„Zoom In / Lietuvos muzikos naujienos“ – Muzikos informacijos ir leidybos centro kompaktinių plokštelių serija, kasmet pristatanti per pastaruosius dvejus trejus metus Lietuvoje nuskambėjusius reprezentatyviausius mūsų kompozitorių veikalus. Į plokšteles patenka įvairių žanrų kūriniai, o 10-oji intriguoja žanrų kontrastu – nuo opuso smuikui solo iki kūrinių simfoniniam orkestrui.
Pirmojo veikalo „Horizontai“ pavadinimas galėtų tapti ir CD serijos paantrašte – Lietuvos muzikos horizontuose. Tai Žibuoklės Martinaitytės opusas simfoniniam orkestrui („Gaidos“ festivalio užsakymas). Kūrinį įkvėpė filmai „Debesų žemėlapis“ ir „Valandos“. Keli paralelūs muzikiniai vyksmai skamba vienas po kito be jokio perėjimo, staiga atsiduriama kitoje muzikoje – šių eilučių autorei sumanymą dėsto kompozitorė. Muzikos veikalo dramaturgijai suteikiama kino juostose dažnai naudojama galimybė „karpyti ir klijuoti“ pasakojimą ar lygiagrečiai derinti kelis. „Horizontuose“ tokio efekto pasiekiama varijuojant garsinius epizodus – autorė nurodo tris varijuojamus ir vieną daugiau nebepasirodantį (atlikėjai: Valstybinis simfoninis orkestras, dir. Mārtiņš Ozoliņš).
Ne mažiau įdomybių knibžda Broniaus Kutavičiaus pjesėje smuikui solo. „Andata e ritorno II“ („Ten ir atgal II“) parašyta IV tarptautiniam Jaschos Heifetzo smuikininkų konkursui, tęsiant gražią konkurso rengėjų tradiciją – vieną iš privalomųjų opusų užsakyti lietuvių autoriui. 2013 m. įvykusiose varžytuvėse pjesė skambėjo 28 kartus. „Zoom In“ ją griežia Rusnė Mataitytė, o iš jos interpretacijos suprantame, kad smuikininkė augo su Kutavičiaus muzika. Kai atlikimas įkvepia patyrinėti natas, sunku sustoti. „Ten ir atgal II“ – sudėtingesnio minimalizmo kalbos, lanko „su ornamentais“ formos kūrinys; „ornamentai“ išryškėja, kai dramaturgiškai žaidžiama su garsų aukščiu ir stiprumu. Nuosekliai pakilus į viršūnę, atgal keliaujama impulsyviai ją prisimenant: muzikos tėkmė leidžiasi žemyn, tačiau garsumas staiga trumpam suintensyvėja ir tampa toks, koks buvo kulminacijoje; aukščiausi garsai, juos pakartojant, skamba nebe garsiai, o labai tyliai (pp ar pizzicato). Tarsi po dvasinio sukrėtimo emocijos neslūgsta palaipsniui, o skausmingai „spazmuoja“, kai kada staiga panyra į rezignaciją.
Kaip skamba abstrakčios muzikos apologeto Algimanto Kubiliūno romantiškasis klausimas „Kodėl?“? Kristoforo kvintetas (mediniai pučiamieji), turėdamas plačią, kompozitoriaus suteiktą teisę improvizuoti, improvizavimui naudojasi pradžios motyvo – skambančio kaip klausimas – garsais. Ilgi pavienių instrumentų epizodai kupini lyrinių abejonių, klausimo sąskambių akordai kalba tvirčiau, kai kada net pikčiau. Taigi romantiška pjesės tematika organizuojama abstrakčiai – lyg pateikiant skirtingomis spalvomis ir šriftais patį klausimą, o ne apmąstymus.
„Mano aistringo susidomėjimo akiratyje šiuolaikinis menas labai konkuruoja su viduramžių menu“, – sako kompozitorė Justina Repečkaitė pokalbyje su Vaida Urbietyte-Urmoniene („Literatūra ir menas“, 2013 10 11). Kūrinys „Chartres“ gražiai atskleidžia jos interesus. Kompozitorė šitaip pasakoja apie kūrinį: „Tai mano žvilgsnis į Šartro katedros Pietų rožę, kurioje vaizduojama Apokalipsė. Kompozicijai sukurti man buvo svarbi simbolinė prasmė ir vizualios išraiškos transformavimas į muzikinę. Ieškojau būdų, kaip piešti muzikinėmis priemonėmis pasirinktą vitražą. Visus muzikinius parametrus griežtai parėmiau vienintele proporcija 6:8:9:12. Įdomu, kad struktūrinė kūrinio analizė šokiruoja klausytojus, kuriems atrodo, jog „Chartres“ yra labai emocionalus kūrinys.“ Muzika tikrai labai provokuoja grožio pajautą, bet taip pat tiesiogiai juntama „ištikimybė idėjai“, reiškiamai ir konstruktyviuoju kūrinio pradu. K. Repečkaitė sako pabrėžtiną sekimą idėja perėmusi iš specialybės dėstytojo Ričardo Kabelio, garsaus dėl itin švarios, vien skaičių logikai paklūstančios, minimalistinės muzikos (su kompozitore rožę apžiūrinėja Šv. Kristoforo kamerinis orkestras ir jo vadovas bei dirigentas Donatas Katkus).
Ramūno Motiekaičio „Žaliasis spengesys“ 10-čiai akordeonų atsirado užsakius Lietuvos akordeonistų asociacijos vadovui Raimondui Sviackevičiui. Jo iniciatyva jau parašyta 14 kūrinių, dar vienas kol kas nebaigtas, ir tik vienas neatliktas. Daugumoje kompozicijų akordeonas derinamas su styginiais: violončele, kvartetu, orkestru. R. Motiekaitis sako dešimčia akordeonų siekiąs perteikti mažiausių augalų arterijų zvimbesį. Šių eilučių autorei kompozitorius rašo: „Apie muziką kalbant metaforiškai (o kitaip apie ją kalbėti ir neįmanoma), čia kažkas apie mikropasaulį, apie spengesį žalioje žolėje ar lape, įtemptą tėkmę kapiliaruose – tolimą, ausimis beveik nepagaunamą, bet labai intensyvią...“ Klausydamasis suvoki, kad šiame mini pasaulyje atsispindi Žemės rutulys, tarsi skriedamas matytum žalumos reljefus. Mikropasaulis apibendrintas kompozitoriaus vaizduotės. „Akordeoniškai“ tęsiami, lėtai banguojantys tiršti skambesiai sklinda erdvėje ir, mano galva, pradeda asocijuotis su M.K. Čiurlionio muzikinės tapybos polifoniniais horizontais bei minkštais simfoninės poemos „Miške“ potėpiais.
Tokia linkme užsisvajojusi, iš R. Motiekaičio sulaukiau čia cituojamo laiško, o jis pradedamas perspėjimu: „Tik būk supratinga ir nekalbėk apie jokius „Rytus“, labai prašau. Nėra ten jokių „Rytų“, ir apskirtai jų nėra. Yra tik „Rytų“ kaip kažkokios kitokybės įsivaizdavimas...“ Kalbant apie „Žaliąjį spengesį“, autoriaus poziciją sušvelninčiau: muzikos minties užmojis apima Rytus kartu su visomis pasaulio šalimis.
Tomo Kutavičiaus koncertą fortepijonui ir simfoniniam orkestrui „Dieviškas šėlas“ (Theia mania – Platono posakis) reiktų suvokti, matyt, kaip minimalizmo ir džiazo muzikos lydinį. Mūsų muzikos kontekste įsimenamas trumputis fortepijono solo pasažas, pradedantis kūrinį, įžiebia įtampos kupiną paslaptingą motorinį judėjimą, pavestą vien orkestrui. Iš pradžių pamažėle prisijungia vis daugiau instrumentų, kol įstojęs fortepijonas muziką užkaitina atvirai energijai – įsišėlstama maždaug nuo antros kūrinio pusės. Tačiau iki kulminacijos pačioje kūrinio pabaigoje keliaujama su emocijų atoslūgiais, įsiterpiant scherzo epizodams ir fortepijono „varinėjamiems“ pasažams. Antra tiek prasmės, kiek kompozitorius, kūriniui suteikia pianistas Daumantas Kirilauskas (groja Valstybinis simfoninis orkestras, dir. Mārtiņš Ozoliņš, „Gaidos“ festivalio užsakymas).
10-asis „Zoom In“ baigiamas L. van Beethoveno „Likimo“ motyvo citata – tokią kūrinio „Ugnys“ kulminaciją sumanė Raminta Šerkšnytė, žinodama, kad po jos veikalo skambės didžiojo klasiko simfonija Nr. 5 c-moll. Kompozitorė buvo pakviesta dalyvauti įgyvendinant Bavarijos radijo simfoninio orkestro ir jo vadovo dirigento Mariso Jansono sumanymą „Beethoven plius“ – per keletą metų atlikti visas jo simfonijas su prieš tai specialiai parašytu šiuolaikiniu veikalu. R. Šerkšnytė neslepia, kad jos kūrinio idėja gimė iš c-moll simfonijos bei jos rašymo aplinkybių – nepaliaujamai stiprėjančio Beethoveno kurtumo. Savo kūrinių pavadinimus siedama su būsenomis, kompozitorė sukuria jausenų teatrą, šiuo atveju pilną didėjančios tragiškos įtampos. Taip atskleidžiami įvairiausi liepsnų įvaizdžiai – nuo neišvengiamai artėjančios negandos iki mitologinio apsivalymo.
Pirmą kartą kūrinį atliko užsakovai, tačiau originalui artimesniu įvaizdžiu kompozitorė laiko dirigentės Mirgos Gražinytės ir Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro interpretaciją. Gal dėl smagaus ir ryškaus (akimirkomis net vagneriško) emocingumo bei kryptingo judėjimo link kulminacinio motyvo, iš anksto į jį susitelkus – taip jis nenuskamba nelauktai (priešingai nei per premjerą). Šią interpretaciją girdime „Zoom In“.
