7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Prikelti dingusį pasaulį

Arturo Maskato „Valentina“ Latvijos nacionalinėje operoje

Beata Baublinskienė
Nr. 1 (1107), 2015-01-09
Muzika
Armandas Silinis (Tėvas), Liubovė Sokolova (Motina), Inga Kalna (Valentina), fone Ieva Kepė (Valentina senatvėje). G. Janaičio nuotr.
Armandas Silinis (Tėvas), Liubovė Sokolova (Motina), Inga Kalna (Valentina), fone Ieva Kepė (Valentina senatvėje). G. Janaičio nuotr.
Pasibaigė Rygos – 2014-ųjų Europos kultūros sostinės metai, bet prasidėjo Latvijos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai pusmetis, – kultūros gyvenime tai reiškia, kad šventė tęsiasi. Maža to, kai kurie projektai nuosekliai pereina iš vienos programos į kitą ir įgauna platesnį tarptautinį atgarsį. Antai jau sutarta, kad nauja latvių opera, Arturo Maskato „Valentina“, kurios pasaulinė premjera įvyko gruodžio 5 d. Latvijos nacionalinėje operoje, gegužę bus rodoma Berlyno „Deutsche Oper“ scenoje kaip vienas iš Latvijos pirmininkavimo ES Tarybai renginių užsienyje. Beje, operos dirigentas – mūsiškis Modestas Pitrėnas.
 
Reikia pripažinti, labiausiai kūrinio sklaidos galimybes lėmė jo tema: pagrindinė veikėja Valentina – reali asmenybė, viena iš nedaugelio Rygos žydų, išgyvenusių per Antrąjį pasaulinį karą. O dėl temos aktualumo ir atitikimo veiklai bei keliamiems tikslams pastatymą remia Vokietijoje veikiantis Friedricho Eberto fondas. Operos tema išties įdomi. Pagrindinė operos veikėja – garsi Latvijos kino ir teatro istorikė Valentina Freimanė, dabar jau garbaus amžiaus, dar visai jauna, 17-os metų, išgyveno karą. Opera prasideda 1939-aisiais Nepriklausomoje Latvijoje, kai Valentinos šeima (tėvas teisininkas ir mama – išsilavinusi žavinga namų ponia) su draugais švenčia Velykas – paschą. Tikroji Valentina iš tiesų su tėvais gyveno tarp Paryžiaus, Berlyno ir Rygos (jos tėvas dirbo kino pramonėje), į kurią šeimai atsikrausčius ji nė nemokėjo kalbėti latviškai. Taigi, operoje Valentina pristato savo draugą – rusą Dimą, už kurio netrukus ištekės. Yra operoje ir „rezonuojanti pora“ – dar du jauni įsimylėjėliai, kuriuos įvesdami kompozitorius ir libreto autorė Liana Langa, reikia pripažinti, nepritrūko fantazijos. Tai jaunų gėjų pora – Valentinos šeimos draugas rusas Aleksejus ir jo simpatija latvis Valdis. Žodžiu, prieškario Rygoje klesti idilė. Tačiau ji netikėtai baigiasi 1940 m. – scenoje atidaręs kanalizacijos dangtį iššoka netašytas sovietų armijos kareivis, savo „vintovke“ gąsdinantis taikingus miestiečius. Vėliau (1941 m.) užeina vokiečiai, Valentinos tėvai patenka į Rygos getą (ir ten žūva), o pačios Valentinos į jųdviejų su Dima butą 1942 m. ateina ieškoti „šucmani“ – vietinės policijos pareigūnai, paprastai kalbant, naciams tarnavę latviai. Valentinai pavyksta likti nepastebėtai sandėliuke (tai realus įvykis), tačiau šucmanai išsiveda Dimą ir sušaudo (iš tiesų jį sušaudė po 9 mėnesių kalėjimo). Valentina priversta bėgti ir slapstytis pas pažįstamus ir nepažįstamus žmones. Tarp jų – latvė Alma (Valentinai Freimanei labai pagelbėjo latvė vardu Emilija) bei Baltijos vokietis, žurnalistas ir politikas Paulis Schiemannas (1876–1944). Tuo tarpu vokiečių karininkai triukšmingai puotauja su laisvo elgesio gražuolėmis, šiame šurmulyje išvystame Valdį – įstojusį į nacionalsocialistų partiją, kad apsaugotų savo ir slepiamo Aleksejaus gyvybę. Operos finale 1944 m. su vokiečiais besitraukiantis Valdis visiems laikams atsisveikina su Aleksejumi. O 22-ejų Valentina – praradusi šeimą, artimuosius, draugus, visiškai vieniša, dainuoja apie tai, kad visas jos pasaulis dingęs – lyg nuskendusi Atlantida.
 
Valentina Freimanė prieš keletą metų išleido atsiminimų knygą „Ardievu, Atlantida!“ („Sudiev, Atlantida!“), tačiau kompozitorius Arturas Maskatas dar iki tol buvo sumanęs šią operą, mat V. Freimanė – buvusi jo dėstytoja, kuri, pasak autoriaus, ne tik jam, bet ir daugeliui tų, kurie klausėsi jos paskaitų, darė nepaprastą įtaką, atverdama gerokai platesnius meno horizontus, nei kad galėjai tikėtis sovietinėje realybėje. Tiesa, kaip ir daugelis karą patyrusių žmonių, ji nemėgo pasakoti apie savo gyvenimą, pagaliau po karo tiesiog „užšaldė“ visus savo praeities prisiminimus, kad galėtų gyventi toliau – sukurti šeimą, susilaukti vaikų, iš naujo sukurti save kaip asmenybę.
 
Tačiau po tiek metų ne tik ši konkreti moteris, bet ir pati visuomenė, matyt, jau gali atsigręžti į išties labai trauminę ir dažnu atveju iki šiol nutylėtą Antrojo pasaulinio karo patirtį mūsų regione. Tokia pati istorija galėjo vykti ne tik Rygoje, bet ir Vilniuje, Kaune, bet kuriame anuometinės „buferinės zonos“ tarp Sovietų ir nacių Vokietijos mieste. Latvijoje, Lietuvoje kultūrinė, religinė, tautinė įvairovė, tiesiog maišalynė, lėmė labai nevienareikšmiškas situacijas, kurios galiausiai buvo palaidotos po sovietinės istoriografijos gelžbetoniniu gaubtu. Ir tik dabar, regis, pradedame atgauti atmintį.
 
Vis dėlto tai – gražios idėjos. O kaipgi jų realizavimas? A. Maskatas (g. 1957) – ne vieno Latvijos muzikos apdovanojimo laureatas, tarptautiniu mastu bene labiausiai išgarsėjęs kaip „Tango“ orkestrui (2003) autorius – jau pats šio kūrinio pavadinimas nurodo, kokią muziką jis rašo. „Valentina“ tikrai nepanaši į Albano Bergo „Voceką“, muzika labiau primena miuziklą, ypač tokiuose epizoduose kaip visų kartu atliekama daina (himnas?) apie Rygą pirmame operos veiksme ar melodinga Almos arija – malda „Sveika, Marija“ – antrajame. Reikia pripažinti, tokioje labiau į „populiaresnę“ nei avangardinę terpę orientuotos muzikos aplinkoje natūraliai dera ir subtiliai įpintos žydiškos muzikos intonacijos. Kita vertus, gana aiškių asociacijų kilo ir su Johno Adamso operomis (jis irgi rašė apie realius nesenos istorijos įvykius – „Niksonas Kinijoje“, „Daktaras Atomic“ ir t. t.) dėl tonaliai plėtojamos muzikos su lengvomis postminimalizmo apnašomis bei gana epinio pasakojimo pobūdžio. O ir pats pastatymas, sukurtas režisieriaus Viesturo Kairišo ir scenografės bei kostiumų dailininkės Ievos Jurjanės, sakyčiau, dvelkia išgryninta ir kiek „objektyvia“ Peterio Sellarso estetika (jis yra „Niksono Kinijoje“ režisierius). Vaizdai scenoje kiek priminė atvirukus, galbūt net savitai „plokščią“ René Magritte’o vaizdavimo būdą, kostiumai atitinka to laiko – 5-ojo dešimtmečio stilių. Iš tiesų istorija pasakojama galbūt perdėm schematiškai, plakatiniais šablonais: rusas kareivis – blogas, vokiečių esesininkai – ištvirkę, be jokių moralinių normų (jų puotos scena kažkodėl sukėlė asociacijų su Bobo Fosse’o „Kabaretu“), Valentiną gelbstinti latvė Alma – it šventoji, Valentinos tėvai – prieškario Rygos visuomenės „grietinėlės“ atstovai, regis, ir į getą išsiruošia fokstroto ritmu… Iš tiesų opera labiau priminė Latvijos 1939–1944 m. istoriją vaizdais – net, sakyčiau, toks kūrinys labai tiktų edukaciniams tikslams, moksleiviams mokantis istorijos, ir, be abejo, manau, ji tiks vokiečių publikai kitų metų gegužę sužinoti šį tą daugiau apie Latvijos istoriją šiuo periodu.
 
Operai atlikti buvo surinkti puikūs solistai – pradedant latvių operos žvaigžde Inga Kalna, šiaip jau daugiau dainuojančia svetur ir labiausiai garsėjančia baroko muzikos atlikimu, o šį kartą jos gražus sopranas nepaprastai praturtino šiuolaikinę partitūrą. Valentinos mylimąjį Dimą dainavo puikus latvių baritonas Janis Apeinis, motiną – nuostabiu kontraaltu dainuojanti solistė iš Rusijos Liubovė Sokolova. Taip pat dainavo puikūs Latvijos nacionalinės operos solistai Armandas Silinis (Valentinos tėvas), Krišjanis Norvelis (senas ūkininkas), Mihailas Čulpajevas (Aleksejus), Rihardas Milleris (Valdis), Kristinė Zadovska (Dimą nelaimingai įsimylėjusi Elza), Ieva Parša (Alma), Samsonas Izjumovas (daktaras) ir kiti solistai. Nebylų pagyvenusios Valentinos vaidmenį (ji beveik nuolat buvo scenoje, reikėjo suprasti, kad visa istorija – tai jos prisiminimai) atliko Ieva Kepė. Ji, beje, įvaizdžiu labai priminė pagyvenusią aktorę Charlottę Rempling. Dainavo ne tik LNO choras, bet ir Rygos Domo katedros berniukų choras bei choro mokyklos auklėtiniai, vaikai atliko ir keletą solinių bei ansamblinių epizodų.
Ypač verta pasveikinti pastatymo muzikos vadovą, dirigentą Modestą Pitrėną, išties puikiai parengusį tokį kūrinį. Tai jau ne pirmas M. Pitrėno kūrybinis indėlis Rygoje, pranokstantis rutininį dirigento darbą. Praėjusių metų pradžioje jis paruošė sutrumpintą Richardo Wagnerio operos „Rienci“ versiją, šį kartą prie A. Maskato partitūros galbūt irgi galima būtų rašyti „M. Pitrėno redakcija“, nes, kaip per oficialų priėmimą po premjeros atskleidė pats dirigentas, paskutinės muzikinės korekcijos kompozitoriaus buvo pateiktos dar premjeros rytą. Dirigentas viešai orkestro muzikantams padėkojo už jų profesinį žygdarbį, mat muzikinė visuma buvo formuojama visą pastatymo laiką. Iš tiesų su „Valentinos“ premjera baigiasi didelis ir ryškus periodas M. Pitrėno biografijoje – jis čia buvo vyriausiuoju, vėliau – kviestiniu vyriausiuoju dirigentu. Tačiau kai viena baigiasi, prasideda kita – lieka palinkėti dirigentui naujų ryškių ir didelių laikotarpių.

 

Armandas Silinis (Tėvas), Liubovė Sokolova (Motina), Inga Kalna (Valentina), fone Ieva Kepė (Valentina senatvėje). G. Janaičio nuotr.
Armandas Silinis (Tėvas), Liubovė Sokolova (Motina), Inga Kalna (Valentina), fone Ieva Kepė (Valentina senatvėje). G. Janaičio nuotr.
Inga Kalba ir Ieva Kepė (dvi Valentinos). G. Janaičio nuotr.
Inga Kalba ir Ieva Kepė (dvi Valentinos). G. Janaičio nuotr.
Centre - Inga Kalna (Valentina). G. Janaičio nuotr.
Centre - Inga Kalna (Valentina). G. Janaičio nuotr.
Janis Apeinis (Dima), Inga Kalna (Valentina). G. Janaičio nuotr.
Janis Apeinis (Dima), Inga Kalna (Valentina). G. Janaičio nuotr.