7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Kaukės ir kiti veikėjai

Lietuvos kamerinio orkestro koncertas „Gaidoje“

Laimutė Ligeikaitė
Nr. 39 (1100), 2014-11-07
Muzika
Aisha Syed, Adrija Čepaitė ir Lietuvos kamerinis orkestras. A. Švedo nuotr.
Aisha Syed, Adrija Čepaitė ir Lietuvos kamerinis orkestras. A. Švedo nuotr.
„Gaidos“ koncertas Nacionalinėje filharmonijoje (spalio 28 d.), kuriame griežė Lietuvos kamerinis orkestras, diriguojamas jaunos dirigentės Adrijos Čepaitės iš Graco, prasklaidė kai kuriuos pašnibždom skleidžiamus mitus, pavyzdžiui, kad Lietuvos kamerinis orkestras neperpranta šiuolaikinės muzikos, kad Algirdas Martinaitis nieko rimta nekuria, siekia tik šokiruoti ir pan., taip pat apnuogino vieną problemą, kai rimti koncertų ar festivalių rengėjai pasiduoda gudriai suregztam vadybiniam „piarui“ ir nuolat užkimba ant reklaminių kabliukų. Turiu omenyje ne vieną atvejį, kai pompastiškai išreklamuoti atlikėjai nepateisina lūkesčių, o blogiausiu atveju netgi smarkiai nuvilia. Juk turime priemonių pasitikrinti, ar tie atlikėjai iš tiesų yra „kylančios pasaulinės žvaigždės“, „neeilinio talento“ ir „charizmatiški“? O gal padaryta reklama tiesiog paranku pasinaudoti? Apie tokius paradoksus teko pagalvoti ir šiame koncerte, išgirdus „prestižinės smuikininkės“ Aishos Syed, kilusios iš Dominikos Respublikos, atliekamą jai skirtą naują Algirdo Martinaičio kūrinį. Tai buvo paskutinis ir labiausiai intriguojantis koncerto akcentas, tad nuo jo ir pradėsiu.
 
Algirdo Martinaičio Koncertas smuikui ir styginių orkestrui „Trijų m’art komedijų sezonas“ tęsia pastarojo meto kompozitoriaus „kryptį“ pasitelkti jam artimos muzikos atšvaitus ir aliuzijas. Tačiau, nepaisant išorinių efektų, visa muzikinė medžiaga autoriaus yra permąstoma kur kas giliau, filosofuojant apie kultūrinės tapatybės ir egzistencinius, žmogiškus dalykus, galiausiai vedančius, kaip pats rašo anotacijoje, „į ten, lauke už durų, kur mūsų laukia nelaukiamas tragiškasis komedijos teatras“. Atlikti A. Martinaičio kūrinius nepaprastai sunku, nes reikia groti ne vien natas, o tos natos reiškia ne vien garsą. Jo kūryba reikalauja turėti bent kiek adekvačios patirties, žinoti kontekstą, ir ne vien muzikinį. Todėl pastarojo meto jo premjeros, kartais parengtos, pripažinkime, skubotai, neatskleidžia viso potencialo, kuris atsivertų geriau suvokus autoriaus nešamą žinią. Trijų dalių Koncerte smuikui ir styginių orkestrui A. Martinaitis „surežisavo“ skirtingų žanrų spektaklį, groteskiškai supynęs į vieną visus teatro sezonus. Čia vienam katile verda ir komedija dell' arte, ir tragedija, ir baletas. „Martinaitis komplikuotas ir sunkiai nupasakojamas. Mažai kas sugebėtų taip meistriškai mėtyti pėdas“, – sakė Šarūnas Nakas savo laidoje „Skersvėjai“, turėdamas galvoje stilistinius jo muzikos skolinius. Išties, ypač antroje dalyje „Baletas – komedija“, pasak kompozitoriaus, atitinkančioje „Vasaros“ sezoną (aliuzija į daugelio kūrėjų eksploatuojamus „Metų laikus“), vos apčiuopiamai šmėkščioja įvairiais štrichais ir intonacijomis ženklinamos aliuzijos tai į Piotro Čaikovskio mažųjų gulbių šokio faktūrą, tai į groteskišką Dmitrijaus Šostakovičiaus Fortepijoninio trio ritmiką, tai į Leonido Desiatnikovo „Rusų sezonus“. Staigiai perėjus į trečią dalį – „La caccia – komedijos sezonas“, aliuzijos nukreipiamos į Antonio Vivaldi Smuiko koncertą B-dur (RV 362), dar vadinamą „La caccia“. Prasideda „Ruduo“ – Medžioklės sezonas (la caccia (it.) – medžioklė). Iš orkestro pasigirsta žvėrių viliojimo švilpukai, autoriaus pasiskolinti iš tikrų medžiotojų, o rimtoji dirigentė gerokai nustebina epizodu, kai pati pradeda pūsti medžioklės ragą. Kaukių teatras tiesiog šėlsta, o jame ne paskutinis vaidmuo skirtas kvailybei, anot kompozitoriaus, „sakraliajai kvailybei“, išreiškiamai bravūra, puošnumu, grotesku, paviršiniu grožiu. Beje, pagal sumanymą, viską reikia atlikti labai preciziškai. Ko gero, su šiuo kūriniu A. Martinaitis perėjo į kitą savo pamėgtos stilistikos lygmenį – „palaidą“ intertekstualumą įlieja į kaukių pavidalus. O juk kaukė – ne vien mūsų veidrodis, pasitarnaujantis nuolat autoriaus pasitelkiamai sociokultūrinei minčiai. Tai taikliai pasirinktas meninės išraiškos ženklas, anot René Girard’o, tai simbolis, kupinas priešybių, kurios neretai taip lengvai persilieja viena į kitą, kad lygiateisių jo reikšmių spektras teikia beribes interpretacijos galimybes.
 
Orkestras, turėjęs įveikti tokią intensyvią ir sudėtingą partitūrą su visomis jos reikšmėmis, nusipelnė didžiausios pagarbos. Jų grojimui nepritrūko nei stilistinės įvairovės, nei charakterių, nei pulso intensyvumo, nei prasmės. Jų kaukių teatras, vadovaujamas dirigentės A. Čepaitės, kunkuliavo raiškiai ir visu pajėgumu. Tempo požiūriu neatsiliko ir solistė Aisha Syed, kurios partija nenutrūksta nė akimirkai ir išties reikalauja nepaprastai daug fizinių jėgų. Tačiau visą numanomą štrichų (išraiškų) įvairovę smuikininkė grojo vienodai, nepaieškojusi jokių stilistinių niuansų ar charakterių. Reikia pripažinti, kad jaunas atlikėjos amžius ir kitokios stilistikos, galbūt romantinės, muzikos pasiekimai čia atsidūrė ne vietoje. Solisto, kaip adekvačios autoriui asmenybės, problema iškyla dažnai. Šįkart ji buvo išties akivaizdi. Prie žmogiškąja komedija persmelktos kūrinio idėjos solistė derėjo nebent tuo, jog griežė spaudoje smarkiai išreklamuotu Stradivarijaus smuiku, kainuojančiu daugiau nei 10 milijonų litų ir galbūt kai kuriuos klausytojus suviliojusiu ateiti į koncertą...
 
Kiti koncerto kūriniai nesukėlė tiek prieštaringų minčių. Simpatiškas argentiniečio Osvaldo Golijovo kūrinys „Last Round“ styginiams, inspiruotas Astoro Piazzollos, nuskambėjo gana stilingai, orkestras sėkmingai „pagavo“ tango manierą. Nors prigimtinis dirigentės santūrumas, atrodė, kažkiek pristabdė repetityvinės kūrinio medžiagos plėtojimą iki stipresnės kulminacijos, lyrinė gelmė lėtojoje dalyje buvo pasiekta įtaigiai.
 
Hannos Kulenty „E-motions“ akordeonui, styginių orkestrui ir mušamiesiems suintrigavo ne tik sėkmingu emocinio prado derinimu su tobula technika, bet ir nenusakoma kūrinio stilistine erdve – maždaug nuo raudos iki choralo. Efektingi akordeono ir orkestro grupių tutti epizodai sklandžiai persimainydavo į virtuozinius, pašėlusio tempo solisto pasažus per visą klaviatūrą. Čia pagaliau buvo įkūnyta neišsipildžiusi 25 d. „Gaidos“ koncerto publikos svajonė, kai pademonstruoti viso virtuoziškumo akordeonininkui Martynui Levickiui neleido Rūtos Vitkauskaitės kūrinio koncepcija. H. Kulenty sumanymas geriau atitinka publikos skonį: čia išryškėja ir emocionali muzikos idėja, ir puikaus akordeonininko iš Lenkijos Eneaszo Kubito sugebėjimai.
 
Moderniosios muzikos klasiko ir minimalizmo simbolio Philipo Glasso Simfonija Nr. 3, sukurta 1995 m., – tarsi skirtingų raštų ir ornamentų drobės, audžiamos čia pat, koncerte. Patyriau didelį malonumą klausydamasi, kaip orkestras lengvai ir natūraliai, o kartu ir absoliučiai preciziškai pynė tas pamažu kintančias faktūras, kaip mocartiško grakštumo maniera gretino dinamikos ir štrichų (pizzicatotutti) kontrastus, kaip formavo atskirus faktūros sluoksnius ir žaismingai kintančius sudėtinius metrus. Orkestras labai lygiai, tarsi vienas instrumentas grojo tutti figūracijas, trečioje dalyje subtiliai perteikė dinamines bangas. Tačiau šios dalies plėtotei pamažu nuslydus į pernelyg romantišką traktuotę (kas, matyt, dirigentei yra artima), pasigedau to šalto laikrodinio tikslumo ir visiškai objektyvaus variklio, būdingo „tradiciniam“ Ph. Glasso minimalizmui. Finalinė Simfonijos dalis vėlgi sužavėjo grakščiu aštrumu, švariu tutti, nė trupučio „nenusėdusiu“ tempu.
 
Festivalio rengėjus reiktų pasveikinti – užuot kas metai gaivinę laikinai susibėgantį „Gaidos“ ansamblį, šįkart pasitelkė tikrus savo amato meistrus, Lietuvos kamerinį orkestrą, kuris tarp vis intensyvėjančio koncertų ir gastrolių grafiko parengė labai sėkmingą šiuolaikinės muzikos programą.

 

Aisha Syed, Adrija Čepaitė ir Lietuvos kamerinis orkestras. A. Švedo nuotr.
Aisha Syed, Adrija Čepaitė ir Lietuvos kamerinis orkestras. A. Švedo nuotr.