7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Kaunas – meno stovyklavietė

Nicolas Bourriaud kuruos Kauno bienalę

„7md“ inf.
Nr. 1 (1107), 2015-01-09
Dailė
Nicolas Bourriaud
Nicolas Bourriaud

Naujieji metai prasidėjo neeiliniu įvykiu – pirmadienį garsusis prancūzų kuratorius Nicolas Bourriaud (g. 1965) pristatė šiųmetės Kauno bienalės parodos „Gijos: fantasmagorija apie atstumą“ („Threads: A Fantasmagoria about Distance“) koncepciją. Tiesa, Lietuvoje jį matėme ne pirmą kartą – prieš dvejus metus savo apsilankymu jis pritraukė meno publiką į Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre vykusią parodą „Prestižas“. Ta proga su juo pasikalbėjo Laima Kreivytė ir Mindaugas Klusas („Mano pasaulyje žmogus niekada nėra vienišas“, 7 meno dienos, Nr. 41 (1009), 2012 11 16, http://www.7md.lt/tarp_disciplinu/2012-11-16/Mano-pasaulyje-zmogus-niekada-nera-vienisas). Tuomet Bourriaud buvo priverstas reaguoti į jam neaktualią prestižo sąvoką, pats tapdamas parodos objektu (žr. Virginijos Vitkienės straipsnį „Apie prestižo fantasmagoriškumą“, 7 meno dienos, Nr. 35 (1003), 2012 10 05, http://www.7md.lt/tarp_disciplinu/2012-10-05/apie-prestizo-fantasmagoriskuma).

 
Dabar Bourriaud pasirodymas kur kas reikšmingesnis – jis pats kuruos parodą, kuri užims visą Mykolo Žilinsko dailės galeriją. Belieka stebėtis Kauno bienalės meno vadovės Virginijos Vitkienės sėkme – juk mūsiškiais parodų biudžetais suvilioti tokio masto asmenybę neįmanoma. Pakaks pasakyti, kad šiuo metu Bourriaud vadovauja Paryžiaus meno akademijai (Ecole nationale des beaux-arts de Paris), kuravo parodą „Kita modernybė“ („Altermodern“) Londono „Tate Britain“ galerijoje (2009) ir „Didysis greitėjimas / Antropocenos menas“ („The Great Acceleration/Art in the Anthropocene“) Taipėjaus bienalėje (2014), taip pat parašė tris meno teorijos veikalus: „Reliacinė estetika“ („Relational Aesthetics“, 1998), „Postprodukcija“ („Postproduction“, 2002), „Besišaknijantis“ („The Radicant“, 2009) ir jau baigia ketvirtąjį – „Eksforma“ („The Exform“).
 
Lietuvoje Bourriaud labiausiai žinomas kaip knygos apie reliacinę estetiką autorius, ypač po to, kai ją sukritikavo Lietuvoje vasarą apsilankiusi garsi teoretikė Claire Bishop (JAV). Todėl diskusijoje, kurią vedė Rytis Zemkauskas, Bourriaud neišvengė auditorijos klausimo apie savo reakciją į Bishop kritiką. Buvo akivaizdu, kad jam jau atsibodo tai komentuoti. Jis pakartojo, ką jau buvo sakęs minėtame interviu: kad reliacinės estetikos koncepciją jis suformulavo 1995 m., kai susidomėjo tuo, ką daro tokie menininkai kaip Pierre’as Huyghe’as, Philippe’as Parreno, Felixas Gonzalezas-Torresas ir kiti – jų darbai niekaip nesileido apibūdinami tuo metu vartotomis neokonceptualizmo ir fluxus sąvokomis, todėl reikėjo išrasti naują. O Bishop šiuo reiškiniu susidomėjo kur kas vėliau ir jį politizavo. Čia, viena vertus, galima pasidžiaugti, kad Lietuvoje vyksta pasaulinio garso teoretikų diskusijos, nors ir neakivaizdžiai. Kita vertus, kuratoriaus veide pasirodęs nuobodulys rodo, jog mes kapstomės (ir vėl) senose idėjose, kai jo galvoje jau gimė ir virto parodomis net kelios naujesnės. Kaune jis nori išmėginti kažką dar nežinomo netgi sau pačiam. „Jei žinočiau, ką noriu sužinoti, negalėčiau to sužinoti“, – sakė jis diskusijos pabaigoje.
 
Gebėjimą įvykiams užbėgti už akių lemia Bourriaud požiūris į parodą kaip laboratoriją, kur jis tikrina naujas idėjas pasitelkdamas menininkus kaip dialogo partnerius: „Kai turiu klausimų, darau parodą, kai jau turiu atsakymus, rašau knygą.“ Todėl jo dėmesys visada krypsta ne į tai, kas meno pasaulyje yra „ant bangos“, bet į tai, apie ką dar niekas nekalba, nes nežino, ką pasakyti. Dėl tos pačios priežasties jo nedomina „didieji vardai“ – ne jie kuria meną, o menininkai, sako jis. Pavyzdžiui, į Taipėjaus bienalę jis pakvietė užmirštus 7-ojo dešimtmečio menininkus, ne didelius vardus. Kasinėjant istoriją, einant priešinga kryptimi nei visi, esą galima sukurti naują „madą“. Teorinė mintis susiformuoja atidžiai tyrinėjant meno praktiką ir jos labirinte randant savąją pasakojimo giją – tik taip gali perskaityti, „kas šiandien vyksta mene“. Ne atvirkščiai, galime priminti sau: ne skaitant knygas, kuriose visada aprašyta, kas jau įvyko. Bangų gaudymas yra pavėlavusių strategija.
 
Nenuostabu, kad į Vytauto Didžiojo universiteto Mažąją salę iš visos Lietuvos susirinkę menininkai, kritikai, kuratoriai, profesoriai ir galerijų direktoriai nekantravo išgirsti, ką gi Bourriaud ketina parodyti rugsėjo mėnesį atsidarysiančioje Kauno bienalėje. Kviečiamų bendradarbiauti menininkų pavardes jis nutylėjo, nes pats dar ne viską žino. Tačiau jau aišku, kad jį domina fantasmagorijos ir globalizacijos ryšys. Fantasmagorija – kino ir instaliacijos pramotė – filosofo Walterio Benjamino darbuose pasirodė kaip priemonė į žmonių protus instaliuoti ideologiją, specifišką kiekvienai kultūrai. Globalizacija ir naujos techninės galimybės keičia fantasmagorijos mastą ir vaidmenį. Dabar dėl interneto viskas tapo kaip niekad lengvai pasiekiama ir tai „kuria naują nusiteikimą, naują santykį su istorija“, sako Bourriaud, kuriam rūpi suprasti tą nusiteikimą. Viena aišku – kad globalizacijos suvienodinimui beprasmiška priešintis radikalizuojant nacionalizmą arba religinį fanatizmą. Vietoje to jis siūlo įsiklausyti į vietinius kontekstus, kurie visada yra unikalūs. Taip gali atsirasti tarpinė kultūra, kurios pagrindas yra vertimas ir dialogai, maišymo menas, naujų šaknų auginimas.
 
Virginijos Vitkienės dėka Kaunas tapo Bourriaud mėginimo kurti tokią kultūrą vieta – tarsi kokia „stovyklaviete“, kurioje metams apsistos šis globalaus pasaulio ir istorijos keliautojas. Ką jis čia atras, galbūt visas pasaulis perskaitys jo penktoje knygoje.
 

 

Nicolas Bourriaud
Nicolas Bourriaud