7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Nestandartiniai skambesiai

„Gaidos“ koncertas su Nacionaliniu simfoniniu orkestru

Lukrecija Petkutė-Dailydienė
Nr. 39 (1100), 2014-11-07
Muzika
Martynas Levickis ir Nacionalinis simfoninis orkestras. A. Švedo nuotr.
Martynas Levickis ir Nacionalinis simfoninis orkestras. A. Švedo nuotr.
Jau skaitant pranešimus spaudai – jų šiemet festivalio „Gaida“ organizatoriai parengė daugybę – labiausiai sudomino spalio 25 d. koncerto koncepcija – moterų kompozitorių (Hannos Kulenty, Sofijos Gubaidulinos, Ugnės Giedraitytės ir Rūtos Vitkauskaitės) kūrinius atlieka Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (dirigentas – Rolandas Freisitzeris iš Austrijos) ir du jaunosios kartos lietuvių atlikėjai – klarnetininkas Vytautas Giedraitis ir akordeonininkas Martynas Levickis.
Tą vakarą Nacionalinės filharmonijos salė buvo sausakimša. Žinoma, didžioji publikos dalis buvo kultūra besidomintys šviesuoliai, kurių veidai tarsi déjà vu kartojasi kone kiekviename įdomesniame koncerte, nemokamai į festivalio koncertus bandantys patekti Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai bei nepriklausomi šiuolaikinės muzikos entuziastai. Nors šmėstelėjo mintis, kad dalį publikos į koncertą priviliojo iš mieste renginį reklamuojančių afišų žvelgiantis Martyno Levickio veidas.
Koncertą pradėjo šiuo metu vienos svarbiausių Lenkijos kompozitorių Hannos Kulenty opusas „Part One“, pačios autorės teigimu, – jos Trečiosios simfonijos pirmoji dalis. Kompozicija tiko koncerto pradžiai. Nuolat judantis ir palengva besikeičiantis, tačiau per daug dramatiškumo neturintis muzikinis audinys palengva užliūliavo klausytojus, o profesionalaus dirigento valdomi atlikėjai turėjo galimybę muzikuoti nepatirdami didelio streso (tai šiuolaikinės simfoninės muzikos koncertuose nutinka retai). Tačiau pats kūrinys kažkokių ypatingų (nei teigiamų, nei neigiamų) emocijų nesukėlė.
Toliau suskambėjo rusų šiuolaikinės muzikos grande dame vadinamos kompozitorės Sofijos Gubaidulinos opusas, pagal Puškino tragediją pavadintas „Puota maro metu“ („Das Gastmahl während der Pest“). Nuo pat pirmuosiuose taktuose pakaitomis atskirų orkestrinių grupių unisonu atliktos besikartojančios melodijos ir varinių pučiamųjų šuolių derinio supratau, kad tai bus ilga, sudėtinga ir kruopščiai apmąstyta kompozicija, kuri skirsis nuo prieš tai skambėjusio opuso tarsi diena nuo nakties. Pasak autorės žodžių anotacijoje, „daugelis mūsų epochos žmonių pripažįsta ir jaučia žmoniją apimančią baisią nelaimę, visuomenės moralės žlugimą ir neapykantos stiprėjimą mūsų sielose. Kontrastas tarp šio negandos paveikslo ir fakto, kad daugybė žmonių nori tik linksmintis ir švęsti, sukuria dvasinę būseną, iš kurios neįmanoma išsiveržti. Norima jos atsikratyti, ją įveikti. Tai būtų bendrasis šios muzikos aspektas. O kūrinio esmę sudaro ne būsenos, bet muzikinės metaforos (t.y. garso), kuri prilygsta tai būsenai, išraiška.“ Norint iki galo suprasti visą šio opuso idėją ir paslėptus kodus reiktų dar ne kartą pasiklausyti kūrinio sekant partitūrą, tačiau išdrįsiu pasidalinti pirminiais įspūdžiais.
Kūrinio forma gana konstruktiška, manau, suplanuota dar prieš pradedant rašyti. Autorė nesistengė įrodyti (turbūt jai jau ir nebereikia to daryti), kad geba iki paskutinio lašo išnaudoti simfoninį orkestrą ir atskirų instrumentų galimybes. Kūrinį jungė dramatinės, niūrios nuotaikos tema, kurią įkyriai kartojo įvairios instrumentų grupės, sukurdamos tembrine kaita paremtą muzikinės medžiagos plėtotę. Šokiravo antroje kūrinio pusėje, styginiams atliekant pakankamai intensyvų epizodą, iš įrašo pasigirstantis ir žaibiškai nutrūkstantis populiarios klubinės muzikos fragmentas, kuris kaip mat sukėlė šurmulį tarp klausytojų: vieni pagalvojo, kad garso režisieriai suklydo ir įrašą užleido ne tame kūrinyje (aš buvau viena iš jų), kitiems, toliau sėdėjusiems, pasirodė, kad garsas sklido iš lauko. Tačiau kai iš garso kolonėlių jis pasigirdo dar keletą kartų, beliko patikėti, kad tai vienam kūriniui priklausanti muzika, kuri, siekiant specialiai sukurti dar didesnį prieštaravimų efektą, suskambo vietoje ir laiku. Grįžusi namo dar ilgai negalėjau pamiršti šio epizodo. Neiškentusi internete suradau kitą to paties opuso atlikimą ir dar kartą įdėmiai jo pasiklausiau. Nudžiugino, kad Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras kūrinį atliko ne ką prasčiau nei įraše girdėtas orkestras iš Olandijos, tačiau intriguojanti kūrinio vieta įraše skambėjo kur kas švelniau. Įtariu, kad jei garso kolonėlės būtų pastatytos ne priekyje, o už orkestro, gyvas ir įrašytas garsai būtų derėję tolygiau ir taip nešokiravę.
Antrą koncerto dalį pradėjo jaunosios kartos lietuvių kompozitorė Ugnė Giedraitytė su kūriniu „Arco Iris Circular“, o jos brolis Vytautas Giedraitis klarnetu atliko solo partiją. Kūrinys pasižymi vientisa nuotaika ir malonia ausiai tembrų kaita, kokybiškai suorkestruotu muzikiniu audiniu, viduje nuolat kintančia, tačiau pernelyg didelių kontrastų nepateikiančia ritmika, puikiai sukomponuotais ir preciziškai atliktais klarneto solo epizodais. Pati autorė prisipažįsta, kad ši kompozicija yra 2012 m. parašyto kūrinio „Iris“ perdarymas. Esu viena iš nedaugelio, girdėjusių abu kūrinius, ir galiu drąsiai teigti, kad perdaryta buvo nedaug, galbūt dabar kūrinys tapo vientisesnis („Iris“ turėjo kelias ganėtinai kontrastingas padalas), taip pat autorė patobulino orkestruotę. Tačiau man patiko ir senoji, kiek energingesnė versija.
Koncertą užbaigė turbūt kontroversiškiausios lietuvių jaunosios kartos kompozitorės Rūtos Vitkauskaitės kūrinys akordeonui ir simfoniniam orkestrui „Ashraga“. Pasak autorės anotacijos, jis „skirtas ne tik atlikti, bet ir klausyti. Tai – erdvė muzikantų ir klausytojų patirčiai. Pirmąsias kūrinio idėjas gvildenome su solistu Martynu Levickiu – abu domimės folklorine ir ritualine muzika, atlikimo menu, leidžiančiu muzikanto asmenybei atsiskleisti labiau nei instrumentui. Martynas mane supažindino su įspūdingu Kanados inuitų gerkliniu dainavimu, kuris inspiravo jį įkomponuoti į klasikinę „Ashragos“ orkestro partitūrą bei jungti su mano pačios išrastais gerklinio dainavimo garsais, perrašytais instrumentų partijoms. Savo vietą šioje partitūroje rado laiko fazių suvokimas per repetityvinį kartojimą ir mane ilgą laiką dominanti kolektyvinių šokių muzika.“
Kūrinyje naudojama daug nestandartinių, sonoristinių atlikimo technikų ir garso išgavimo būdų, kuo ir buvo grįsta visa muzikinė medžiaga. Man užkliuvo tai, kad akordeonas, nors ir būdamas solistas, savo vaidmeniu kažkiek nusileido orkestrui (tokiame specifiniame kūrinyje norėjosi išgirsti dar daugiau netradicinių akordeono atlikimo būdų, nes šis instrumentas turi itin plačią tembrų amplitudę). Taip pat neįtikino įgarsinimas. Vis dėlto kūrinys suskambėjo įdomiai ir, tikiu, paliko daug teigiamų įspūdžių klausytojams. Išgirdusi šią Rūtos Vitkauskaitės kompoziciją dar kartą įsitikinau, kad jos muzikos atlikėjai turi ne tik profesionaliai išmanyti savo instrumentą, bet ir turėti neeilinių aktorinių sugebėjimų.
 

Noriu pasidžiaugti, kad šiemet festivalis „Gaida“ tikrai gali drąsiai vadintis didžiausiu Lietuvoje vykstančiu šiuolaikinės muzikos festivaliu ir kad jo programos koncepcija, žadanti daug įspūdžių, nenusileidžia garsiausiems užsienio šiuolaikinės muzikos festivaliams.

 

Martynas Levickis ir Nacionalinis simfoninis orkestras. A. Švedo nuotr.
Martynas Levickis ir Nacionalinis simfoninis orkestras. A. Švedo nuotr.