Miniatiūros!

„Miniatiūros?“ – tokiu pavadinimu spalio 17 d. „Prospekto“ galerijoje atidaryta fotografijų paroda. Parodos kuratorius Gytis Skudžinskas į miniatiūristų sąrašą įtraukė Vytautą Balčytį, Gintautą Trimaką, Algimantą Kunčių, Arūną Kulikauską, Remigijų Treigį, Joaną Deltuvaitę, Ričardą Šileiką ir Algirdą Šeškų. Tikrai žiūrovų dėmesio verta kompanija. Bet ar to užtenka? Mes visi esam šiek tiek tinginiai ir einame tik ten, kur tikrai verta. Paskaitykime, gal mus „užkabins“ anotacija? Čia panašiai kaip populiarioje muzikoje. Jei prodiuserio, leidybinės kompanijos ar radijo stoties programų vadovo „neužvežė“ pirmos keliolika naujos dainos sekundžių, daina bus atmesta. Skudžinskas parodos anotaciją pradeda tokiu sakiniu: „Parodoje „Miniatiūros?“ siekiama atsakyti į klausimą apie fotografijos formato svarbą bei naudojimą siekiant specifinės raiškos.“ Gerai, tinka ir užtenka, toliau į likusį tekstą nesigilinsiu (pabūsiu ir aš miniatiūriškas), nes jau pirmas sakinys pasiūlo keletą klausimų, į kuriuos atsakęs (ar bent jau pamėginęs atsakyti) suprasiu parodos tikslą.

 

Kadangi parodos pavadinimas su klaustuku („Miniatiūros?“), tai ir aš gana dažnai naudosiu šį lankstų ženklą.

Kas uždavė klausimą apie fotografijos formato svarbą? Ir kas į jį atsakys? Kaip suprantu, tai padaryti turėtų ši paroda. Bet ar šis klausimas toks svarbus ir aktualus šiandien? Šiandien, kai akyse mirguliuoja nuo vaizdų ir jų formatų gausos? Gal šis klausimas ir buvo aktualus prieš keliasdešimt metų, kai įprastinis formatas buvo 40 x 60 cm ar panašus, gal šie atviruko dydžio ar mažesni paveikslėliai ir buvo „neformatas“, tačiau dabar tikriausiai nenustebtume ir išvydę klevo lapo ar Nepalo vėliavos formos nuotraukas. O jei jau keliamas klausimas apie fotografijos formato svarbą, nesąžininga tai demonstruoti taip vienpusiškai. Išeksponuokime įvairius formatus ir žiūrovas tegu sprendžia, kuris iš jų svarbesnis ir tinkamesnis fotografijoms. Juk kiekvienas formatas turi savo pliusus ir minusus. Visų pirma – kaina. Tikrai neatmesčiau galimybės, jog nepriklausomybės priešaušryje daugelis apsiribodavo mažu formatu būtent verčiami finansinių galimybių. Antra – patogumas. Kodėl sovietmečiu toks buvo populiarus ekslibriso žanras? Būtent dėl jo mažumo – įdėjai į voką ir išsiuntei į užsienyje organizuojamas parodas, konkursus ar kaip dovaną draugams. Neabejoju, kad taip buvo ir su fotografijomis.

 

Antroji sakinio dalis kalba apie formato naudojimą siekiant specifinės raiškos. Čia iš dalies turiu sutikti, nes kai kurių fotografijų raiška tikrai labai specifinė. Žiūrėdamas į Treigio „linijas“ jaučiuosi tarsi Tado Ivanausko zoologijos muziejuje apžiūrinėdamas kandžių kolekciją – tokio įspūdžio tikrai nesukursi jas padidinęs. Visiems žiūrėsiantiems dar siūlau atsitraukti porą metrų ir į šiuos kūrinius pažvelgti iš atstumo – koks paslaptingai ramus siaurų akių žvilgsnis! Tačiau tikrai nemanau, kad pakeitus formatą pasikeistų, tarkim, Kunčiaus ar Deltuvaitės darbų prasmė. Nesu susipažinęs su Šileikos fotografijomis, tačiau iš jo poezijos galėčiau spręsti, kad šis menininkas tikriausiai visur yra miniatiūristas, o jo galerija degtukų dėžutėse išties miniatiūriškai žavi. Trimako formatą dažniausiai riboja naudojamos technologijos, tačiau jis pats tikrai neapsiriboja miniatiūromis. Atvirkščiai – „savu formatu“ yra pavadinęs tikrai ne miniatiūrinį 24 x 29 cm dydį. Žvilgsniu gromuliuojant Kulikausko fotografinius asambliažus, norisi į pagalbą pasikviesti Paulių Petraitį ir parodyti puikias iliustracijas jo paskaitų ciklui „Kas nėra fotografija?“. Žvelgiant į Šeškaus „Bendrabučio“ vaizdus, žvilgsnis ir jo signalą pagavusios smegenys kategoriškai atsisako tai priimti kaip miniatiūrą. Nuosekliausias ir ištikimiausias miniatiūriškam formatui išlieka Balčytis, kurio nuotraukų ilgoji kraštinė retai kada perkopia 20 cm.

Berašant į galvą atėjo mintis – o kodėl aš miniatiūriškumo ieškau formoje? Gal reikėtų atsiriboti nuo formos ir formato ir specifinės raiškos paieškoti turinyje? Jei taip, tai neabejotini favoritai čia yra Treigys ir Trimakas. Trimakas serijoje, skirtoje M. K. Čiurlioniui, įgyvendina kiekvieno menininko siekiamybę – išsilaisvinti iš bet kokio figūratyvizmo, virsti abstrakcija ir pasitelkiant asociacijas bei vos pastebimus niuansus perteikti norimą mintį. Tai aukščiausia meninės išraiškos forma, kurią sau gali leisti tik Meistras, o žiūrovui ji – sunkiausiai suvokiama...

 

...ir štai čia atėjo nušvitimas. Tarsi bumerangas grįžo įspūdis, patirtas pirmą kartą pamačius šią parodą. Tik įžengęs į galeriją, susidūriau su kažkokia ramybės, jaukumo būsena, su švaria erdve. Tąkart nesistengiau gilintis į šį pojūtį, tačiau dabar suvokiu, kad būtent tai ir yra pagrindinis parodos tikslas. Šiandien, kai akyse mirguliuoja nuo vaizdų ir jų formatų gausos, ši paroda yra tarsi atgaiva. Neįpareigojanti ir nerėkianti į veidą savo subtiliu formatu, nereikalaujanti būtinai ką nors prasminga įžvelgti turinyje. Tiesiog švelniai kviečianti prieiti ir apsikeisti žvilgsniais.