7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Puikus Jašinsko gyvenimas

Lietuvos rusų dramos teatro spektaklis pagal Pavelo Priažko pjesę „Puikus gyvenimas“

Viktorija Ivanova
Nr. 41 (1102), 2014-11-21
Teatras
„Puikus gyvenimas“. J.V. Tūro nuotr.
„Puikus gyvenimas“. J.V. Tūro nuotr.
Čia ne recenzija. Nes ten buvo ne spektaklis.
Sakoma, kad taikliausiai šį kūrinį, ko gero, apibūdintų šūkis „Jaunoji karta rūlina“. Neįsivaizduoju, kam galėjo šauti į galvą, kad tai tikrai taikliausias apibūdinimas. Net nekomentuosiu žadėto „shopping&fucking“ rūšies sceninio adrenalino. Apie pjesę būtų galima kalbėti daugiau nei apie spektaklį, nes tai, tiesą sakant, buvo kone viskas, ką teko pamatyti / išgirsti scenoje. Gaila tos rūlinančios jaunosios kartos. Ir ne dėl pjesės siužeto ar nenorminės leksikos, kuri jau seniai lietuvių teatro scenoje nebegąsdina. Net jei Lietuvos rusų dramos teatro scenoje.
Tačiau nesinorėtų iškart panirti į apgailestavimus. Gyvenimas juk puikus, pirmiausia reiktų pasidžiaugti. Norisi pagirti jaunuosius Rusų dramos teatre matytus aktorius Telmaną Ragimovą, Aleksandrą Špilevojų, Julianą Volodko ir Jekateriną Makarovą. Net ir pro šalį praėję Aleksandras Kanajevas ir vyresnė jų kolegė Valentina Lukjanenko – visi prisidėjo prie bendro tikslo ir meistriškai sugebėjo paslėpti faktą, kad šiame kiek daugiau nei valandą trukusiame sceniniame reikale, labiau primenančiame pjesės skaitymą nei spektaklį, būta režisieriaus. Aktoriai negailėjo nei intonacijų, nei kramtomų panagių – atidavė žiūrovams viską. Ir nenorminė leksika buvo visiškai norminė. Organiška. Neorganiškas gal – ar vis dar tebetrikdantis – buvo tik salės juokas ties kiekvienu b***. Organiškiau atrodė iš salės išplaukiančios damos tigrinėmis bliuzelėmis pirmo veiksmo penkioliktoje minutėje.
Šis spektaklis – ne debiutinis režisieriaus Tomo Jašinsko darbas scenoje. Teko matyti jo „Pamišėlio užrašus“ pagal Nikolajų Gogolį, „Keturiais vėjais“ lekiojančius keturvėjininkų žodžius Jaunimo teatro scenoje, viešnagės į Vilnių atvykusį Marko Ravenhillo „Produktą“... ir niekaip nesuprantu, prisiminusi šiuos spektaklius, kodėl dar vis norėjau pamatyti „Puikų gyvenimą“. Vis dėlto režisieriaus sprendimas nesiimti jokių režisūrinių sprendimų gal ir įdomus. Gal ir puikiai sumanyta veikėjų vizitines korteles inkrustuoti ant jų marškinėlių. Taip пыром. Nes jei Lioša – gerietis, tai ir visada teisus. Nes jis myli. O Lena, pavyzdžiui, nemoka teisingai mylėti, nes myli vieną, o mylisi ne su vienu. Tai ji – rajono fėja, naktį po svetima pagalve palikusi visą girtą save. Gal ir puiku, jog spektaklio finale nutarta parodyti videoprojekciją su youtube’o ištraukomis iš tos rafinuotu humoru negarsėjančios storų-senų-apgailėtinų poilsiautojų ar daugiabučių rajono kieme besidulkinančio jaunimo serijos „Rusija šiandien“. O jaunoji karta tuo metu scenoje turbūt rūlino, neaišku ko, neaišku kaip ir neaišku kam maklinėdama pirmyn ir atgal. Bent jau privertė kai kuriuos žiūrovus sunerimti, kad veiksmas scenoje dar gali nesibaigti. O tai jau šioks toks jų išvedimas iš komforto zonos. Nors komforto zona – tikrai ne geriausias pavadinimas tam puikiam Jašinsko gyvenimui...
„Pjesės pavadinimas nesugestijuoja nei ironijos, nei satyros, − teigia teksto autorius, baltarusis Pavelas Priažko, − aš gana nuoširdžiai teigiu, kad mano personažų gyvenimas nusisekė. Žmonės, apie kuriuos rašau, priima gyvenimą kiek kitaip ir jų laimės / nelaimės kriterijai yra kitokie.“ Galbūt ir mano kriterijai nusisekusiam ar ne, o ir apskritai spektakliui skiriasi nuo Tomo Jašinsko kriterijų. Šiuo atveju, sakyčiau, mačiau nelabai išradingai pateiktą pjesės skaitymą, kiek atsibodusį, kartkartėm dramaturgo dėka ar aktorių pastangomis vis dėlto priversdavusį nusišypsoti, bet, kitaip nei gyvenimas, anaiptol ne puikų.

 

„Puikus gyvenimas“. J.V. Tūro nuotr.
„Puikus gyvenimas“. J.V. Tūro nuotr.
„Puikus gyvenimas“. J.V. Tūro nuotr.
„Puikus gyvenimas“. J.V. Tūro nuotr.
„Puikus gyvenimas“. J.V. Tūro nuotr.
„Puikus gyvenimas“. J.V. Tūro nuotr.