7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Legendomis apipinta muzika

Kinijos kultūros metų Baltijos šalyse atidarymo koncertas Nacionalinėje filharmonijoje

Algirdas Klova
Nr. 8 (1114), 2015-02-27
Muzika
Ansamblis „Ih Tsetsn“. D. Klovienės nuotr.
Ansamblis „Ih Tsetsn“. D. Klovienės nuotr.
Kauno filharmonijoje (vasario 17 d.) ir Nacionalinės filharmonijos Didžiojoje scenoje Vilniuje (vasario 18 d.) man teko garbė vesti Kinijos kultūros metų Lietuvoje atidarymo koncertus. Išgirdome ir pamatėme Kinijos mongolų tradicinės muzikos ansamblį „Ih Tsetsn“ iš Vidinės Mongolijos. Aišku, daugeliui kyla klausimas – kas ta Vidinė Mongolija ir kodėl ji taip vadinama? Vidinė Mongolija – autonominis regionas Kinijoje, įsikūręs šiaurinėje šalies dalyje, užimantis maždaug 1,2 milijono kvadratinių kilometrų plotą ir turintis apie 25 milijonus gyventojų. Šis teritorinis-administracinis vienetas sudaro tik nedidelę dalį (apie 12 proc.) Kinijos, bet yra didesnis nei Prancūzija ir Vokietija kartu. Vidinės Mongolijos sostinė yra Hohotas, o didžiausias miestas – Baotou. Regionas ribojasi su Mongolijos valstybe ir Rusija. Mongolijos regione įteisintos dvi valstybinės kalbos – kinų (mandarinų) ir mongolų. Dešimtame amžiuje teritorijoje apsigyveno mongolai, laisvę mylinčios nepriklausomų klajoklių gentys, viduramžiais ji priklausė Mongolų imperijai, bet 1636 m. buvo įtraukta į Kinijos valdas ir pavadinta Vidine Mongolija, kad skirtųsi nuo Mongolijos valstybės, o patys mongolai šį regioną vadina Pietine Mongolija. Vidinės Mongolijos autonominis regionas Kinijoje buvo įkurtas 1947 metais.
 
Vidinės Mongolijos folkloro ansamblis „Ih Tsetsn“ buvo įkurtas 2008 metais. Mongoliškai Ih reiškia „platus ir dosnus“, o tsetsn – „išmintis“. Muzikos prodiuseris Zhu Zhizhongas subūrė vienus geriausių šio nuošalaus Kinijos regiono muzikantus į grupę, kad jie grotų savo muziką viso pasaulio publikai. Žinoma, tai įvyko Pekine, nes šis miestas yra tinkamiausias aktyviai muzikinei veiklai. Taigi „Ih Tsetsn“ yra etninis mongolų ansamblis, reziduojantis Pekine, nors jo nariai užaugo Vidinės Mongolijos lygumose. Grupę sudaro septyni muzikantai. Atlikėjai gimė piemenų šeimose ir dar jaunystėje iš savo tėvų bei kitų liaudies atlikėjų pradėjo mokytis groti mongolišku morin khuur („arkliagalviu“ smuiku) bei kitais instrumentais (2008 m. dvistygis mongoliškas smuikas morin khuur, kurio grifas puošiamas arklio galva, buvo paskelbtas UNESCO kultūros paveldo objektu). Vėliau muzikantai įstojo į profesionalios muzikos mokyklas, kur mokėsi pagal akademines taisykles groti savo instrumentais, galėjo siekti aukšto meistriškumo. Baigę studijas kiekvienas pradėjo karjerą Vidinės Mongolijos meno trupėse kaip profesionalus atlikėjas. Norintieji patekti į meno kolektyvus, turi būti įvaldę strykinius ir gnaibomuosius styginius liaudies instrumentus. Taip pat turi mokėti dainuoti khoomei (gerkliniu, obertoniniu dainavimu). Kiekvienas jų yra pasirodęs Kinijos Centrinėje televizijoje ir laimėjęs prestižinių prizų įvairiuose nacionaliniuose ir tarptautiniuose konkursuose. Jie atstovauja naujai jaunųjų Mongolijos atlikėjų kartai, demonstruoja muzikalumą ir muzikinį jautrumą, kurį jiems padovanojo ilgi gyvenimo beribėse lygumose metai. Dabar grupės muzikantai griežia tradiciniais mongolų instrumentais morin khuur, topshuur (dvistygiu gnaibomuoju instrumentu), hubosi (keturstygiu), apeiginiu būgnu ir kitais mušamaisiais bei atlieka gerklinio obertoninio dainavimo stiliaus khoomei ir „ilgąsias dainas“, kurios taip vadinamos ne tik todėl, kad kartais gali būti labai ilgos, bet dėl to, kad vienu skiemeniu gali būti išgaunama labai daug garsų. Abu šie mongolų dainų žanrai yra įrašyti į UNESCO reprezentacinį nematerialaus žmonijos paveldo sąrašą.
 
Khoomei – gerklinis, arba obertoninis, dainavimas, yra ypatinga senovinė technika, kurią pasitelkęs dainininkas vienu metu išgauna kelių aukščių garsus. Orui keliaujant iš plaučių per balso stygas, gerklę, lūpas, garsas pradeda rezonuoti. Gerklinio dainavimo specialistai sugeba valdyti rezonansus taip, kad išryškėtų skirtingų tonų garsai (pagrindinis tonas ir šalutiniai obertonai). Toks dainavimo būdas gyvuoja ne tik Mongolijoje, bet ir Tuvoje, Tibete. Šiaurės Europoje šį stilių yra įvaldę samiai, Šiaurės Amerikoje – inuitai, šiek tiek kitoks, tačiau vis tiek obertoninis dainavimas gyvuoja ir Pietų Afrikoje. Mongolijos kraštovaizdis labai dėkingas šiam dainavimo stiliui – dainininkai neretai keliaudavo ieškodami tinkamo kalno, uolos ar upės, kur jų dainavimas gerai suskambėtų. Gamta dažnai suteikdavo balsui tinkamą atspalvį, kurį vėliau dainininkas bandydavo perteikti kitose vietose. Dainuodami mongolai mėgdžioja įvairius gamtos, gyvūnų garsus, ir čia gerklinio dainavimo būdas – puikus pagalbininkas. Beje, šiam dainavimui tinkamai atsiskleisti labai padeda muzikos instrumentai.
 
Ypač brangus kiekvienam mongolui instrumentas morin khuur taip pat įtrauktas į UNESCO reprezentacinį nematerialaus žmonijos paveldo sąrašą. Tai medinis, trapecijos formos korpuso, ilgo grifo, pasibaigiančio išdrožta arklio galva, dvistygis strykinis muzikos instrumentas. Kitaip nei daugelio kitų liaudies muzikos instrumentų, jo forma yra nusistovėjusi. Viena legenda pasakoja, kad jaunas piemuo Namjilis gavo dovanų skraidantį arklį. Pasibalnojęs jį norėjo skristi susitikti su savo mylimąja. Pavydi moteris nupjovė arkliui sparnus, taigi jis negalėjo skristi ir mirė. Sielvartaujantis piemuo pasidarė smuiką su arklio galva iš sparnų netekusio arklio odos ir grojo juo širdį gniaužiančias dainas apie savo žirgą. Kita legenda byloja apie berniuko vardu Suho išradimą. Balto arklio dvasia apsireiškė jam sapne ir paaiškino, kaip pasigaminti instrumentą iš arklio kūno. Taigi pirmasis instrumentas buvo sumontuotas taip – jo grifą sudarė arklio kaulai, stygomis tapo supinti plaukai, medinį korpusą dengė arklio oda, o viską užbaigė viršuje išpjaustyta arklio galva.
 
Panašių instrumentų galima rasti Kinijoje, Turkijoje, Tuvoje, Kirgizijoje ir kituose Azijos kraštuose.
Aišku, šiandien mums, stebintiems iš šalies, sunku pasakyti, kiek muzikoje, kurią girdėjome koncerte, yra autentiškumo, archajiškumo ar vertybių. Klausydamas gali išgirsti sąsajų su kiniška kultūra, tačiau visai tikėtina, kad ši muzika, nors ir būdama tikrai sena, mongoliška (tradicija puikiai juntama), ilgus šimtmečius išgyvenusi kitoje valstybėje, galėjo šiek tiek kisti ar įgauti kitai kultūrai būdingų elementų. Be to, laikas veikia bet kokią, net ir labai seną ir savotišką kultūrą, gyvenimas modernėja, norom nenorom paveikdamas muzikos formą, skambėjimą, elementus. Štai todėl kai kurie instrumentai šiandien atrodo ir skamba kiek kitaip nei, tarkime, XVII amžiuje. Šiaip ar taip, mums ši muzika skamba egzotiškai. Karta iš kartos mongolų gyvenimas buvo klajokliškas, jie yra gamtą gerbiantys ir jos įstatymams paklūstantys žmonės, taigi ir khoomei dainavimas bei instrumentų skambėjimas neretai imituoja gamtos garsus. Muzikoje galime išgirsti vėjo, lietaus, paukščių, žirgų kanopų, liaudies švenčių, imtynių, šūvių garsus. Mongolai yra gyvulių augintojai, jie klajoja ieškodami ganyklų įvairiems sezonams. Toks gyvenimas taip pat negali neatsispindėti liaudies muzikoje.
 
„Ih Tsetsn“ programoje pastebėjau vyraujant tris pagrindines temas, kurių dvi tikrai glaudžiai susijusios su klajoklišku gyvenimu. Tai gamtos vaizdai ir žirgai. Kaip gražiai jie apdainuojami: „Stiprūs ir energingi žirgai lekia net tada, kai kamanos suveržtos. Dėl savo mylimosios laimės aš keliauju, nors kelionė tokia ilga“ ir pan. Trečioji tema, žinoma, skirta didžiojo vado Čingischano garbinimui. Daugybė mongolų tautosakos pavyzdžių pasakoja apie tai: „Jo kariauna drebina pievas, o jo kalavijas žvanga. Jis gimė kovoti ir kovoja su neapykanta. Visą laiką iki to ir visą laiką po to jis yra šventas viešpats Čingischanas. Jis paaukojo savo gyvenimą Mongolijai ir jos pievoms, lygumoms.“ Valdovo Čingischano paveldas yra neįkainojamas palikimas ir vertybė tuo besididžiuojančiai tautai.
 
Pastaraisiais metais grupė „Ih Tsetsn“ pasirodė ne tik prestižinėse Kinijos koncertų salėse, bet ir gastroliuoja Europos šalyse, 2014 m. dalyvavo JAV „Smithsonian Folklife“ festivalyje Vašingtone ir „China Now“ festivalyje Toronto „Harbourfort“ centre Kanadoje. Šį sąrašą dabar jau galima papildyti svarbiausiomis Lietuvos ir Estijos koncertų salėmis.
 
Man labai pasisekė, nes išgirdau du ansamblio pasirodymus, stebėjau repeticijas, kartu muzikavome scenoje, pamokiau svečius pagroti lietuvių liaudies šokį „Kiškelis“. Bendravau su šiais žmonėmis drauge keliaudamas, vakarodamas po koncertų, kartu sutikdamas Naujuosius metus pagal rytiečių kalendorių, pažindamas jų tradicijas. Repeticijose ne kartą apėmė pavydas matant, kaip disciplinuotai ir tvarkingai šie žmonės dirba, kaip gražiai bendrauja, kaip lengvai čia pat išsprendžiami visi iškilę sunkumai. Muzikantai labai paprasti, tikri kolektyvo nariai, nors kiekvienas jų yra puikus solistas. Kaip ir kodėl šis nuostabus kolektyvas atvyko į Lietuvą? 2015 m. Lietuvos nacionalinė filharmonija bendradarbiaudama su Latvijos ir Estijos koncertinėmis organizacijomis rengia Kinijos kultūros metus Baltijos šalyse. Ši mainų programa jau vykdoma antrus metus ir šiemet planuojama pristatyti įvairių kinų muzikos žanrų kolektyvus. Kinijos kultūros metų Baltijos šalyse programą remia Kinijos Liaudies Respublikos kultūros ministerija, Kinijos LR ambasada Lietuvoje.

 

Ansamblis „Ih Tsetsn“. D. Klovienės nuotr.
Ansamblis „Ih Tsetsn“. D. Klovienės nuotr.
Ansamblis „Ih Tsetsn“. D. Klovienės nuotr.
Ansamblis „Ih Tsetsn“. D. Klovienės nuotr.
Ansamblis „Ih Tsetsn“. D. Klovienės nuotr.
Ansamblis „Ih Tsetsn“. D. Klovienės nuotr.
Ansamblis „Ih Tsetsn“. D. Klovienės nuotr.
Ansamblis „Ih Tsetsn“. D. Klovienės nuotr.