![]() | ![]() | ![]() |
Tarpukariu vienas Kauno knygrišys įvardino štai tokias tris knygrišystės sritis – „sortimentinė“, atliekama rankomis pagal užsakymą, fabrikinė (mašinomis) ir dailioji, pabrėždamas, kad paskutinių dviejų Lietuvoje nesą. Vis dėlto šiandien skirstymas būtų visai kitoks, nes per tą laiką labai daug kas pasikeitė, visų pirma kasdienius įrišimo poreikius visiškai perėmė mašinos, o rankų darbo knygrišystė perėjo į restauratorių ir menininkų rankas. Tad senasis amatas ėmė plėtotis naujomis kryptimis, sparčiai kito viduje, atrado naujų raiškos formų, funkcijų ir uždavinių. Dabartinė knygos meno formų įvairovė ir kylantis dėmesys jai prašosi naujų mėginimų grupuoti rankų darbo meninės knygrišystės darbus. Tokia sričių ar žanrų diferenciacija būtina dar ir todėl, kad apibrėžus jų savybes būtų lengviau vertinti, diskutuoti ir plėtoti jas gilyn. Mat čia dėl to kartais kyla painiava, nesusikalbėjimai ar nepelnyti nuvertinimai. Ir, regis, knygrišystės atveju labiausiai tą žanrinę takoskyrą brėžia ne tiek išorinė forma, kiek santykis su knygos turiniu (tekstu), su tradicija, taip pat amato, meno ir funkcionalumo santykis. Žinoma, kartais viename kūrinyje jungiasi kelių žanrų bruožai, juk žanrai ar sritys dažnai viena briauna liečiasi su kita, jungiasi, persipina; visi drauge tarpsta tose pačiose parodose, knygos meno centruose ar vieno meistro darbuose. Vis dėlto išryškėja trys grupės.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Režisierius Cezaris Graužinis ir jo vadovaujamas teatras „cezario grupė” kviečia į premjerą – spektaklis „Dr. Faustas” pagal britų dramaturgo Christopherio Marlowe dramą bus pristatytas žiūrovams spalio 31 ir lapkričio 2 d. sostinės Menų spaustuvėje. Nors rengti premjerą Vėlinių išvakarėse nėra įprasta, iš Atėnų į Vilnių spektaklio kurti sugrįžęs režisierius Cezaris Graužinis intriguoja, kad spektaklis sudomins ir bedievius, ir metafiziškai pasaulį suvokiančius žiūrovus – visus tuos, kuriems rūpi tikėjimo klausimas.
![]() |
Spalio 15, 16, 29 d. Kaune ir 20 d. Vilniuje režisierius Artūras Arteima pristato spektaklio „Ričardas II: Post factum“ premjerą. Su aktoriais Vainiumi Sodeika, Tadu Gryn, Dovydu Stončiumi bei kitais jis kuria politinės realybės modelį, kurį žiūrovai matys ne teatre, o vestibiulyje su laiptais.
![]() |
Paskutiniais dešimtmečiais sportas ir pas mus tapo pelningu verslu, juk neatsitiktinai televizijos transliuoja net kokiame nors Lietuvos užkampyje vykstančias provincijos komandų varžybas. Tačiau nepamiršta ir sovietinių sporto funkcionierių patirtis, ideologizuojant ir idealizuojant lietuvių sportininkų pergales. Tai persmelkė net sporto komentatorių žodyną. Kai netyčia pataikau ant sporto žinių, nesvarbu, koks būtų kanalas, visad girdžiu apie tai, kad lietuviai kažką „palaužė“, „sutriuškino“ ar dar kaip kitaip susidorojo su varžovais. Jei ateiviai klausosi lietuviškų sporto laidų, jie, ko gero, įsivaizduoja, kad čia stadionuose nuolat liejasi kraujas ir lūžta kaulai. Tokio begėdiškai kičinio patriotizmo, kaip kad liaupsinant sportininkus, niekur daugiau neišgirsi. Ypač kai, dalyvaujant laimingiems miestelėnams ir televizijai, pasitinkami iš kokių nors žaidynių sugrįžę sportininkai. Tačiau daugiau už žodžius apie mentalitetą pasako kokia nors iškalbinga detalė. Mes su šuniuku mėgstame pasivaikščioti prie Neries. Ten olimpiečių garbei neseniai pervadintoje gatvėje įsikūrusi kažkokia sporto organizacija. Kelerius jos vartus iš visų pusių „puošia“ perspėjimai, kad šunis teritorijoje vedžioti griežtai draudžiama. Niekad nemačiau, kad koks nors šuo ar jo šeimininkas kėsintųsi į šią teritoriją. Bet toks jau, matyt, tų sporto funkcionierių mentalitetas – visada malonu ką nors uždrausti ir pasijusti visagaliui. Tada gali bent trumpam pamiršti nešvarius sportininkų darbelius, kurie vis iškyla į paviršių, – parduotus mačus ir kitokias „gudrybes“. Juk korupcija – sporto kasdienybė.
![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Jau tapo įprasta, kad ruduo teatralams prasideda ne tik premjerų maratonu, ilgų distancijų bėgimu aplankant prestižines didžiąsias ar užmirštas mažąsias scenas, bet ir kasmetinio tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ gausiai pasipilančiais renginiais, akcijomis, reklaminėmis vilionėmis. Vilionė – žanras, kurio galima išmokti, bet negalima pakartoti, todėl festivalio kūrybiniams darbuotojams tenka vis iš naujo ieškoti būdų, verčiančių žiūrovus pasiduoti vizualinei stendų traukai, suklusti ir išgirsti skelbiamą žodį. Dar vasarą vilioję kūniško dalyvavimo spektaklyje idėja ir kvietę tiesiogine to žodžio prasme patirti teatrą, vėliau rengėjai akcentus kreipė nevaidybos linkme, ir turbūt buvo teisūs. Bandymai suvesti festivalio moto į aiškiai apibrėžtą šūkį, kai pastarąjį atitinka vos vienas pasirodymas, visada kelia abejonių. Šįkart daug tikslesnis buvo užsienietišką programą apibūdinantis nevaidybos – bent jau taip, kaip mes ją suprantame, – strategijos įvardijimas ir pasirinkimas. Nors ne visi svečių spektakliai tokią atitiko, tenka pripažinti, kad Lietuvoje „Sirenų“ festivalis išlieka kitokios teatrinės realybės traukos vieta, naujovėms atvira publika čia vis dar gali atrasti neišvaikščiotų scenos meno teritorijų.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Metalas, gimstantis pasitelkus visus keturis pagrindinius elementus – ugnį, vandenį, orą ir žemę, jau savaime negali nedvelkti archaika. Kažkuo pirmykščiu. Kažkuo esminiu, kas gimsta čia ir dabar. Baltų mitologija valdančiam metalą, t.y. kalviui, priskiria beveik demiurgines savybes: jo galioje nukalti žmogų ar grąžinti jam jaunystę, o kalvystės amato įvaldymas ir gautos žinios primena iniciaciją, „antrąjį gimimą“. Visa, kas susiję su metalu, nėra paprasta. Nei paprasčiausiais fiziniu ir techniniu, nei mitiniu, nei istoriniu, nei estetiniu aspektais. Metalas diktuoja kūrėjui – šis priešinasi ar pasiduoda. Metalas kelia iššūkius. Metalas pasakoja istorijas. Metalą su juo dirbantys ir iš jo kuriantys renkasi (tikiuosi) ne šiaip sau. Metalas sudaro jų gyvenimo foną. Galite man kiek tik norite priekaištauti, kad pernelyg (ir visai be reikalo) mistifikuoju metalą, tačiau metalistai supras, apie ką aš. Supras, bet dauguma jų toliau tylės, kaip jau senokai yra įpratę. Lietuvoje metalo meno scena – kukli ir tyli, ypač lyginant su švedais, suomiais, vokiečiais ar vis tais pačiais visose srityse toliau pažengusiais estais. Tas ne mūsų naudai bylojantis lyginimas su estais ypač apmaudus: beveik visi vyresniosios ir daugelis viduriniosios kartos lietuvių metalo menininkų profesijos pagrindus, pagarbą ir meilę metalui įgijo būtent Taline.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ||