Tryliktasis tarptautinis džiazo festivalis „Vilnius Mama Jazz“ buvo kiek kitoks nei visada. Po dviejų pirmųjų tradiciškai suorganizuotų vakarų Lietuvos rusų dramos teatre, savaitgalį patekau į tokį, kaip žiūrovai vadino, „džiazo jomarką“, kuris man iš tikrųjų labai patiko, nes kūrė šventės nuotaiką. Tik įėjus į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą, jau fojė pasitiko fotografijų paroda, kurią daugelis džiazo mėgėjų anksčiau galėjo matyti Birštone, bet čia ji buvo kitaip eksponuojama. Parodoje dalyvavo mūsų didieji džiazo fotografai – Dainius Labutis, Vytautas Suslavičius, Albertas Švenčionis ir Nerijus Petrauskas. Gaila tik, kad prie nuotraukų nebuvo įvardinta, kas čia užfiksuotas, tačiau, pamatęs 1988 m. Birštono festivalio nuotraukas, supratau – laikas bėga!
Pasidžiaugę paroda patekom į džiazo kūrimo ir atkūrimo „įrankių“ pasaulį. Instrumentus demonstravo „Tamsta“, o kompaktinių ir vinilinių plokštelių siūlė įsigyti garsiajai kompanijai ECM ir „Thelonious“ atstovaujantis „Rūdninkų knygynas“, kurio valdose, be kita ko, su didžiule nuolaida galėjai nusipirkti puikių freejazz įrašų, išleistų „NoBusines Records“. Pavargęs nuo pirkinių, galėjai prisėsti „Verslo žinių“ skaitykloje.
Tai dar ne viskas, ką siūlė džiazo fojė. Atsigaivinęs gėrimais ir užkandęs, čia galėjai sutikti devynias galybes ilgai neregėtų pažįstamų ir, atsisėdęs ant patogaus sėdmaišio, ramiai laukti koncertų, kurie, beje, vyko ir čia pat, fojė. Šioje netikėtai labai jaukioje aplinkoje koncertavo ne tik Lietuvos kolektyvai, bet man labiausiai įsiminė patys jauniausi. Šeštadienio koncertus 12 val. savo pasirodymu pradėjo Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos džiazo ansamblis „Made in 234“. Tai džiazo klasės, kurioje jau ne vienus metus vyksta lietuviško džiazo evoliucija, gimsta ir užauga mūsų jaunesnioji džiazo karta, numeris. Laimėjusi Grand Prix jaunųjų džiazo atlikėjų konkurse „Vilnius Jazz Young Power 2014“ ir Lietuvos gretutinių teisių asociacijos AGATA prizą kitame rudeniniame festivalyje, ši jauna komanda labai gerai pagrojo ir „Mama Jazz“ renginyje. Labiausiai įsiminė pirmosios dvi kompozicijos, kurių autoriai, atrodo, – patys grupės nariai. Čia puikiai suskambėjo visi instrumentai, įspūdingi solo epizodai. Kitos, didžiųjų džiazo meistrų kompozicijos, buvo taip pat gerai aranžuotos ir atliktos. Kažin ar būtų viskas taip tobula, jei ne šios grupės mokytojas Vytautas Labutis (koncerto metu kukliai sėdėjęs fojė ir filmavęs pasirodymą). Kiek čia ir jo darbo įdėta! Nors jis pats sako, kad yra tik padėjėjas ir konsultantas. Vytauto Labučio parengti vaikai – ne pagal amžių virtuoziški ir išprusę. Jie jau tapo tarptautinio jaunųjų atlikėjų kamerinės ir džiazo muzikos konkurso „Sąskambiai“ laureatais, pelnė didįjį prizą „Pavasario trimitų“ konkurse Plungėje, sėkmingai pasirodė ant Lietuvos nacionalinės filharmonijos ir daugelio kitų scenų.
Pradėdami šeštadienio jam session, fojė grojo taip pat jauni, bet džiazo pasaulyje jau žinomi žmonės – grupė „Reinless“. Tai naujas ambicingų muzikantų būrys, atliekantis autorinę Jievaro Jasinskio muziką, kurioje jungiasi funk, jazz, soul ir šiek tiek rock stiliai. Dar šioje scenoje pasirodė Leonardo Pilkausko ir Jurgio Baltrušaičio duetas, Lietuvos krašto apsaugos savanorių pajėgų bigbendas, o Leonardo Pilkausko ir Pauliaus Volkovo „D’Ependet Ensemble“ grojo Rusų dramos teatre antrajame koncerte. Ir, žinoma, pats svarbiausias ir brandžiausias lietuviškas pasirodymas – mūsų džiazo flagmano Vladimiro Tarasovo ir „Lithuanian Art Orchestra“ projektas „Gobelenas“. Pasakojimą apie šį darbą norėčiau pradėti paties maestro žodžiais: „Muzikantų bendravimas scenoje – kaip rankų darbo gobelenas, kur kiekvienas atlikėjas žino piešinį ir įpina savo muzikinį siūlą į bendrą kompoziciją, taip suteikdami malonumą klausyti ir stebėti, kaip prieš jus kuriamas gobelenas iš garsų. Esu dėkingas „Vilnius Mama Jazz“ festivaliui už galimybę suburti tokią nuostabią džiazo meistrų komandą, kurioje kiekvienas turi savo unikalią, į nieką nepanašią kalbą.“
Ir tikrai, čia buvo mestos turbūt pačios galingiausios Lietuvos džiazo meistrų pajėgos. Be džiazo garsenybių – saksofonininkų Vytauto Labučio, Liudo Mockūno, Jano Maksimovičiaus, Dovydo Stalmoko, trimitininkų Dominyko Vyšniausko, Mindaugo Vadoklio, trombonininkų Skirmanto Sasnausko ir Jievaro Jasinskio, gitaros virtuozo Juozo Milašiaus, klavišininkų Tomo Kutavičiaus ir Dmitrijaus Golovanovo, kontrabosininkų Eugenijaus Kanevičiaus bei Vyčio Nivinsko, mušamųjų ir perkusijos muzikantų Arkadijaus Gotesmano, Pavelo Giunterio ir paties Vladimiro Tarasovo – projekte dalyvavo indų klasikinės muzikos žinovai Rytis Kamičaitis (tabla), Anatolijus Lomonosovas (sitaras) ir Jūratė Adlytė (tampūra). Smagu, kad tabla naudota nuo pat pirmos projekto kompozicijos, nes įnešė savotiškos world music spalvos, kurią reikšmingai praplėtė (gaila, kad tik vienoje dalyje) sitaras ir tampūra. Apie kūrinio idėją kaip ir viskas pasakyta Vladimiro Tarasovo citatoje, tik noriu atkreipti dėmesį į porą labiausiai man įsiminusių šio projekto dalių. Pirmiausia įstrigo trečioji, kurioje panaudota ir į pučiamuosius instrumentus perkelta lietuviškos sutartinės teminė medžiaga bei ritminė faktūra, puikiai sulipusi su džiazine spalva. Kita labiausiai įsiminusi dalis buvo ta, kurioje panaudoti indų muzikos instrumentai ir elementai. Taip pat, žinoma, „Gobelenas XXV“ – labiausiai išplėtotas, puikiai sukonstruotas ir surežisuotas, stilistiškai ir tematiškai suderintas kūrinys. Iš atlikėjų labiausiai įsiminė Juozo Milašiaus ir Tomo Kutavičiaus soliniai epizodai, kaip ir apskritai jiems tekęs didžiulis krūvis. Visose kompozicijos dalyse labiausiai stebino ir džiugino tai, kad maestro V. Tarasovui pavyksta ne tik išryškinti geriausias, įdomiausias šių puikių atlikėjų muzikavimo savybes, bet ir suklijuoti visus į vieną didžiulę visumą. Tai gali pavykti turbūt tik nepaprastai geram muzikantui, pedagogui, kompozitoriui, išsilavinusiam žmogui, kuris po koncerto randa reikalą nuo scenos padėkoti ne tik žiūrovams, festivalio rengėjams, rėmėjams, bet ir savanoriams, kuriuos, deja, nedaugelis pastebi, o be jų, visi žinome, būtų sunku.
Šiame festivalyje, turbūt kaip niekur kitur, buvo gausu muzikantų iš JAV, iš kurių, kaip visuomet, laukiame labai daug. Pradėsiu nuo tų, kurie asmeniškai man patiko labiausiai. Tai jaunatviškai nusiteikusi kompanija „Kneebody“, puikiai derinanti akustinius instrumentus su elektronika, džiazą su funk ir roku. Šis virtuozišką muziką labai profesionaliai grojantis kolektyvas savo muzikavimo stiliumi kažkiek primena legendinę grupę „Weather Report“. „Kneebody“ atliekama muzika tikrai turi nemažai rokui būdingų bruožų. Galbūt ne veltui jie kartais pavadinami „džiazo scenos„Radiohead“ arba lyginami su „Queens Of The Stone Age“ – atspindint muzikos tikrumą ir energiją, o patiems muzikantams labiausiai patinka Billo Frisello ir Mileso Daviso muzika. Beje, pirmieji grupės „Kneebody“ koncertai įvyko Los Andželo roko klube „The Temple Bar“ ir tai jų kūrybai visiems laikams uždėjo roko muzikos antspaudą. Tiesą sakant, man jis nepasirodė itin ryškus.
Kitas JAV kolektyvas, padaręs man tikrai gerą įspūdį – tai žinomo trimitininko Terence’o Blanchard’o „E-Collective“. Tiesa, elektronikos čia buvo daug ir man pasirodė, jog legendiniu trimitininku vadinamas T. Blanchard’as savo labai gražiu trimitu grojo mažokai ir per daug susižavėjo elektroniniais instrumentais, tačiau kompozicijos buvo išraiškingos, protingos ir įspūdingos. Beje, šios kompozicijos išduoda Terence’o pomėgį rašyti muziką filmams, jos skamba labai iliustratyviai, dinamiškai ir „kinematografiškai“. Kritikai mano, kad būtent jo dėka džiazo muzika vėl prasiskynė kelią į populiarių filmų garso takelius. Ypač ryški T. Blanchard’o partnerystė su garsiu kino kūrėju Spike’u Lee. Trimitininkas teigia, kad jam smagu rašyti muziką filmams, bet smagiausia išeiti į džiazo klubo sceną ir groti. Į Vilnių T. Blanchard’as atsivežė savo naujausią grupę „E-Collective“, kurią vadina vienu svarbiausių savo projektų. Kolektyvas stebino emocingumu, dinamiškumu, technika ir energija, ypač gitaristas Charlesas Altura, kurio kartais net atrodė pernelyg daug.
Dar vienas amerikietis, kurio labai laukiau, – Markas Turneris. Jam likimas lėmė groti Vilniuje su trio, o ne kvartetu, nes trimitininkas Avisha Cohenas, mirus tėvui, grįžo į JAV dar iki koncerto. Nors visi muzikantai tikrai labai šaunūs, sunku yra išsisukti trise, kai visos kompozicijos suregztos keturiems ir grindžiamos trimito ir saksofono duetu. Žinoma, negalima neįvertinti kolektyvo pastangų, bet tikėjausi kiek spalvingesnės muzikos.
Labiausiai iki festivalio išliaupsintas svečias iš JAV – saksofonininkas Steve’as Colemanas su savo grupe „Five Elements“. Šis muzikas, uždraudęs filmuoti ir fotografuoti koncertą, yra labai žinomas, turi savo muzikos filosofiją ir sieja ją su gamtos reiškiniais bei dėsniais, ieškodamas geresnių būdų muzikoje išreikšti mintis. Ypač pirmuose dviejuose kūriniuose buvo juntami minimalizmo principai muzikinėje kalboje, faktūroje, ostinatiškumas melodinėse linijose ir konstrukcijose. Tai labiausiai jautėsi bosinės gitaros, trimito ir saksofono partijose, kur ostinatiniai ramsčiai nuolat buvo „permušinėjami“ trumpomis improvizacijomis. Būgnai skambėjo kur kas laisviau, lyg Seanas Rickmanas būtų kitoje scenoje, ir man jis patiko labiausiai. Steve’o Colemano ir „Five Elements“ muzika labai sudėtinga ir nelengvai suvokiama, bet naujus klausytojus ji traukia lyg bites prie medumi kvepiančių žiedų.
Su kolektyvu iš Šveicarijos atvykęs amerikietis saksofonininkas Gregas Osby vadinamas viena svarbiausių dabartinio džiazo figūrų. Ryškus, pasitempęs, gražų saksofono garsą ir nepriekaištingą techniką bei mąstymą turįs muzikantas. Keista, bet jų bendras projektas su ne kartą Lietuvoje viešėjusia grupe „Vein“ ne visai sulipo, nors, atskirai pažvelgus, abu vienetai buvo puikūs.
Be Lietuvos ir JAV džiazo kolektyvų festivalyje grojo ir Europos muzikantai. Perspektyvus, nors dar tik pradedantis savo istoriją, jaunų žmonių iš Estijos ansamblis „Pae Kollektiiv“ jau turi savo stilistinį veidą. Vilniuje jis atliko pianistės Kirke Karja labai simpatiškas, švelnias kompozicijas, grįstas įvairios muzikos derinimu ir jungimu. Groti kolektyvas moka, o drąsos greitai atsiras.
Greta estų nederėtų pamiršti ir suomių, labai įdomaus kolektyvo „Markus Pesonen Hendectet“. Pats grupės lyderis, gitaros meistras ir kompozitorius teigia, kad muzika jam yra labai vizualus dalykas. Jis mato garsą, galintį nupiešti vaizdus, kuriuos pats įsivaizduoja kurdamas. Tai labai įvairiapusis muzikas, fotografas ir šiaip menininkas, kurio projekte dalyvaujantys muzikantai turi savus vaidmenis. Skambesį puikiai papildė skaidrus smuikininkės garsas, virtuoziškas akordeonas ir, žinoma, nuostabusis Liudo Mockūno gigantiškojo (bosinio) saksofono garsas.
Stilistiškai stipriai iš kitų išsiskyrė prancūzai – „Hubert Dupont Jasmin“, kurių muzika lyg ir turėtų atspindėti konceptualias idėjas, susijusias su per arabų šalis nuvilnijusiomis vadinamųjų „Jazminų revoliucijų“ bangomis. Kalbant paprasčiau, ši muzika yra labai miela, turinti nemažai world jazz bruožų, artimų klasikinės Rytų muzikos elementų plėtojimui. Be paties grupės lyderio, atskiro paminėjimo verti perkusijos specialistas Youssefas Hbeischas ir fleitininkė Naissam Halal.
Iš tokio didžiulio, margo ir įdomaus renginio kiekvienam klausytojui išlieka atmintyje skirtingi dalykai. Lauksime kitų metų ir keturioliktojo festivalio.
