad atvykome ir domimės jų likimu, jie gyrė savo šalies grožį, bet ir iš pat pradžių nenorėjo išsakyti kritiškos nuomonės apie Abchazijos situaciją. Jie vengė kalbėti apie savo skaudulius: apie sudėtingus santykius su Rusija, apie baimę, kad Rusija gali juos absorbuoti. Tačiau paskutinę čempionato dieną Rafaelis pasikvietė mus atsisveikinimo vakarienės ir supažindino su Nataša – operos dainininke iš Rusijos, kurią jis įsimylėjo ir atsivežė į Abchaziją. Paklausėme, kaip jai patinka Abchazijoje. Ji iškart: „Man čia visai nepatinka!“ Po to pradėjo pasakoti, koks yra jos gyvenimas toje šalyje, o mes supratome, kad galų gale suradome savo herojus, kad tai turi būti filmas apie juos – Rafaelį ir Natašą. Jų ryšys yra lyg sunkių Rusijos ir Abchazijos santykių atspindys.
 
Lydėjote šią porą įvairiose šeimyninėse situacijose, net ir intymiose. Ar buvo lengva juos įkalbėti įsileisti jus į savo gyvenimą su kino kamera?
Įkalbinėti nereikėjo. Be to, lyg ir nesmagu juos įkalbinėti. Mes pradėjome juos filmuoti ne iškart ir filmavome nedaug. Beveik visos jų scenos, išskyrus vieną, atsidūrė filme.
 
Ar neįėjusi scena yra Rafaelio ir Natašos atsisveikinimas prieš jai išvažiuojant į Rusiją gimdyti?
Ne, kita. Turiu pasakyti, kad nėštumas dokumentiniame filme komplikuoja visą dramaturgiją. Mes stebėjome porą dvejus su puse metų, taip pat ir nėštumo periodu, ir scena, kurios atsisakėme, yra iš paskutinio nėštumo laikotarpio. Nenorėjome jo rodyti. O atsisveikinimo scena, apie kurią užsiminėte, buvo pernelyg intymi, kad ją filmuotume. Jiems tai buvo labai sunkus momentas. Mums, beje, taip pat, nes kartu praleidome daug laiko, pasinėrėme į jų problemas. Iki šiol palaikome ryšį, esu jų dukters krikštamotė.
 
Pasibaigus filmui, sunku numatyti, kaip toliau klostysis šios šeimos likimas, juk tai tokie skirtingi žmonės. Kaip jie dabar gyvena?
Važiuodami į paskutinį filmavimą nežinojome, kaip baigti filmą. Žinojome, kad ta šeima turės laimingų akimirkų, bet tik akimirkų, nes mentalitetų skirtumas ir virš jų kybanti politika visada kels pavojų šiai santuokai. Tą dieną, kai Nataša su vaiku sugrįžo iš Rusijos į Abchaziją, jūra buvo neįprastai nerami – pirmąkart mačiau tokias dideles bangas. Nufilmavome jas kaip nerimo ženklą. Galiu apie tai kalbėti, nes žinia jau oficiali, deja, prieš šešias savaites jie išsiskyrė. Nataša sugrįžo į Rusiją, Rafaelis, nors žmona ir kvietė jį važiuoti kartu, liko Abchazijoje, nes negali palikti savo šalies.
 
Kūrėte filmus Berlyne, Abchazijoje, žinau, kad esate dirbusi Bulgarijoje. Kokie Jūsų ateities planai?
Dabar laukia kelionė į praeitį. Rengiamės filmui apie Moszę Waksą, t.y. apie Michałą Waszyńskį arba kunigaikštį Michałą Waszyńskį. Mums, lenkams, tai artima istorija, nors ir nežinoma. Mosze Waksas gimė chasidų šeimoje Voluinėje, paauglys jis iš ten pabėgo į Varšuvą, pasikeitė pavardę ir tapatybę, tapo Michału Waszyńskiu. Ketvirtajame dešimtmetyje sukūrė beveik keturiasdešimt filmų, tarp jų vieną išskirtinį – „Dibuką“. Antrojo pasaulinio karo metais jis įstojo į generolo Anderso armiją, filmavo mūšį prie Kasino kalno (Monte Cassino), o iškart po karo Romoje vedė (nors buvo atviras homoseksualas) pagyvenusią italų aristokratę, ši mirė netrukus po vedybų ir paliko jam savo rūmus Romoje. Tada jis vadinosi Prince Michael Waszynski, tapo Holivudo filmų, pavyzdžiui, „Romos imperijos žlugimas“, prodiuseriu, atrado Sophią Loren ir staiga 7-ajame dešimtmetyje, pačioje šlovės viršūnėje, mirė, kalbama, virš triufelių lėkštės.
 
Kalbėjosi Tadeusz Tomaszewski

 

„Domino efektas“
„Domino efektas“