Prasidėjo aštuoniasdešimt devintasis Lietuvos baleto sezonas, vėl ieškosiantis pusiausvyros tarp klasikos ir naujovių: lapkritį žadama nauja Piotro Čaikovskio „Spragtuko“ versija, ją stato baleto trupės meno vadovas Krzysztofas Pastoras, o balandį – šiuolaikinių vienaveiksmių šokio spektaklių vakaras „Bolero“, kuriam vieną kūrinį skirs Martynas Rimeikis, choreografinių „Kūrybinių impulsų“ atradimas. Bet laukiant premjerų domina ir baleto trupės kasdienybė, o joje – nauji vardai senesniuose repertuaro spektakliuose. Nauji vaidmenys atskleidžia naujas ar kitokias artistų talento puses, leidžia juos labiau pažinti, o su kai kuriais – artimiau susipažinti.
Pirmasis didelis šio sezono debiutas įvyko Lietuvos baletui reikšmingame spektaklyje – Léo Delibes’o „Kopelijoje“: spalio 10 d. Olimpijos vaidmenį atliko Greta Gylytė. Tai dar vienas vaidmuo šios šokėjos biografijoje, patvirtinantis, jog jai artimesni ne tiek klasikinės, kiek šiuolaikinės choreografijos veikalai, kuriuose kanoniškas šokio formas galima interpretuoti laisviau, papildant jas improvizaciniais štrichais, ieškant asmeniškesnio, mažiau suvaržyto kontakto ir su pačiu vaidmeniu, ir su žiūrovu. Kirillo Simonovo „Kopelijoje“ klasikinis choreografijos paveldas jungiamas su gaivališka judesio sklaida ir tam tikra ekscentrika. Tokie sprendimai tinka Gylytės šokio manierai, kuri palaipsniui formuojasi iš patirties sukūrus vaidmenis baletuose „Žydrasis Dunojus“ (Franciska), „Karmen“, „Sniego karalienė“ (Čigonaitė). Gylytės šokis patrauklus savo energetika – ji šoka ir žiūrovui, ir sau pačiai, ji mėgaujasi šokiu, ypač tada, kai choreografinis tekstas nekelia jai papildomų rūpesčių. Toks jausmas liko ir po „Kopelijos“: sukurtas raiškus, artimas šokėjos individualybei vaidmuo. Gylytė kuria paslaptingą lėlę-moterį, jos išraiškos keičiasi priklausomai nuo to, kokioje šviesoje Kopelijus ją pristato aplinkiniams: pirmajame veiksme tai lėlė su kvailoka veido išraiška, kurios mechaniniai judesiai stringa, kuri suglemba savo meistro glėbyje lyg nutrūkus dirbtino jos organizmo spyruoklei. Bet Kopelijaus dirbtuvėje ji virsta pavojinga ir klastinga gundytoja, gosliais mostais tyrinėjančia fizinį pasaulį ir Natanaelio kūną, tarytum siurbiančia iš jo žemiškąją energiją savo makabriškai būčiai. O kartais, ypač duetuose, Gylytės Olimpija tarytum tampa mergina, gebančia parodyti pamažu ją apimantį meilės jausmą – tada ji tarytum matoma Natanaelio akimis. Gylytės Olimpija – ne partija, o vaidmuo, sukurtas iš plastinių ir kultūros antropologijos argumentų. Tai paskatino dar kartą pagalvoti apie maištingą ir prieštaringą romantizmo epochą, Ernsto Theodoro Amadeus Hoffmanno „Smėlio žmogų“ (visai neseniai, remdamasi tuo pačiu literatūriniu šaltiniu, įdomų judesio spektaklį Vilniaus teatre „Lėlė“ sukūrė režisierė ir dailininkė Gintarė Radvilavičiūtė). Tokiai traktuotei reikšminga partnerystė – Natanaelį šoko Eligijus Butkus, savo personažą pripildęs karštligiškos, beatodairiškos aistros, kuri naikino fizines šokio pastangas ir leido jam visiškai pasinerti į hofmanišką pasaulį. Šios fantazijų ir iliuzijų erdvės priešprieša – tiksliai ir grakščiai Anastasijos Čumakovos sukurtas Klaros paveikslas, pasiliekantis šiapus bauginančių potyrių ribos. Fantasmagorinį Simonovo-Šemiakino sumodeliuotą pasaulį paryškino divertismentiniai antrojo veiksmo intarpai – mopsų duetas (šoko Conoras Redpathas ir Davidas Santosas) ir Jautis (Ignas Armalis) – pasislėpę po kaukėmis ir kostiumuose, šokėjai vien judesiais privalo kurti Natanaelio vaizduotėje išryškėjančius pavidalus. Trečiajame veiksme tokia užduotis teko lėlių duetui – Kristinai Gudžiūnaitei ir Grytei Dirmaitei, kurios groteskiškomis šėlionėmis priartino liūdną pakrikusios sąmonės finalą.
Dar vienas debiutų paryškintas spektaklis – spalio 18 d. parodytas baletas „Barbora Radvilaitė“, vienas paskutinių Lietuvoje sukurtų Anželikos Cholinos kūrinių (netrukus ta pati tema bus atskleista jos režisuojamame miuzikle, kuris statomas „Siemens“ arenoje). Pagal įvairių kompozitorių muziką pastatytą spektaklį mėgsta žiūrovai – juos tikriausiai vilioja ir romantiškiausia Lietuvoje meilės istorija, ir populiariojoje kultūroje įsitvirtinusių kūrėjų vardai. Šį spektaklį reikia suvokti kaip sistemą, sąmoningai pasiliekančią konservatyvaus draminio baleto erdvėje, tegul ir šiuolaikinėmis priemonėmis, tačiau ištikimai paisančią per amžius suformuotų stereotipų, kurių raktiniai žodžiai – meilė, klasta, mirtis, atmintis. Ir istorinė epocha – Renesansas, kurio elementus parafrazuojant sukurti spektaklio vaizdiniai – scenografija ir kostiumai. Lėtas, kiek slegiantis spektaklio ritmas kuria ritualizuotos istorijos naratyvą ir išdidžiai izoliuoja save nuo šiuolaikinės choreografijos konteksto, verčia taikstytis su neišvengiamomis siužetinio šokio spektaklio konvencijomis, be kurių neįmanoma sukurti tokio reginio. Į gana griežtą režisūrinį, choreografinį, vaizdinį ir garsinį koliažą įtraukti nauji pagrindinių vaidmenų atlikėjai – Barborą šoko Rūta Juodzevičiūtė, Žygimantą – Marius Miliauskas. Abu šokėjai jau sukaupę įdomios artistinės patirties, labiau susijusios ne su klasikinės, o su šiuolaikinės choreografijos darbais, abu ankstesniuosius ir šiuos vaidmenis užsitarnavo darbu ir atsidavimu šokio menui. Abiejų šokėjų kuriami choreografiniai paveikslai judesių bei jų derinių aspektu sklandūs ir gana raiškūs – tai leidžia jiems daugiau mąstyti apie asmenišką santykį su kuriamu herojumi. Juodzevičiūtė, atkreipusi dėmesį kaip jautri, trapi, lyriška Izolda ir naivi, ištikima Mikaela, šių herojų patirtį perkelia į Barboros paveikslą. Šokėja geba judesiu pasakoti jausminę savo herojės biografiją, o įsijautimas į vaidmenį suteikia jos kuriamam paveikslui nuoširdumo ir šilumos. Beveik perregimas jos siluetas spektaklio pabaigoje primena vėlę, kurią šiame pasaulyje beviltiškai mėgina sulaikyti Miliausko Žygimantas. Šis LDK istorijos žymūnas debiutiniame spektaklyje pasirodė patrauklus ne kunigaikštiška povyza, o jaunuolišku drovumu, tarytum ateinančiu iš įdomios Čiurlionio vaidmens traktuotės naujausiame Giedriaus Kuprevičiaus balete. Būtent tas drovumas leido šokėjui pasipriešinti kostiumo, kaip sielos kiauto bei epochos šarvo, sampratai ir sukurti personažą be teatrališkų sentimentų ir egzaltacijos. Dar praėjusio sezono pabaigoje Bonos Sforcos vaidmeniu debiutavo Aleksandra Ivanova – jos vaidmuo pratęsia klastingos, despotiškos karalienės įvaizdį, suformuotą populiariojoje kultūroje, interpretuojančioje šios istorinės asmenybės biografiją. Šokėjos judesiai griežti, pozos raiškios, jas papildo atitinkamos veido išraiškos – visa tai pabrėžia beatodairišką, net kiek perversišką motinos meilę sūnui. „Barboroje Radvilaitėje“ buvo ir kitų debiutų – Elžbietą Radvilienę šoko Agnė Ramoškaitė, Kotryną Radvilienę – Oriana Jimenez, Radvilaitį – Ernestas Barčaitis. Šiems personažams nėra skirta daug sceninio laiko, jie tarytum ištirpsta istorinių asmenybių, prikeltų šiame šokio spektaklyje, būryje, nes nei režisūriniu, nei plastiniu požiūriu nėra išsamiau charakterizuoti.
Spalio 22 d. parodytas naujausias Lietuvos baleto trupės spektaklis – „Sniego karalienė“ pagal Sergejaus Prokofjevo muziką. Tai lyg judančių paveikslėlių knyga paaugliams ir suaugusiems, pateikianti dar vieną žinomos Hanso Christiano Anderseno pasakos variantą. Gegužės mėnesį vykusiose šio spektaklio premjerose Sniego Karalienės vaidmenį šoko kviestinė solistė – Erina Takahashi iš Anglijos nacionalinio baleto, o dabar pagrindinį vaidmenį pirmą kartą atliko Olga Konošenko. Choreografas Michaelis Corderis sukūrė techniškai nelengvą spektaklį, reikalaujantį iš šokėjų geros technikos ir fizinės ištvermės. Konošenko pabrėžia bejausmės būtybės įvaizdį, kuriam tinkamą toną duoda pirmasis jos pasirodymas vaizdo projekcijoje: skvarbus, šaltas, stingdantis, net hipnotizuojantis žvilgsnis neleidžia suabejoti, kas yra svarbiausia šios istorijos veikėja. Spektaklyje Sniego Karalienė nepatiria jokių metamorfozių – išlieka tokia pati per visus tris veiksmus, o jai skirtas choreografinis piešinys prisodrintas efektingų šuolių ir sukinių, kurie, kaip ir įvaizdis, privalo skleisti aiškią ledo kristalų atspindimą šviesą.
Čigonaitės vaidmenį temperamentingai, raiškiai, muzikaliai pirmą kartą atliko Anastasija Čumakova – po kelių mėnesių jos dar laukia ir Sniego Karalienės vaidmuo. Bet šiame spektaklyje svarbiausia – ne charakteriai, užkoduoti pasakoje, o tvirtas, tikslus solistų šokis ir darnūs kordebaleto judesiai. Gerą įspūdį paliko Gerdos (Kristina Gudžiūnaitė) ir Kajaus (Genadijus Žukovskis) duetai, Gerdos ir Rožių (Eligijus Butkus ir Romas Ceizaris) scena, nuotaikingas, plastiškas Gerdos ir Šiaurės Elnio (Vojcechas Žuromskas) epizodas. Tačiau visas spektaklis, palyginanti su premjeromis, pasirodė prigesęs, stokojo energijos – galbūt baleto artistus mobilizuos netrukus įvyksianti Piotro Čaikovskio „Spragtuko“ premjera? Jėgų tikrai prireiks, nes iš septyniolikos šį sezoną numatytų spektaklių dvylika bus suvaidinta dar šiais metais.
