7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Apie ką šoko bitės?

Šeštasis šiuolaikinio šokio festivalis „Bičių sąskrydis“

Helmutas Šabasevičius
Nr. 41 (1102), 2014-11-21
Šokis
„D&G“. L. Vansevičienės nuotr.
„D&G“. L. Vansevičienės nuotr.
Lapkričio 14–16 d. „Menų spaustuvėje“ vyko šiuolaikinio šokio festivalis „Bičių sąskrydis“ – jo rengėja „Artopia“ jau šeštą kartą pristatė profesionalias ir tokiomis mėginančias tapti Lietuvos šiuolaikinio šokio bitutes. Jau trečią dešimtmetį dūzgiantis Lietuvos šiuolaikinio šokio avilys vis pilnėja, tačiau jame suneštas medus vis dar nevienodos kokybės.
 
Šeštame sąskrydyje buvo visko – premjerų, naujų anksčiau sukurtų spektaklių redakcijų, eksperimentų, nebaigtų kūrinių ir jų eskizų. Konceptualia spektaklio programos negalėtum pavadinti, bet toks tikslas vis dar ne Lietuvos šiuolaikinio šokio scenos jėgoms. Todėl keblu pasirinkti ir šio festivalio programos reflektavimo strategiją. Galbūt pakaktų statistinio požiūrio: jis leidžia džiaugtis kūrinių ir atlikėjų gausa, vis didėjančia šiuolaikinio šokio sklaida. Vis dėlto sąžiningiau pažvelgti į trijų dienų sąskrydį pamirštant netolygų festivalio dalyvių pasirengimą bei skirtingas kūrybines sąlygas ir kiekvieną kūrinį vertinant be didesnių išlygų – kaip konkretaus žiūrovo teismui pateiktą šiuolaikinio šokio diskurso fragmentą.
 
Festivalį pradėjo iki šiol negirdėta šokio grupė „GESH’ move“, kurios pavadinimas slepia judesio pažadą. Spektaklis „K.ID“ – dar vienas rebusas, kurį šifravo visas būrys kūrėjų: dramaturgė Silvija Čižaitė-Rudokienė, choreografė Erika Vizbaraitė, režisierė Gabrielė Jaugelytė, kompozitoriai Rita Mačiliūnaitė ir Donatas Tubutis, kostiumų dailininkė Laura Darbutaitė, scenografė Lauryna Liepaitė, scenarijaus autorė Birutė Kapustinskaitė, o atliko Greta Grinevičiūtė, Sigita Juraškaitė, Telmanas Ragimovas ir Indrė Lencevičiūtė. Keturiasdešimties minučių spektaklis vyksta taip, kaip žadama programėlėje, bet aiški istorija spektaklyje virsta painia vaizdine šarada. Tamsioje erdvėje pakabintos sūpynės – galimo, būsimo, buvusio judesio simbolis ir judesio aikštelė, padedanti išskleisti autentišką, organišką judesį, kurį vis dėlto dažniausiai nustelbia dirbtinė automatinė artikuliacija iš purtymosi ir grimasų, vis dar rodančių, jog aplinka šokio kūrėjams tebėra ir psichologinis, ir emocinis priešas. Atlikėjų judesiai savaime energingi, bet energija skleidžiasi netolygiai, atrodo, kad sinchroniško judesio, vaidybos pasitelkimo motyvai nėra iki galo apgalvoti ir pasverti.
 
Choreografinį spektaklio pradą užgožia kiti vizualiniai efektai – dūmai, šviesos ir šešėliai (gražių efektų išgaunama supantis iš apačios apšviestomis sūpynėmis), kuriantys kitą, nepriklausomą spektaklį scenos šonuose. Kasperio Hauserio – autsaiderio, nepritapėlio – tema kūryboje nenauja, o čia ji įgauna dar vieną reikšmę: gal tai kūrinys apie šiuolaikinį šokį, provokuojantį, sąmoningai erzinantį teatrinių įspūdžių kanonais supančiotą konservatyvią auditoriją?
 
Festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“ jau matytas Mariaus Pinigio ir Manto Stabačinsko spektaklis „D&G“ užšifruotas dvigubu šifru: pirmiausia tai Lietuvos didvyriai Steponas Darius ir Stasys Girėnas, tačiau (kaip atskleidė laiško, trečiojo veikėjo, tikriausiai kiekvienam žiūrovui antrą spektaklio dalį pasukančio vis kita kryptimi, tekstas) – ir „VšĮ Dolce&Gabana Lietuva“, kurios atstovui Juozui Petruškevičiui prie Lietuvos kultūros ministerijos įsteigtos Dariaus ir Girėno skrydžio šimtmečio minėjimo direkcijos direktorius Audronis Šarutis praneša, jog projektas „Herojaus stilius“ finansuojamas nebus, nes viso pasaulio laikraščiai rašė, kad „Dolce&Gabana“ vengė mokesčių.
 
Užsibrėžtų sąlyčio taškų tarp praeities ir dabarties spektaklio kūrėjai – Mantas Stabačinskas ir Marius Pinigis, režisierė Vilma Pitrinaitė, dramaturgė Monika Jašinskaitė, šviesų dailininkas Povilas Laurinaitis – ieško Tinos Turner ir Davido Kovacsovicso muzikoje, nebijodami rizikingų mirties kilpų ir prasminių salto mortale. Patraukliausiu šio spektaklio segmentu lieka kūnas ir judesys. Mantas Stabačinskas šiuolaikinio šokio aplinkoje jau gerai žinomas, o Marius Pinigis – tikras atradimas. Žavintis, energetiškai visavertis jo šokis dažnai pridengia silpnąsias spektaklio vietas, nes kuria intensyvią paralelinę savo herojaus biografiją, sulaužydamas sumanymo primestus teminius rėmus, kurie, lyginant su matytu spektaklio variantu, tapo gerokai per ankšti ir, kaip atrodo, dar negreitai suras vietą šiuolaikinio šokio muziejuje.
 
Spektaklyje apstu ženklų: tai grindyse sužymėti taškai (žvaigždės, nusileidimo tako ar avarinio išėjimo žymės), kreida rašomi žodžiai, tačiau jų reikšmės nėra pastovios, jas naikina ar visai nutrina energingi šokėjų judesiai. Atrodo, vengiama apsispręsti, kas svarbu, o kas ne, kas yra tekstas, o kas potekstė, ką verta pabrėžti, o ką – palikti žiūrovų dėmesiui ir atsitiktinai susiklosčiusioms aplinkybėms (pavyzdžiui, užrašus ant šokėjų marškinėlių).
 
Dar pusantro mėnesio, ir pradėsime pamiršti herojus, įamžintus litų banknotuose, tarp jų – ir pilkšvai žydrą Dariaus ir Girėno porą, įgavusią oficialiajam kanonui nepriimtinų konotacijų. Spektaklio pristatymuose pabrėžiama ir pačiame spektaklyje akivaizdi herojaus sampratos kaita: nuo Atlanto nugalėtojų iki metroseksualų, kurie čia vis dėlto virsta keistomis androginiškomis būtybėmis, su aukštakulniais batais besistaipančiomis mados podiumu ar lėktuvo pakilimo taku.
 
Antrą festivalio dieną pristatyta šiuolaikinio šokio požiūrių ir ieškojimų įvairovė – vitrina, kurioje galbūt atsispindi šios Lietuvos kultūros srities ateitis po kelerių metų. Parodytos kompozicijos nelygiavertės, kaip ir choreografų bei šokėjų pasirengimas, turėjimas ir mokėjimas ką pasakyti judesio ir šokio kalba. Julijos Melnik parengta kontaktinės improvizacijos grupė kompozicijoje  „Viskas aišku“ pademonstravo vieną iš šiuolaikinio šokio judesio kūrimo būdų – garso ir jausmo impulsų kuriamą formą, kurios įtaiga, kontaktas ir su partneriu, ir su žiūrovu priklauso nuo daugybės veiksnių: fizinio ir intelektinio pasirengimo, atvirumo, gebėjimo atsiriboti nuo pašalinių veiksmų, o svarbiausia – nuo talento ir fantazijos.
 
Kelis darbus parodė Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus auklėtiniai, kurių specializacija – šiuolaikinis šokis. Gana įdomus epizodas „Meilė trunka trejus“ pagal Augusto Strindbergo „Freken Juliją“, jo plastinę formą sukūrė ir patys atliko Diana Šenauskaitė, Vytenis Ražanskas ir Monika Voišnytė (mokytojai Riikka Ihalainen ir Vaidotas Martinaitis). Įdomus teksto ir judesio dermės principas dar ne iki galo artikuliuotas, bet patraukia paradoksaliais sąskambiais. Dinamiškasis epizodo pavidalas laisvesnis, o tariamiems žodžiams ir sakiniams reikia paieškoti tinkamesnės faktūros: siekiant konkretybės ir abstraktybės kontrasto – tobulinti psichologinę įtaigą, o norint abi raiškos formas harmonizuoti – nugesinti jausminį pradą, tekstą paversti informacijos šaltiniu. Abiem atvejais verta atsikratyti mėgėjiškų „vaidybinių“ intonacijų.
Jaunuoliškais minčių proveržiais kompozicijoje „Sudie“ dalijosi Jonas Gineika ir Miglė Čaplinskytė – nuoširdus jų duetas pratęsia jausmų choreografijos tradiciją, bet įsijautimas į situacijas ir neblogas fizinis pasirengimas dar negarantuoja įtaigios ir paveikios šokio formos.
 
Konceptualiausias ir vientisiausias pasirodė trumpas epizodas „Nenukrypkim nuo minties“ – jo lakoniškumo ir nuoseklumo vertėtų pasimokyti daugeliui šiuolaikinio šokio kūrėjų, ne tik pradedančiųjų, bet ir profesionalų. Kristinos Kurapkaitytės, Juditos Šečkutės, Viktorijos Semakaitės ir Gabrielės Tubelytės judesiais artikuliuotas pokalbis nepasižymėjo efektais ar jausmų deklaracijomis, juo labiau tai nebuvo pasiplepėjimas – vienas kitas ryškus, sutelktas judesys skatino galvoti ne apie tai, kas pasakyta, bet apie tai, kas slypi už taupaus pašnekesio frazių.
 
Judesio ir perkusijos dialogą mezgė Lukas Karvelis ir Rūta Šeduikytė – tai buvo Leonardo Gutausko eilėraščio „Apie kalną-medį ir praskrendančių paukščių švilpesį“ interpretacija. L. Karvelio pavardę įsidėmėti paskatino prieš porą savaičių Šokio teatre matyta kompozicija „Velnio vėlė“; įdomus kūrėjų siekis ieškoti gilesnės teminės medžiagos, judesį kildinti iš intelektinio nusiteikimo, eksperimentuoti judesių, šviesų, garsų faktūromis.
 
Pirmą kartą stebint „Bičių sąskrydį“ pravartu buvo išgirsti naujus šokio grupių ir kolektyvų pavadinimus. Tikriausiai jų veikloje nereikia ieškoti meninių aukštumų – čia svarbesnis socialinis, edukacinis šokio aspektas.
Vilniaus vaikų ir jaunimo klube „Šatrija“ veikiantis šokio teatras „Forma“ parodė „Neramų laukimą“ – Loretos Raškevičiūtės kūrinys studijinio pobūdžio, o artistinė medžiaga – gana netolygi. Laisvalaikio centro „7 mūzos“ šokio kolektyvas „Fa’bula“ atliko Ugnės Piaseckienės kompoziciją „Kai pasieksiu Tavo rankas“, šiuolaikinio šokio studija „Ba.La.“ – Lauros Bainaitytės „Momentą“.
 
Poetiškas (ar ironiškas) studijos (ar kolektyvo) pavadinimas „11 Jonvabalių“ parodė „Grožį“ – Agnės Ramanauskaitės kūrinį, gvildenantį socialinius ir estetinius klausimus, bet gal labiau reikšmingą pačioms atlikėjoms, jų psichologinei ir fizinei savivokai. Tai buvo, ko gero, masiškiausias festivalio kūrinys, o daugiausia žiūrovų dėmesio pareikalavo grupės „Fond of Sounds“ ir Miglės Praniauskaitės choreografinis eskizas „Rekonstruoti“, kuriame dvidešimt minučių aiškintasi žmogaus ir jį supančios aplinkos ryšius.
Ambicingas trupės „SKAA“ sumanymas – gerai žinomos Patricko Süskindo knygos ir Tomo Tykwerio filmo „Kvepalai“ vizualizacija remiantis gatvės ir šiuolaikinio šokio plastika. Naratyvinei spektaklio linijai išsiskleisti padeda prieš aštuonerius metus kilęs ir vis dar gyvas „Kvepalų“ sukeltas šurmulys, puiki Beno Whishaw vaidyba, rafinuota scenografija, kurią prieš porą metų teko matyti Kino ir miniatiūrų muziejuje Lione. Bet tirštas asociacijų laukas nėra palankus choreografų ir šokėjų Mariaus Eidrigevičiaus, Karolinos Auglytės, Viktorijos Bobinaitės ir Eglės Kančauskaitės kūriniui iš istorinio kostiumo užuominų, audeklų, stiklo buteliukų ir rusvo skysčio: užburiančio kvapo iš šių komponentų distiliuoti nepasisekė. Autorių pietetas provaizdžio atžvilgiu akivaizdus, bet scenoje kol kas tik temos iliustracija be aiškesnės pasirinktos judesio kalbos, jos formų bei derinių motyvacijos.
 
Antrą dieną festivalį ištikęs antplūdis baigiamajame „Bičių sąskrydžio“ vakare nepasikartojo – tai rodo, kad nesuinteresuota šiuolaikinio šokio auditorija vis dar formuojasi ir bręsta, vis dar priklausoma nuo primityvių „draugų, pažįstamų ir giminaičių“ santykių. O ta pusė ar kiek daugiau Juodosios salės, kuri trečią festivalio dieną stebėjo šokio teatro „Padi Dapi fish“ ir menininkų grupės „Žuvies akis“ sukurtą spektaklį „Paikos mergaitės maldos“, galėjo prisiminti gražiausius Lietuvos šiuolaikinio šokio istorijos puslapius.
 
2010 m. pirmą kartą parodytas spektaklis atmintyje išsaugojo stilizuotus įvaizdžius ir ritualizuotą, kontempliatyvią plastinę formą, kurią sukūrė choreografė Agnija Šeiko. Bet po puspenktų metų kūrinys atrodo gerokai pasikeitęs ir subrendęs, vietoj anksčiau minėto bulgarų kompozitoriaus Petaro Doundakovo dabar programoje – šiuolaikinės muzikos kūrėjo gruzino Gios Kančeli pavardė. Vizualinį spektaklio pavidalą sukūręs Artūras Šimonis paryškino kultūrologinį požiūrį į spektaklio temą: stilizuotomis karalienės Viktorijos laikų sukniomis vilkinčios šokėjos (pati choreografė ir jau gerai žinomos Klaipėdos šokio scenos menininkės, pačios išbandžiusios choreografių kelią, Beata Molytė ir Aušra Krasauskaitė) prikelia daugybę asociacijų. Jos kuria ne tik Arthuro Rimbaud poetinio įvaizdžio miražą, bet artėja prie dar gilesnių krikščioniškosios civilizacijos parabolių, skatinančių galvoti apie kuriamą sutrejintą vaizdinį vienos iš tų šv. Mato aprašytų penkių paikų merginų, kurios, kitaip nei penkios išmintingosios, laukdamos bet kada galinčio pasirodyti jaunikio pamiršo pasirūpinti žibintams reikalingu aliejumi. Viduramžių mene itin populiarus motyvas XXI a. pradžioje iškyla kaip plastinis laukimo būsenos apmąstymų seansas, kuriame remiamasi talpiais kultūros istorijos simboliais: kardu, ąsočiu su vandeniu, rogėmis, veidrodžiu, obuoliu. Jie lengvai šifruojami, tik jų reikšmių gausa atrodo perteklinė. Santūrią, labai apgalvotą, atsargią pozų ir judesių slinktį kartkartėmis sutrikdo automatinės vidinės konvulsijos, kurios atsispindi ir judesio piešinyje bei turinyje, bet kartais stokoja motyvacijos, todėl pažeidžia jausminės įtampos lauką, atrodo schematiškas. Tačiau visų šokėjų laikysena patraukli dvasiniu, jausminiu nusiteikimu ir žinojimu, kodėl čia ir dabar reikia būti scenoje. Jų judesius lemia savita „budėjimo“ būsenos refleksija, kurią papildo ir skulptūriški kostiumų su turniūrais siluetai, o tai šnibždamus, tai garsiai išrėkiamus žodžius – lūžtančių drabužio klosčių šlamesys.
 
Po ilgai brandinto, tobulinto, gludinto kūrinio parodytas vienintelio festivalio svečio – atlikėjo iš Vokietijos Gabrielio Wongo – spektaklis „8 dienos“ atskleidžia kitą šiuolaikinio šokio praktikos kraštutinumą, nenorintį įsipareigoti išbaigta forma, sąmoningai reflektuojantį atsitiktinumus ir jais besiremiančias improvizacijas dėliojantį į laisvą formų ir prasmių koliažą. Šešios dienos, šeši skirtingi susitikimai, septinta apmąstymų diena – pasaulio sukūrimo modelio kartotė, aštuntąją pristatyta festivalio žiūrovams. Joje – susitikimų įspūdžiai, išreikšti vaizdiniais, įrašų nuotrupomis, judesiais – nuo grėsmingai besikartojančios žvalios pasiutpolkės ritmų, azartiško kukurdvelkių-spalvotų balionų sprogdinimo iki lyno akrobato triukų. Atsitiktiniai susitikimai, atsitiktiniai įspūdžiai, atsitiktinės jų interpretacijos – lyg konceptualesnio lygmens nebylus improvizacijų pagal pageidavimus šou, kurio vienas iš privalumų – žmoniška dvidešimt kelių minučių trukmė. Kūrėjas ir atlikėjas čia – vienas asmuo, riba tarp spektaklio ir performanso labai menka.
 
Akivaizdu, kad įprastiniai vertinimo kriterijai – kompozicinės sandaros su užuomazga, dėstymu, kulminacija, atomazga ir finalu vientisumas, stilistinis nuoseklumas, išbaigtumas galvojant apie per tris dienas matytus „Bičių sąskrydžio“ kūrinius nebeveikia. Vertinimo sistemos neapibrėžtumas atriša rankas kūrėjams, bet palieka neaiškumų net ir geranoriškai nusiteikusiems žiūrovams, kurie su savo patirtimi, išankstiniais įsitikinimais, psichologiniu nusiteikimu vis labiau tampa šiuolaikinio šokio procesų bendraautoriais.

 

„D&G“. L. Vansevičienės nuotr.
„D&G“. L. Vansevičienės nuotr.
„Paikos mergaitės maldos“. L. Vansevičienės nuotr.
„Paikos mergaitės maldos“. L. Vansevičienės nuotr.
„8 dienos“. L. Vansevičienės nuotr.
„8 dienos“. L. Vansevičienės nuotr.