7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Kaip aš vaidinau spektaklio žiūrovą

Gintaro Varno „Biografija: vaidinimas“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre

Lauksminė Kuosaitė
Nr. 1 (1107), 2015-01-09
Teatras
Biografija: vaidinimas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Biografija: vaidinimas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Gruodžio pabaigoje sėdau į autobusą ir važiavau į Kauną klausydama, kaip „BBC world“ radijo stotis vis kartojo tą pačią informaciją apie programišių įsilaužimą į „Sony“ kompiuterius bei mirties bausmių sugrąžinimą Pakistane. Tada per lietų bėgau Laisvės alėja ir gerokai sušlapusi atėjau į Nacionalinį Kauno dramos teatrą. Pasikabinau paltą be numerėlio, nes planavau po spektaklio vėl bėgti į stotelę, kad spėčiau į paskutinį autobusą namo. Atėjau į salę, susiradau savo eilę, išsirinkau, kurioje iš dviejų man skirtų vietų sėdėsiu (kvietimas dviem, bet antra(-as) taip ir neatsirado), įsitaisiau, tyliai iškentėjau už nugaros sėdinčio vyruko kelių dunksėjimą į mano kėdės atlošą. Apžiūrėjau kitus žiūrovus (nors žiūrovais dauguma dar tik taps: tuo metu jie buvo kalbėtojai ir klausytojai). Programėlėje perskaičiau, kad scenografiją kūrė Gintaras Makarevičius, kostiumus – Aleksandra Jacovskytė, kompozitorius Vidmantas Bartulis, videomenininkas Mikas Žukauskas, šviesų dailininkas Vladimiras Šerstabojevas. Tamsa. Spektaklis prasidėjo.
Gintaro Varno režisuota Maxo Frischo pjesė „Biografija: vaidinimas“ prasideda scena ligoninėje, kuri skambant muzikai trunka neilgai. Vaidinti pradeda Sigitas Šidlauskas ir Eglė Špokaitė. Edgaras Žemaitis įsitaisęs prie pianino. Visi kiti sėdi prieš scenos pakylą ir stebi. Vėliau prisijungia Dainius Svobonas, o dar vėliau į veiksmą įtraukiami ir Vilija Klėmanienė, Eglė Grigaliūnaitė, Gintaras Adomaitis. Svobono vaidinamas Kiurmanas, pasirodo, iš naujo vaidina savo biografiją, nes Šidlausko Režisierius suteikė jam tokią galimybę. Špokaitė – jo antroji žmona Antuanetė. Gyvenimas, kaip galime suprasti, nugyventas, bet dabar vyksta jo repeticija: repetuojami kiti to gyvenimo variantai. Gyvenimas kaip teatras, vaidinimo repeticijos labiau primena ne Shakespeare’o pasisakymus šia tema, o Luigi Pirandello „Šeši personažai ieško autoriaus“, Guy Debord’o „Spektaklio visuomenę“ ar Ervingo Goffmano socialines kaukes.
Pertrauka. Galima pasivaikščioti po kalėdiškai papuoštą teatro fojė. Apsilankyti teatro kavinėje. Arba sutikti kelerius metus nematytą draugę. Po trečio skambučio grįžtu į savo vietą. Veiksmas prasideda. Kiurmanas ir Antuanetė kenčia niekaip nepabaigiamuose ir nepakeičiamuose santykiuose. Jų gyvenimo statistai keičiasi. Šiek tiek keičiasi ir aplinkybės kiekvieną kartą gyvenant / vaidinant iš naujo.
Personažų gyvenimai šiek tiek jaudino, buvo truputį smalsu, kas bus toliau. Vis rodėsi, kad Svobonas vaidina kitoje šalyje apsigyvenusį, kitu vardu pasivadinusį Antaną Garšvą iš A. Škėmos romano „Balta drobulė“. O kai Kiurmanui nesugebėjus nieko iš tikrųjų pakeisti jų gyvenimus pakeitė Antuanetė, pagalvojau, kad tai ir dar viena pjesė, kurioje rodomi vyrai, nemokantys tvarkyti reikalų. Paskui buvo plojimai, paltų dalybos, bėgimas į stotelę per vis dar nesibaigusį lietų laukti troleibuso į stotį. Belaukdama dar klausiausi per spektaklį šalia sėdėjusių pagyvenusių žmonių pokalbio apie tai, jog toks teatras skirtas snobams. Nustebau, nes maniau, kad kaip tik tokie žmonės turėtų būti pagrindinė šio spektaklio publika, kaip tik jie galėtų suprasti Kiurmano gyvenimą, jo problemas ir ką tuo negalėjimu nieko pakeisiti, prisirišimu prie savo biografijos norima pasakyti. Nuvažiavau į stotį, nusipirkau bilietą į Vilnių ir parvažiavau namo, beveik visą kelią negalėdama susitarti su radiju ir sužinoti, ar į „Sony“ kompiuterius tikrai laužėsi Šiaurės Korėja.
Galvoju, kas būtų, jei mano gyvenimo režisierius būtų pataręs išėjus iš namų grįžti pasiimti skėčio, pavėluoti į autobusą Vilniuje ir į Kauną atvažiuoti vėliau. Laukdama pirmo veiksmo pabaigos paslampinėčiau šlapia Laisvės alėja. Gal net sutikčiau kokį pažįstamą, mandagiai linktelėję prasilenktume. Arba nueitume kur nors prisėsti. Ateičiau į antrą spektaklio veiksmą. Jausčiausi nesmagiai pamačiusi nustebusius gretimose kėdėse sėdinčių žmonių veidus, tarsi būčiau nusižiūrėjusi laisvas vietas ir po pertraukos atsisėdusi arčiau scenos. Pamatyčiau tik pusę Kiurmano dvejonių ir neįgalumo. Kaip jis nušauna Antuanetę ir paskui persigalvoja. Gal tada galvojant apie „Biografiją: vaidinimą“ nesivaidentų Oskaro Koršunovo režisuotos „Žuvėdros“ scena, kurioje Nina vaidina Treplevo spektaklį.
O gal mano gyvenimo režisierius patartų man visai nevažiuoti į Kauną. Arba, ten nuvažiavus, aplankyti kitame teatre dirbančią draugę. Iš tiesų lietingą gruodžio vakarą buvo galima praleisti visai kitaip. Priklausomai nuo režisieriaus skonio, galėjau pietauti dekadentiškame restorane, eiti į kiną, skaityti, rašyti, piešti, gimdyti, ruoštis slaptai misijai kur nors karo zonoje. Galimybes ribotų tik fantazija ir prisirišimas prie to, kas esu, ir to, ką laikau savo biografija. O jei mokslininkai neklysta, jei iš tiesų mūsų visata plokščia ir yra daugiau nei viena paraleli visata, tada ten mano gyvenimas surežisuotas visiškai kitaip. Net jei čia ir nebegaliu rinktis, ar važiuoti į Kauną, kitose visatose jame jau nebebuvau.

 

Biografija: vaidinimas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Biografija: vaidinimas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Biografija: vaidinimas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Biografija: vaidinimas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Biografija: vaidinimas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Biografija: vaidinimas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Biografija: vaidinimas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Biografija: vaidinimas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Biografija: vaidinimas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Biografija: vaidinimas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Biografija: vaidinimas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Biografija: vaidinimas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Biografija: vaidinimas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Biografija: vaidinimas“. D. Stankevičiaus nuotr.