7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Šokiai prie altoriaus

1927 m. „Židinio“ puslapiuose apžvelgdamas 1926-ųjų teatro sezoną, Vincas Mykolaitis-Putinas rašė, kad baletas „lietuvių kultūrai yra dar visai svetimas, ir dar negreitai sulauksim baleto, išaugusio iš mūsų pačių kūrybinio pajėgumo. Pats lietuvio etninis tipas kol kas berods neatpatinka šiai meno rūšiai reikalingus fizinius ir psichinius ypatumus“ (Naujasis židinys, 1927, nr. 1, p. 60). Bet per beveik devyniasdešimt metų „lietuvio etninis tipas“ gerokai pasikeitė, o Klaipėdos muzikinio teatro baleto trupė pavasarį į savo repertuarą įtraukė šokio spektaklį „Altorių šešėlyje“ pagal Mykolaičio-Putino romaną.
Vilniuje šis kūrinys buvo parodytas rugsėjo 17 d., kai žiniasklaidoje mirgėjo pranešimai apie kunigo Roberto Šalaševičiaus sprendimą palikti tarnystę – tad XX a. 4-ajame dešimtmetyje Mykolaitį-Putiną ir jo romano herojų Liudą Vasarį kamavę klausimai niekur nepasitraukė.
Liudo Vasario dramą mažiausiai buvo galima tikėtis išvysti šiuolaikinio šokio scenoje, bet Klaipėdos muzikinis teatras linkęs eksperimentuoti su lietuvių literatūros klasika – neseniai Giedriaus Kuprevičiaus miuzikle atgijo Antano Žukausko-Vienuolio „Paskenduolės“ herojai.

Scenos džentelmenai

Spalio 9 d. į Nacionalinę filharmoniją rinkosi šventiškai nusiteikę Baltijos gitarų kvarteto gerbėjai ir draugai – koncertu „Dešimt metų su Baltijos gitarų kvartetu“ ansamblis pažymėjo gražią sukaktį. Nuo pat susibūrimo klausytojų simpatijas pelnęs jaunatviškas ir energingas Baltijos gitarų kvartetas per dešimt gyvavimo metų subrendo, išsiskleidė įvairiausiom muzikinėm spalvom, susigrojo ir jau spėjo užsitarnauti vieno geriausių gitarų ansamblio vardą Baltijos jūros regione, aukščiausiu lygiu reprezentuoja Lietuvą daugelyje pasaulio šalių, dalyvauja prestižiniuose tarptautiniuose festivaliuose, yra grojęs Berlyno filharmonijos, Varšuvos karalių rūmų, Pekino Uždraustojo miesto ir kitose garsiose koncertų salėse.
 
Trys kvarteto nariai, muzikuojantys jame nuo pat ansamblio susikūrimo, – Zigmas Čepulėnas, Sergejus Krinicinas ir Saulius S. Lipčius, – yra Lietuvos muzikos ir teatro akademijos auklėtiniai, o nuo 2008 m. ketvirtuoju kvarteto nariu tapo iš Belgijos atvykęs ir Vilniuje apsigyvenęs Liuveno muzikos instituto magistras Chrisas Ruebensas, pats kuriantis spalvingas kompozicijas, kurios jau įsitvirtino kvarteto repertuare. Ansamblio repertuaras labai įvairus – nuo renesanso, baroko iki šiuolaikinės ir roko muzikos kūrinių, pačių ansamblio muzikantų aranžuotų gitaroms; yra išleistos trys kompaktinės plokštelės. Muzikantai groja specialiai kvartetui pagamintomis žinomo ispanų meistro Manuelio Contreraso gitaromis. Visi nariai yra įvairiapusiai atlikėjai, puikūs solistai ir aktyvūs pedagogai.

Nuo teksto iki objekto

Tarpukariu vienas Kauno knygrišys įvardino štai tokias tris knygrišystės sritis – „sortimentinė“, atliekama rankomis pagal užsakymą, fabrikinė (mašinomis) ir dailioji, pabrėždamas, kad paskutinių dviejų Lietuvoje nesą. Vis dėlto šiandien skirstymas būtų visai kitoks, nes per tą laiką labai daug kas pasikeitė, visų pirma kasdienius įrišimo poreikius visiškai perėmė mašinos, o rankų darbo knygrišystė perėjo į restauratorių ir menininkų rankas. Tad senasis amatas ėmė plėtotis naujomis kryptimis, sparčiai kito viduje, atrado naujų raiškos formų, funkcijų ir uždavinių. Dabartinė knygos meno formų įvairovė ir kylantis dėmesys jai prašosi naujų mėginimų grupuoti rankų darbo meninės knygrišystės darbus. Tokia sričių ar žanrų diferenciacija būtina dar ir todėl, kad apibrėžus jų savybes būtų lengviau vertinti, diskutuoti ir plėtoti jas gilyn. Mat čia dėl to kartais kyla painiava, nesusikalbėjimai ar nepelnyti nuvertinimai. Ir, regis, knygrišystės atveju labiausiai tą žanrinę takoskyrą brėžia ne tiek išorinė forma, kiek santykis su knygos turiniu (tekstu), su tradicija, taip pat amato, meno ir funkcionalumo santykis. Žinoma, kartais viename kūrinyje jungiasi kelių žanrų bruožai, juk žanrai ar sritys dažnai viena briauna liečiasi su kita, jungiasi, persipina; visi drauge tarpsta tose pačiose parodose, knygos meno centruose ar vieno meistro darbuose. Vis dėlto išryškėja trys grupės.

Kino naujienos trumpai

Tarptautinio Berlyno kino festivalio rengiama Europos kino mugė (European Film Market – EFM) – viena svarbiausių ir didžiausių kino pramonės platformų pasaulyje. EFM vadovai stebi pasaulinio kino permainas, tad, matyt, neatsitiktinai 2015-ųjų vasarį mugė suteiks galimybę pristatyti, parduoti ir pirkti naujus televizijos serialus, kurie tapo neatsiejama audiovizualinės kultūros dalimi. Ta proga viena diena pailgės ir pati mugė, o televizijos kūrėjai dalinsis savo patirtimi ir tradiciniame Berlyno jaunųjų talentų susitikime. 2015-aisiais mugėje daugiausia dėmesio numatoma skirti aukštos kokybės serialams iš Šiaurės Amerikos bei Europos – Skandinavijos šalių, D. Britanijos ir Vokietijos.
 
Šį pirmadienį prancūzų režisierius Jacques’as Audiard’as („Pranašas“, „Rūdys ir kaulai“) pradėjo filmuoti „Erran“ – filmą apie kultūrų susidūrimo sukeltą šoką. Septintojo Audiard’o filmo pagrindu tapo 1721 m. Montesquieu parašyti „Persiški laiškai“, tiksliai apibūdinę Prancūzijos visuomenės būseną prieš Revoliuciją. „Erran“ veiksmas vyksta mūsų laikais: herojus yra tamilų kovotojas iš Šri Lankos. Prancūzijoje šis politinis pabėgėlis dirba kiemsargiu viename Paryžiaus priemiesčių. „Erran“ tema – šokas, kurį sukelia filmo herojui akistata su kitokia kultūra, ir jo akimis pamatyta šiuolaikinė prancūzų visuomenė. Gali būti, kad filmą rodys Kanų kino festivalis, nes filmavimo pabaiga numatyta gruodžio 19 dieną.

„Dr. Faustas” – makabriškos komedijos premjera

 Režisierius Cezaris Graužinis ir jo vadovaujamas teatras „cezario grupė” kviečia į premjerą – spektaklis „Dr. Faustas” pagal britų dramaturgo Christopherio Marlowe dramą bus pristatytas žiūrovams spalio 31 ir lapkričio 2 d. sostinės Menų spaustuvėje. Nors rengti premjerą Vėlinių išvakarėse nėra įprasta, iš Atėnų į Vilnių spektaklio kurti sugrįžęs režisierius Cezaris Graužinis intriguoja, kad spektaklis sudomins ir bedievius, ir metafiziškai pasaulį suvokiančius žiūrovus – visus tuos, kuriems rūpi tikėjimo klausimas.

 
Spektaklis „Dr. Faustas” – tai naujas ir netikėtas daugiau nei dešimtmetį kuriančio nepriklausomo teatro „cezario grupė” darbas. Teatro meno vadovo Cezario Graužinio vedini, penki trupės aktoriai ir kompozitorius Martynas Bialobžeskis vėl pasuko naujų iššūkių reikalaujančiu keliu. „Vaizduotės teatro” principais pastatę ne vieną šiuolaikinę pjesę, įpūtę naują gyvybę poezijos skaitymui teatre, šįsyk kūrėjai ėmėsi genialaus britų poeto, Williamo Shakespeare’o amžininko, Christopherio Marlowe žymiausio kūrinio „Tragiška daktaro Fausto istorija”.
 

Režisierius spektaklį kuria Seimo laiptams

 Spalio 15, 16, 29 d. Kaune ir 20 d. Vilniuje režisierius Artūras Arteima pristato spektaklio „Ričardas II: Post factum“ premjerą. Su aktoriais Vainiumi Sodeika, Tadu Gryn, Dovydu Stončiumi bei kitais jis kuria politinės realybės modelį, kurį žiūrovai matys ne teatre, o vestibiulyje su laiptais. 

 

Naujausias režisieriaus darbas statomas pagal Williamo Shakespeare'o dramą „Ričardas II“. Pjesėje veikia istoriniai personažai, bet A. Areima nė nemano jų perkelti į viduramžius. Kaip ir kurdamas „Julijų Cezarį“, „Plėšikus“, „Vyšnių sodą“, dramaturgijoje jis ieško personažų santykių, atspindinčių šiuolaikiškas, kasdienes situacijas. 

Kai gali padėti neištikimybė

Paskutiniais dešimtmečiais sportas ir pas mus tapo pelningu verslu, juk neatsitiktinai televizijos transliuoja net kokiame nors Lietuvos užkampyje vykstančias provincijos komandų varžybas. Tačiau nepamiršta ir sovietinių sporto funkcionierių patirtis, ideologizuojant ir idealizuojant lietuvių sportininkų pergales. Tai persmelkė net sporto komentatorių žodyną. Kai netyčia pataikau ant sporto žinių, nesvarbu, koks būtų kanalas, visad girdžiu apie tai, kad lietuviai kažką „palaužė“, „sutriuškino“ ar dar kaip kitaip susidorojo su varžovais. Jei ateiviai klausosi lietuviškų sporto laidų, jie, ko gero, įsivaizduoja, kad čia stadionuose nuolat liejasi kraujas ir lūžta kaulai. Tokio begėdiškai kičinio patriotizmo, kaip kad liaupsinant sportininkus, niekur daugiau neišgirsi. Ypač kai, dalyvaujant laimingiems miestelėnams ir televizijai, pasitinkami iš kokių nors žaidynių sugrįžę sportininkai. Tačiau daugiau už žodžius apie mentalitetą pasako kokia nors iškalbinga detalė. Mes su šuniuku mėgstame pasivaikščioti prie Neries. Ten olimpiečių garbei neseniai pervadintoje gatvėje įsikūrusi kažkokia sporto organizacija. Kelerius jos vartus iš visų pusių „puošia“ perspėjimai, kad šunis teritorijoje vedžioti griežtai draudžiama. Niekad nemačiau, kad koks nors šuo ar jo šeimininkas kėsintųsi į šią teritoriją. Bet toks jau, matyt, tų sporto funkcionierių mentalitetas – visada malonu ką nors uždrausti ir pasijusti visagaliui. Tada gali bent trumpam pamiršti nešvarius sportininkų darbelius, kurie vis iškyla į paviršių, – parduotus mačus ir kitokias „gudrybes“. Juk korupcija – sporto kasdienybė.

Stiprūs žmonės, įsimenantys vaizdai

Spalio 15–21 d. Vilniuje rengiama 14-ojiLenkų kino savaitė. Rengėjai – Lenkijos institutas Vilniuje siūlo 10 naujų (dauguma tik šiemet pasirodė ekranuose, dalis dar tik laukia premjeros) filmų ir iškilios lenkų aktorės Krystynos Jandos filmų retrospektyvą. Savaitės programoje – įvairių kartų režisierių filmai, atspindintys kūrėjų norą kalbėti apie aktualius klausimus arba juos įvardyti, ir filmai, kurių autoriai gręžiasi į netolimą praeitį, kad būtų geriau suprasta dabartis. Lenkų kūrėjus domina stiprios asmenybės, jų konfliktai su sistema ir savimi.
Andrzejaus Wajdos filmas „Valensa. Vilties žmogus“ („Wałęsa. Człowiek z nadziei“, 2013) pasakoja apie paprastą laivų statyklos elektriką, netikėtai tapusį „Solidarumo“ lyderiu. Wajdą, kuris judėjimo istoriją sekė nuo pat jo atsiradimo pradžios, ir šiame filme domina istorijos ir asmenybės santykis. Režisierius rodo, kaip jo herojus ima suvokti poreikį pasipriešinti sistemai, aiškinasi, kodėl būtent jis tapo lyderiu ir legenda. Filmas susitelkia į politinės Lecho Wałęsos kovos pradžią, kai Roberto Więckiewicziaus vaidinamam herojui nuolat reikia rinktis, ar tęsti kovą, ar saugoti šeimą, kurioje auga aštuoni vaikai. Wajda sukūrė ne hagiografinį filmą apie „Solidarumo“ lyderį, bet labiau kontroversišką istorijos pasirinkto žmogaus portretą, kurį papildo meistriškai atkuriama Wałęsos aplinka – kasdienius nepriteklius patirianti, bet vyrą palaikanti žmona (Agnieszka Grochowska), sekimo ir nerimo atmosferą tirštinantis saugumas, augantis darbininkų nepasitenkinimas valdžia.

„Sirenų“ vilionės

Jau tapo įprasta, kad ruduo teatralams prasideda ne tik premjerų maratonu, ilgų distancijų bėgimu aplankant prestižines didžiąsias ar užmirštas mažąsias scenas, bet ir kasmetinio tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ gausiai pasipilančiais renginiais, akcijomis, reklaminėmis vilionėmis. Vilionė – žanras, kurio galima išmokti, bet negalima pakartoti, todėl festivalio kūrybiniams darbuotojams tenka vis iš naujo ieškoti būdų, verčiančių žiūrovus pasiduoti vizualinei stendų traukai, suklusti ir išgirsti skelbiamą žodį. Dar vasarą vilioję kūniško dalyvavimo spektaklyje idėja ir kvietę tiesiogine to žodžio prasme patirti teatrą, vėliau rengėjai akcentus kreipė nevaidybos linkme, ir turbūt buvo teisūs. Bandymai suvesti festivalio moto į aiškiai apibrėžtą šūkį, kai pastarąjį atitinka vos vienas pasirodymas, visada kelia abejonių. Šįkart daug tikslesnis buvo užsienietišką programą apibūdinantis nevaidybos – bent jau taip, kaip mes ją suprantame, – strategijos įvardijimas ir pasirinkimas. Nors ne visi svečių spektakliai tokią atitiko, tenka pripažinti, kad Lietuvoje „Sirenų“ festivalis išlieka kitokios teatrinės realybės traukos vieta, naujovėms atvira publika čia vis dar gali atrasti neišvaikščiotų scenos meno teritorijų.

Metalo skambesys, spindesys ir fonas

Metalas, gimstantis pasitelkus visus keturis pagrindinius elementus – ugnį, vandenį, orą ir žemę, jau savaime negali nedvelkti archaika. Kažkuo pirmykščiu. Kažkuo esminiu, kas gimsta čia ir dabar. Baltų mitologija valdančiam metalą, t.y. kalviui, priskiria beveik demiurgines savybes: jo galioje nukalti žmogų ar grąžinti jam jaunystę, o kalvystės amato įvaldymas ir gautos žinios primena iniciaciją, „antrąjį gimimą“. Visa, kas susiję su metalu, nėra paprasta. Nei paprasčiausiais fiziniu ir techniniu, nei mitiniu, nei istoriniu, nei estetiniu aspektais. Metalas diktuoja kūrėjui – šis priešinasi ar pasiduoda. Metalas kelia iššūkius. Metalas pasakoja istorijas. Metalą su juo dirbantys ir iš jo kuriantys renkasi (tikiuosi) ne šiaip sau. Metalas sudaro jų gyvenimo foną. Galite man kiek tik norite priekaištauti, kad pernelyg (ir visai be reikalo) mistifikuoju metalą, tačiau metalistai supras, apie ką aš. Supras, bet dauguma jų toliau tylės, kaip jau senokai yra įpratę. Lietuvoje metalo meno scena – kukli ir tyli, ypač lyginant su švedais, suomiais, vokiečiais ar vis tais pačiais visose srityse toliau pažengusiais estais. Tas ne mūsų naudai bylojantis lyginimas su estais ypač apmaudus: beveik visi vyresniosios ir daugelis viduriniosios kartos lietuvių metalo menininkų profesijos pagrindus, pagarbą ir meilę metalui įgijo būtent Taline.

PUSLAPIS
IŠ
1003