Rubenas Östlundas – konceptualus kūrėjas. Jau pirmuose trumpametražiuose filmuose bei jį išgarsinusiuose ir savo pavadinimu programiniuose „Atsitiktinumuose“ autorius demonstravo, kad tradicinės pasakojimo formos – ne jam. Jis nepasitikėjo linijiniu pasakojimu, laužė jį ir fragmentavo, tarsi klausė, kas kine priimta ir galima, o kas ne. Vaizdai atrodė užfiksuoti tarp kitko, lyg pastebėti paslėptos kameros akies. Režisierius specialiai nukreipdavo objektyvą taip, kad ekrane matytųsi pusė personažo veido, arba taip, kad kadro erdvę užimtų tik bato kulniukas ar kokia nors atsitiktinė detalė. Buvo juntama distancija su filmuojamu objektu ir atsainus nesuinteresuotumas, bet už viso šio formalizmo – išgryninta idėja ar sąvoka.
Tai juntama ir naujausiame, šiemet Kanų kino festivalio „Ypatingo žvilgsnio“ programoje pristatytame filme „Force majeure“ (Švedija, Danija, Prancūzija, Norvegija, 2014), kurį dalis užsienio kritikų pavadino geriausiu festivalio filmu, stipresniu net už daugelį konkursinės programos kūrinių. Nors šaltas autoriaus žvilgsnis išlieka, iš pradžių filmas kiek glumina nulaižytu tvarkingumu ir tobulais kadrais. Pripratusiam prie režisieriaus žaidybiškų kameros kampų tokia kadro simetrija, švara ir dermė (net spalvinė) atrodo kaip mažytė išdavystė. Tačiau greitai supranti jo intencijas. Monumentalios snieguotos Prancūzijos Alpės ir patogūs viešbučio interjerai – puikus fonas papasakoti vienos idealios šeimos tylaus nuopuolio istorijai.
Nuopuolis prasideda, kaip ir priklauso autoriaus kinui, atsitiktinai, bet po truputį lyg sniego kamuolys pradeda tyliai ir užtikrintai riedėti nuo kalno. Švedų šeimą, – Tomą, Ebą ir du jų vaikus – vieną žiemos atostogų rytą pusryčiaujančius kalnų viešbučio terasoje, užklumpa sniego lavina. Katastrofos akivaizdoje Eba apglėbia vaikus, o Tomas sprunka nuo stalo. Sniego nuošliauža sustabdoma, pavojus atšaukiamas, bet šeimos gyvenime atsiranda mažytis įtrūkimas. Lieka neaišku, kas padiktavo skirtingą Ebos ir Tomo elgesį nelaimės akivaizdoje – baimė, instinktas ar dar kas nors.
Vėliau Eba su šypsena veide, bet iš tiesų giliai išgyvendama ir negalėdama susitaikyti, pasakoja atostogaujantiems pažįstamiesiems apie gėdingą vyro poelgį, o šis užsispyręs tvirtina, kad žmona savaip interpretuoja tą rytą – jis tikrai nepabėgo palikęs šeimą. Eba negali susitaikyti su tiesos vengiančiu Tomu, o šis nesupranta, kodėl reikia tiek daug dėmesio suteikti įvykiui, kuris baigėsi laimingai.
Pavyzdingas vedybinis gyvenimas pradeda girgždėti lyg tie keltuvai slidinėjimo trasose. Eba ima svarstyti, ar panašiai būtų pasielgęs bet kuris vyras, ar tokia reakcija būdinga visai vyrų giminei, kurios instinktas globoti ir ginti atžalas, sakoma, silpnesnis nei moterų. Šiomis mintimis moteris užkrečia ir paslidinėti atvykusius draugus. Šie įsitraukia į diskusiją apie vyrų ir moterų skirtumus bei amžiną jų nesusikalbėjimą. Tylios ir abejingos gamtos apsuptyje prasideda personažų elgesio teatras, lydimas tikrų ar apsimestinių jausmų ir isterijos priepuolių.
Režisierius taip išderina nuotaikas, kad rimčiausiose vietose pradedi nejučia juoktis. Pavyzdžiui, kulminacinėje nuopuolio ir „atleidimo“ scenoje, kai Tomas-vyras-šeimos galva sukniumba į fotelį tąsomas isterijos, o vaikai apkabina jį ir, norėdami sutaikyti tėvus, reikalauja, kad mama padarytų tą patį. Arba vėlesnėje paskutinės atostogų dienos scenoje, kai siaučiant pūgai šeima išsiruošia slidinėti ir sniego bei rūko apsuptyje pradingsta Eba. Tomas palieka vaikus ir skuba ieškoti žmonos. Vaikai stovi įklimpę sniege ir šaukia tai tėtį, tai mamą. Čia filmas galėjo baigtis, bet tai būtų pernelyg tragiškas finalas tokiam ironiškam žmogaus psichologijos tyrinėtojui kaip Östlundas. Skambant filmo leitmotyvu tapusiam Vivaldi „Vasaros“ fragmentui, Tomas triumfuodamas grįžta, ant rankų nešinas žmona. Taip jis reabilituojamas prieš šeimą – nesijuokti sunku.
Tačiau ir šiuo epizodu filmas nededa paskutinio taško. Östlundas daro paskutinį ir lemiamą posūkį. Iš kalnų pavojingai besileidžiantis autobusas tampa finaline veikėjų išbandymų arena. Čia dar kartą patikrinamas ne tik Tomo ir Ebos, bet ir jų draugų elgesys pavojaus akivaizdoje. Lenktynėse už saugumą vėl pirmauja Eba bei pasaulio gelbėtojo vaidmeniu užsikrėtęs šeimos draugas. Keleiviai priversti išlipti iš virš bedugnės pakibusio autobuso ir likusią kelio dalį eiti pėsčiomis. Subliuškus atkurtai šeimos idilei, Tomui lieka sūnaus akivaizdoje užsirūkyti, nors anksčiau jis nerūkė. Taip nukrenta visos kaukės ir nebetenka prasmės jokie užsitarnauti ar prisiimti vaidmenys. Force majeure triumfuoja.
Be abejo, galima papriekaištauti Östlundui, kad, pasakodamas iš esmės elementarią šeimos irimo istoriją, jis kiek pompastiškai ją pakylėja iki operos aukštumų (klasikinė muzika, didingos gamtos kadrai, polinkis į apibendrintą kalbą) ir gėrisi savo meistryste. Tačiau, priešingai nei daugelis kitų šiuolaikinio kino režisierių, nugludindamas formą jis nenubraukia turinio – tarp kadrų nepradeda švilpti vėjai.
