7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Prasideda Vokiško kino dienos

11 naujų filmų iš vokiškai kalbančio Europos regiono

Rengėjų inf.
Nr. 8 (1114), 2015-02-27
Kinas
„Superego ir Tu“
„Superego ir Tu“
Vasario 25 d. – kovo 21 d. Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių kino teatruose vyks Vokiško kino dienos. Bus parodyta 11 naujų filmų iš vokiškai kalbančio Europos regiono – Vokietijos, Austrijos ir Šveicarijos.
 
Vokiško kino dienas Vilniuje atidarys vokiečių, austrų ir šveicarų bendros gamybos komedija – Benjamino Heisenbergo „Superego ir Tu“ („Über-Ich und Du“, 2014). Filmo herojai – smulkus sukčius ir pasaulinio garso psichoanalitikas, kuris jaunystėje neapdairiai flirtavo su nacizmu. Nikas, bėgdamas nuo skolų išmušinėtojų, įsilaužia į tariamai tuščią vilą jūros pakrantėje. Tačiau čia jis iškart susiduria ne tik su vilos šeimininku Kurtu Ledigu, bet ir su jo dukra bei televizijos grupe. Tad Nikui visai lengva apsimesti, kad yra pasamdytas prižiūrėti senyvą ir nelabai įgalų namų šeimininką. Šis taip pat pasinaudos Niku kaip šansu išvengti dukters globos. Heisenbergas žongliruoja žanrais, tad sunkiasvorė psichologinė drama akimirksniu gali virsti farsu, o froidiški simboliai – gana abejotinais juokeliais. Tačiau lietuvių žiūrovams gerai pažįstamo André Wilmso ir Georgo Friedricho duetas filme tikrai vertas dėmesio.
 
Johanneso Naberio satyros „Kanibalų metas“ („Zeit der Kannibalen“, Vokietija, 2014) veikėjai – taip pat du vyrai, verslo konsultantai Kajus ir Frankas. Jau šešti metai jie keliauja po įvairias trečiojo pasaulio šalis ir moko vietinius, kaip siekti pelno. Ateitis atrodo šviesi, nes „mokinių“ netrūksta. Tačiau kai netikėtai iškils kliūtis jų karjerai, prasidės tikrasis kanibalų laikas.
Jauno režisieriaus Boros Dagtekino komedijos „Fack ju Gohte“ (Vokietija, 2013) protagonistas Zekis – iš kalėjimo ką tik išėjęs vagis, kuris bando atgauti po gimnazijos sporto sale paslėptą grobį. Kad įgyvendintų savo planą, jis turi apsimesti mokytoju. Visų nuostabai, jam pavyksta suvaldyti pačią blogiausią klasę mokykloje.
 
Nors šių dienų vokiečių kine daug gana specifiško humoro jausmo komedijų, vis dėlto didesnio susidomėjimo vertos kinematografininkų pastangos kalbėti apie savo amžininkus, jų problemas, moralines dilemas. Toks yra prieš metus Berlinalės konkurse parodytas Edwardo Bergerio „Džekas“ („Jack“, Vokietija, 2014). Filmo herojus – dešimtmetis Džekas. Berniuko mama dažnai palieka jam globoti jaunesnį brolį, kartais ji net pamiršta iš vakarėlių grįžti namo. Džekas nuoširdžiai rūpinasi broliuku, tačiau atsakomybės našta jam akivaizdžiai per sunki, ypač tada, kai pasijunta paliktas ir bejėgis.
 
Režisierės ir aktorės Feo Aladag filmas „Tarp skirtingų pasaulių“ („Zwischen Welten“, Vokietija, 2013) taip pat kalba apie atsakomybę. Jis perkels į šių dienų Afganistaną. Filmo herojus – Bundesvero karys Jesperis, kuriam pavesta apginti vieną kaimą nuo talibų. Kaip ir lietuvių žiūrovams matytame filme „Kai mes išeinam“, režisierę ir šiame domina skirtingų kultūrų žmonių gebėjimas suprasti vienas kitą, padėti ištikus nelaimei.
 
Europos režisieriai dažnai imasi imigrantų, jaunimo nusikalstamumo, miesto gaujų temų. Jos gvildenamos ir keliuose Vokiško kino dienų filmuose. Umuto Dago „Neužglaistomi plyšiai betone“ („Risse im Beton“, Austrija, 2014) pasakoja apie sunkų priemiesčių gyventojų gyvenimą, bandymą išsiveržti iš užburto skurdo rato. Filmo protagonistas Ertanas buvo apkaltintas žmogžudyste ir narkotikų platinimu. Jis nuteisiamas kalėti 15 metų, tačiau už gerą elgesį paleidžiamas anksčiau. Vyras grįžta tikėdamas, kad pradės naują gyvenimą, tačiau ten, kur jis užaugo, mažai kas pasikeitė. Seni draugai valdo priemiesčio gyvenimą, o jaunuoliai priversti tapti narkotikų platintojais. Vienas jų – penkiolikmetis svajotojas Michailas, kurį augina vieniša mama. Režisierius ne iškart atskleidžia, kas sieja Ertaną ir Michailą, jis neskubėdamas, tirštindamas artėjančios katastrofos nuojautą, kuria jausmais paremtą pasakojimą apie atleidimą ir viltį.
 
Šveicarų režisierės Sabine Boss filmas „Čia aš, varatarius“ („Der Goalie bin ig“, Šveicarija, 2014) sukurtas pagal rašytojo Pedro Lenzo romaną. Filmo veikėjas Goalis taip pat grįžta į gimtąjį miestą po kalėjime praleistų metų ir nori pradėti gyventi iš naujo, be narkotikų. Tačiau norėdamas ką nors pradėti, turi atsisveikinti su praeitimi. Lenzo romanas yra išverstas į lietuvių kalbą, tik šiaulietiška tarme. Po filmo peržiūros (kovo 2 d. 19 val. „Skalvijos“ kino teatre) įvyks rašytojo susitikimas su žiūrovais bei skaitytojais. Pokalbį ves romano vertėjai Rimantas Kmita ir Markusas Roduneris.
 
Iš dramatiškų ar komiškų kasdienybės istorijų išsiskirs aktoriaus ir režisieriaus Dominiko Grafo filmas „Mylimos seserys“ („Die geliebten Schwestern“, Vokietija, 2013). Filmas rodo meilės trikampį, kurio dalyviai – vienas didžiausių vokiečių poetų Friedrichas Schilleris ir dvi seserys aristokratės Charlotte ir Carolina von Lengefeld. Jų meilės istorija prasideda 1788-aisiais, kai jaunas poetas dar tik tikisi sulaukti šlovės. Režisierius, regis, neapsisprendė, kas jam svarbiau – pasakojimas apie istorines permainas, literatūros vaidmenį ir istorijos prasmę, psichologinė meilės drama ar kostiuminis filmas. Kartu Grafas, regis, žaidžia su žiūrovais, kurdamas gana intertekstualų ir įvairiausios informacijos prisodrintą reginį, tad kiekvienas šiame ilgame ir spalvingame filme ras sau ką nors įdomaus.
 
Vokietija, Austrija ir Šveicarija pastaraisiais dešimtmečiais išsiskiria itin įdomiu dokumentiniu kinu. Šiemet dienų programoje bus parodyti trys svarbių festivalių dėmesio sulaukę dokumentiniai filmai.
Ulrike’s Zimmermann „Vulva 3.0“ („Vulva 3.0“, 2014) pernai atsidūrė tarp labiausiai aptarinėjamų Berlinalės filmų. Režisierės dėmesio centre – moters lyties organas, jo unikalumas bei su juo susiję mūsų visuomenės tabu. „Vulva 3.0“ – tai ir gana kontroversiškas pasakojimas apie moters lyties organų rodymą. Į šio filmo peržiūrą (vasario 26 d. 18 val. „Pasakos“ kino teatre, Vilniuje) ir diskusiją su žiūrovais atvyks filmo režisierė. Taip pat dalyvaus lyčių lygybės ekspertė Margarita Jankauskaitė, diskusiją moderuos Tolerantiško jaunimo asociacijos pirmininkė Jūratė Juškaitė.
 
Šveicarų režisierius Peteris Liechti 2009-aisiais už filmą „Vabzdžių garsai – mumijos užrašai“ pelnė geriausio Europos dokumentinio filmo apdovanojimą. Liechti iš tų kūrėjų, kurie nuolat keičia dokumentinio kino sampratą, plečia jo ribas. Ne išimtis ir jo filmas „Tėvo sodas – mano tėvų meilė“ („Vaters Garten – die Liebe meiner Eltern“, Šveicarija, 2013), kuriame režisierius pasakoja apie 62 metus trunkančią savo tėvų santuoką ir jų kasdienybę.
 
Austrų režisierių Stefaną Ruzowitzkį, kuris yra pelnęs „Oskarą“ už vaidybinį filmą apie nacių konclageryje SS įkurtą pinigų padirbinėjimo „fabriką“, ir toliau domina nacizmo tema. Filme „Radikalus blogis“ („Das radikal Böse“, 2013) jis klausia, kaip galėjo atsitikti, kad paprasti žmonės – jauni vyrai ir šeimų tėvai – Antrojo pasaulinio karo metais tapo žudikais? Ypač jį domina tie nacių kariai, kurie 1941–1943 m. žudė civilius gyventojus žydus Rytų Europoje. Režisierius pasitelkė žudikų dienoraščius, teismų protokolus, mokslininkų komentarus ir psichologų eksperimentus. Į šį klausimą po filmo bandys atsakyti ir Lietuvos istorikai (vasario 27 d. po 18 val. seanso), po filmo peržiūros kino teatre „Pasaka“ Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto alumnų draugija surengs diskusiją „Holokaustas: kaltė ir jos atmintis“.
Plačiau apie filmus ir jų rodymo vietas.

 

„Superego ir Tu“
„Superego ir Tu“
„Čia aš, varatarius“
„Čia aš, varatarius“
„Vulva 3.0“
„Vulva 3.0“