Scenos džentelmenai

Spalio 9 d. į Nacionalinę filharmoniją rinkosi šventiškai nusiteikę Baltijos gitarų kvarteto gerbėjai ir draugai – koncertu „Dešimt metų su Baltijos gitarų kvartetu“ ansamblis pažymėjo gražią sukaktį. Nuo pat susibūrimo klausytojų simpatijas pelnęs jaunatviškas ir energingas Baltijos gitarų kvartetas per dešimt gyvavimo metų subrendo, išsiskleidė įvairiausiom muzikinėm spalvom, susigrojo ir jau spėjo užsitarnauti vieno geriausių gitarų ansamblio vardą Baltijos jūros regione, aukščiausiu lygiu reprezentuoja Lietuvą daugelyje pasaulio šalių, dalyvauja prestižiniuose tarptautiniuose festivaliuose, yra grojęs Berlyno filharmonijos, Varšuvos karalių rūmų, Pekino Uždraustojo miesto ir kitose garsiose koncertų salėse.

 

Trys kvarteto nariai, muzikuojantys jame nuo pat ansamblio susikūrimo, – Zigmas Čepulėnas, Sergejus Krinicinas ir Saulius S. Lipčius, – yra Lietuvos muzikos ir teatro akademijos auklėtiniai, o nuo 2008 m. ketvirtuoju kvarteto nariu tapo iš Belgijos atvykęs ir Vilniuje apsigyvenęs Liuveno muzikos instituto magistras Chrisas Ruebensas, pats kuriantis spalvingas kompozicijas, kurios jau įsitvirtino kvarteto repertuare. Ansamblio repertuaras labai įvairus – nuo renesanso, baroko iki šiuolaikinės ir roko muzikos kūrinių, pačių ansamblio muzikantų aranžuotų gitaroms; yra išleistos trys kompaktinės plokštelės. Muzikantai groja specialiai kvartetui pagamintomis žinomo ispanų meistro Manuelio Contreraso gitaromis. Visi nariai yra įvairiapusiai atlikėjai, puikūs solistai ir aktyvūs pedagogai.

 

Jubiliejinį koncertą su visais jo „fejerverkais“ (koncertą vedė šmaikštusis muzikologas Viktoras Gerulaitis) vargu ar įmanoma recenzuoti tikrąja to žodžio prasme – juk tai šventė, tad nederėtų baksnoti į kokius nors trūkumėlius. Nutariau tik pasidalinti šiokiomis tokiomis įžvalgomis, anaiptol nemenkinančiomis šio Lietuvoje unikalaus gitarų ansamblio meistriškumo. Juolab kad įžvalgos skirtos ne paties kvarteto muzikavimo kokybei, o veikiau koncerto programos dramaturgijai.

 

Koncerte „Dešimt metų su Baltijos gitarų kvartetu“ dalyvavo būrys senų ir naujų scenos draugų – Rita Novikaitė (mecosopranas), Edmundas Seilius (tenoras), Vilhelmas Čepinskis (smuikas), Vytis Nivinskas (kontrabosas), Saulius Petreikis (multiinstrumentininkas) ir Sandra Muningytė (flamenko šokėja). Būtent sumanymas pasikviesti tokį būrį partnerių ir tapo savotiška bėda, nes scenoje besikeičiantys vokalistai, instrumentininkai ir netgi flamenko šokėja užgožė pačius jubiliatus, neišryškino kvarteto stiprybių, nebuvo sąlygų išgirsti įsimintinus pianissimo.

 

Vis dėlto Baltijos gitarų kvarteto menine įtaiga, meistriškumu ir netgi muzikantų vaidybiniais sugebėjimais netrukdomi galėjome pasigėrėti klausydamiesi pirmo kūrinio – penkių Alfredo Schnittkeʼs siurrealistinės, satyrinės „Gogolio siuitos“ (Z. Čepulėno aranžuotė) fragmentų. Kvarteto muzikantai atsiskleidė ir komedinio plano aktorių amplua. Vėliau sodraus ir minkšto tembro mecosopranas Rita Novikaitė su kvartetu atliko žymiausios meksikiečių moters kompozitorės Maríos Grever dainą „Sakei, kad mane myli“ (Sauliaus S. Lipčiaus aranžuotė), o štai siuitą iš Manuelio de Fallos baleto „Meilė burtininkė“ sušoko flamenko šokėja Sandra Muningytė. Šis numeris, manyčiau, ne visai pasiteisino – nebuvo nei muzikos (kvarteto grojimo beveik nesigirdėjo), nei šokio (dėl itin mažos erdvės). Kitaip išsidėsčius scenoje, pavyzdžiui, kvartetui šiek tiek atsitraukus į scenos gilumą ir suteikus šokėjai bent kiek erdvės, gal padėtis būtų pagerėjusi. Tiesa, susirinkusiai publikai flamenkas, rodos, patiko – gal tai ir yra svarbiausia, juk atlikėjai labiausiai stengiasi būtent dėl klausytojų įvertinimo.

 

Antrą koncerto dalį pradėjo „Žiema“ iš Antonio Vivaldi „Metų laikų“ (Baltijos gitarų kvarteto aranžuotė) su smuikininku Vilhelmu Čepinskiu – darnus, subtilus ansamblis, tikras populiariosios klasikos „desertas“ šventiniam vakarui. O kai su kvartetu Edmundas Seilius dainavo Algimanto Raudonikio išraiškingąją dainą „Svaja“ (Ch. Ruebenso aranžuotė) ir populiarų Giacomo Rossini „Šokį“ (Z. Čepulėno aranžuotė), pagalvojau, kad tokios sudėties kūrinius (vokalui ir gitaroms) kur kas lengviau ir patogiau klausytis įrašuose, negu atliekamus gyvai: įraše gali išgirsti visus niuansus, kurių pristinga klausantis didelėje scenoje. O, beje, ir E. Seiliaus balsas įrašuose skamba kur kas laisviau ir plačiau.

 

Koncertą užbaigė du C. Ruebenso kūriniai – „Čigonė gražioji“ ir „Vasaros šokis“, juos kartu atliko kontrabosininkas Vytis Nivinskas ir multiinstrumentininkas Saulius Petreikis. Puikus, subtilus ansamblis: gitaros kvarteto skambesys buvo jautriai papildytas sodriais kontraboso ir skirtingų pučiamųjų instrumentų (trimito, indiškos fleitos bansuri) tembrais. Laisvai ir lengvai besiliejusi indiška fleita įnešė subtilų pastoralinį elementą, kvarteto gitaros fragmentiškai transformavosi į mušamuosius instrumentus, panaudoti ir pačių muzikantų plojimai – visa tai byloja, kad kvartetas ieško įvairių muzikos išraiškos priemonių ir neapsiriboja tradicinėmis galimybėmis.

 

Baltijos gitarų kvartetas pasirodė esą tikri džentelmenai ir labai svetingi jubiliatai – dosniai pasidalinę scena su savo kūrybiniais partneriais, patys šį kartą labiau liko šešėlyje. Buvo galima atlikti keletą kūrinių su kolegomis instrumentalistais, o likusią programos dalį palikti vien kvartetui – juk tokio profesionalaus, nuoširdaus ir vieningo keturių vyrukų gitarų skambesio niekada nebus per daug. Tiesa, žvelgiant į šitaip darniai susigrojusį, muzikavimo džiaugsmu trykštantį kolektyvą net gali neabejoti, kad ateityje jubiliejų tikrai bus.