Indrė Baikštytė, Ingrida Rupaitė, Povilas Jacunskas. Ansamblio CD viršelis
Fortepijoninis trio „FortVio“, susibūręs 2006 m., artėja prie pirmojo veiklos dešimtmečio ribos. Viena vertus, jau yra netoli, ir šio fakto akivaizdoje galime konstatuoti užtikrintą šio ansamblio susikūrimą bei įsitvirtinimą koncertinėje erdvėje, kaip ir galime pasidžiaugti tuo, kad jo nariai – Indrė Baikštytė (fortepijonas), Ingrida Rupaitė (smuikas), Povilas Jacunskas (violončelė) stoiškai įveikė pradžios, įsivažiavimo, repertuaro paieškų barjerą, neišsiskirstė, kad ansamblis apsiėjo be narių kaitos (pastovumas – viena esminių kamerinių ansamblių tvirtėjimo sąlygų) ir dabar jau gali sistemingai darbuotis sąmoningai pasirinkto repertuaro, kaip jam būdingos meninės ištarmės, linkme. Kita vertus, „FortVio“ dar tik netoli pirmo dešimtmečio ribos, taigi jį dar galima vadinti jaunu, o jo koncertų publikai tenka nuolat išgyventi šių atlikėjų interpretacinio karščio alsavimą, jų jaunatviškas pastangas groti tarytum naudojant tapybos techniką alla prima, vienu atsikvėpimu maksimaliai neabejingai išartikuliuojant grojamus opusus, įgaunančius tos veržlios ir gyvybingos pirmojo, vienatinio karto energijos.
O štai ir dar keli konkretūs jauno, bet jau ir brandaus ansamblio paliudijimai. Koncerte Taikomosios dailės muziejuje lapkričio 9 d. pristatyta ir pirmoji „FortVio“ kompaktinė plokštelė, kurioje įrašyti Johanneso Brahmso Fortepijoninis trio Nr. 1 B-dur, op. 8, ir Dmitrijaus Šostakovičiaus Trio Nr. 2 e-moll, op. 67. Tai įrašas, fiksuojantis ir įamžinantis pastarųjų metų ansamblio techninę, kūrybinę laikyseną, kurios formavimuisi, be kita ko, įtakos turėjo intensyvus darbas su Lietuvos ir užsienio profesoriais: Dalia Balsyte, Avedisu Kouyoumdjianu, Johannesu Meissliu ir kitais ECMA (Europos kamerinės muzikos akademija) meistriškumo kursų vedėjais. 2012 m. ansamblis tapo aktyviu ECMA nariu ir gavo galimybę plačiai koncertuoti, daryti įrašus. Beje, visi trys „FortVio“ nariai dėsto LMTA Kamerinio ansamblio katedroje.
Patirties kaupimo procese „FortVio“ jau teko apsižvalgyti įvairios stilistikos horizontuose. O naujoji programa savaip bylotų apie ambicingą ansamblio drąsą pasirenkant tris ciklines kompozicijas (visos – 8 dalių), sukurtas 2002, 1985 bei 1941 metais. Tai Broniaus Kutavičiaus „Aštuonios Stasio miniatiūros“, Peterio Vasko „Episodi e Canto perpetuo“, Olivier Messiaeno „Kvartetas laiko pabaigai“. Atliekant pastarąjį opusą smuikui, klarnetui, violončelei ir fortepijonui prisidėjo dar ir Vytautas Giedraitis (klarnetas). Man regis, interpretuodamas minėtas kompozicijas, ansamblis savaip rėmėsi ne tik į jų savitumus, skirtingumus, bet ir į paraleles. Bendru vardikliu čia tapo fortepijoninio trio instrumentai, jų tembrinis santykis, vienur ir kitur kompozicijas persmelkiantys unisonai, neramaus šiurkštumo sūkuriai.
B. Kutavičiaus kompozicijos tėkmė, kurioje galėjo tiesiog reikštis intymaus mažažodiškumo matmuo, šįkart pasipildė ir netikėtais romantiniam trio būdingais bruožais – ekspresija, koncertiškumu, kontrastais. Taigi išgirdome kiek kitokį B. Kutavičiaus muzikos variantą. O. Messiaenui dedikuotas P. Vasko opusas įgijo jungties poziciją – čia intymus lyrizmas dar intensyviau pynėsi su tiršta harmonija, monumentalia faktūra, ką jau kalbėti apie konkrečias užuominas į O. Messiaeno muzikos kalbą. Trio atlikėjai čia pasitelkė įtaigią koloristinę jauseną, iškalbingus frazių rečitatyvus, autentiškas instrumentų prigimties galimybes, kurdami kone teatrališką atmosferą. Centrine koncerto kompozicija tapo „Kvartetas laiko pabaigai“, kur kiekvieną atlikėją – V. Giedraitį, I. Baikštytę, I. Rupaitę, P. Jacunską – išgirdome tarytum dviejuose amplua: kaip dialogo užvaldytus ansamblistus ir kaip retorinės įtaigos įkvėptus solistus. Šiame kontekste įprastai stiprios pasisakymo reikmės nestokojančias I. Baikštytę ir I. Rupaitę itin jautriu bendravimu inspiravo P. Jacunsko violončelės partija, kupina polinkio improvizuoti ir įsiklausyti į pauzių virpėjimą (ypač penktoje dalyje). V. Giedraičio atliekama klarneto partija, kurios solo užpildė visą trečią dalį („Paukščių bedugnė“), driekėsi įtaigiu laiko tėkmės matmeniu, techniką savaip pakylėdama virš materijos, tarpdama vaizduotės ir polėkio labirintuose. Atlikėjų ketvertui pavyko šioje sudėtingoje partitūroje ne tik surasti ansamblio tarpusavio skambėjimą, bet ir palikti ryškų, individualų dialogo su O. Messiaeno muzika įspaudą.
