7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Eskizas šiuolaikinės moters portretui

Dalios Michelevičiūtės spektaklis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre

Kristina Steiblytė
Nr. 8 (1114), 2015-02-27
Teatras
Scena iš spektaklio „Moters portretas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Moters portretas“. D. Matvejevo nuotr.
Dalia Michelevičiūtė, pasak Lietuvos nacionalinio dramos teatro, pastaruoju metu šiame teatre sukūrusi ne vieną įsimintiną vaidmenį, nusprendė savo kūrybinę biografiją papildyti dar vienu. Tačiau šį kartą ji ėmėsi kurti ne tik vaidmenį, bet ir spektaklį. O du svarbiausi įkvėpimo šaltiniai „Moters portretui“ buvo Wisławos Szymborskos eilės ir pačios D. Michelevičiūtės gyvenimas.
 
„Moters portretas“, o greičiau portreto apmatai, škicas, eskizas – juk neįmanoma viso portreto pateikti per 1 val. 20 min. – yra spektaklio autorės mėginimas papasakoti apie save pasitelkus poeziją. Spektaklis prasideda žinute Michelevičiūtės atsakiklyje su prašymu patikslinti ir papildyti savo biografiją. Po jos pasirodo pati aktorė ir pradeda skaityti eilėraštį „Gyvenimo aprašymas“. O toliau ji pasakoja apie save skaitydama vis kitus eilėraščius, tarp W. Szymborskos tekstų įpindama Marinos Cvetajevos, Daivos Čepauskaitės, Donaldo Kajoko ir Juditos Vaičiūnaitės eilių, keisdama kostiumus (scenoje D. Michelevičiūtė pasirodo bent trimis skirtingais įvaizdžiais; kostiumų dailininkė Kristina Mališauskienė), mojuodama skėčiu, kalbėdama telefonu ar tiesiog darydama pauzę, kad būtų proga parodyti videofilmą ar animaciją (animacijos autorius Rimas Sakalauskas), projektuojamus kino kadrą imituojančiame ekrane (scenografas Linas Liandzbergis), ar susimojuodama su tame pačiame ekrane rodomu Vyteniu Pauliukaičiu. Visa tai papildo ir specifinė aktorinė raiška: pasikartojančių priebalsių išryškinimas, svarbiausių ar veikėjai-aktorei skaudžiausių žodžių išskiemenavimas ir iliustravimas (sakant „geriau numeris batų“ pasižiūrima į bato padą, kalbant apie stotį pasiimamas lagaminas, apie lietų – skėtis).
 
Koks pavyksta tokiomis priemonėmis kurtas portretas – škicas, eskizas? Žinoma, neišsamus. Bet ne tik neišsamus. Moteris, apie save kalbanti tik eilėmis (net ir įvedus žurnalistės personažą, užduodantį D. Michelevičiūtei keistą, pernelyg išsamų klausimą, vis tiek atsakoma svetimu eilėraščiu) dabar mažų mažiausiai atrodo keistai. Visų pirma, todėl, jog eilės, kad ir W. Szymborskos, gali būti, o šiame spektaklyje ir buvo, skaitomos taip, kad romantizuotų, atplėštų nuo bet kokio konteksto (eilėraščių interpretacijos, jų autorių, autorių gyvento laiko, mūsų gyvenamo laiko specifikos ar pačios D. Michelevičiūtės darbo teatre ir kt.) ir patį eilėraštį, ir skaitantįjį. Taip grįžtama prie romantizuoto poetės, rašytojos įvaizdžio, lietuvių literatūroje ryškiausiai įgyvendinto Salomėjos Nėries. Neatsitiktinai ir „Moters portretas“ priminė 2005 m. Birutės Mar spektaklį „Poetė“ pagal S. Nėries dienoraščius ir eiles apie jos gyvenimą.
 
„Poetėje“ romantiška menininkės legenda atkuriama ir palaikoma, bet pati aktorė su poete tapatinasi nebent kiek egzaltuotu jautrumu, o apie moterį menininkę kalba jos kūrybos, istorinių aplinkybių kontekste. Savo ruožtu „Moters portretas“ – ne kieno nors (pavyzdžiui, daugumos naudojamų eilėraščių autorės W. Szymborskos) legendos apmąstymas. Greičiau tai legendos apie save kūrimas: pristatant save kaip žinomą, svarbią moterį, dirbusią ir dirbančią teatre ir kine, bendraujančią ir bendradarbiaujančią su dabar bene geriausiai iš televizijos žinomais Arūnu Sakalausku, Giedrium Savicku, V. Pauliukaičiu. Taip kuriamas geidžiamą (geistiną) statusą visuomenėje įgijusios, elegantiškos, veiklios moters įvaizdis. Jis, kaip galima suprasti iš eilėraščių apie meilę skaitymo braukiant tikras ašaras, pasiektas sumokėjus tam tikrą kainą. Bet ir tai tėra įvaizdžio dalis, priemonė įteisinti legendą (juk nėra nekentėjusios legendinės moters!).
 
Apmaudu, kad vaidinant šį statuso spektaklį poezija tampa priemone ne suprasti, bet įtvirtinti, įvertinti save, o nemaža dalis eilėraščių pradeda kalbėti apie meilę. Kad ir „Pašnekesys su akmeniu“, kur akmuo skaitomas ne tik kaip nepažini žmogui būtis, bet ir kaip kažkoks nepažinus, nejautrus moteriai vyras.
 
Spektaklio problemos kyla ne tik iš saiko stokos, bet ir iš didelio noro pačiai kalbėti apie save, pačiai rinktis medžiagą ir pačiai režisuoti. Tai pavyksta labai retam aktoriui, aktorei. Vienas iš tokių retų atvejų buvo 2006 m. Valentino Masalskio pastatytas „Aš, Fojerbachas“, kur kalbėta ne tik / tiek apie save, kiek apie teatrą, teatro kūrimą ir aktorių teatre. Tokia tema iš save režisavusio aktoriaus lūpų skambėjo jautriai ir asmeniškai. „Moters portrete“ asmeniškumo taip pat netrūko. Net atvirkščiai – jo buvo itin daug. Bet per mažai tą kalbėjimą apie save aktualizuojančio konteksto, per mažai savęs, kintančio pasaulio ir teatro suvokimo, per daug mėgavimosi savimi.
 
Kiekvienas kūrinys šiaip ar taip kalba apie autorių ir apie kultūrą, kurioje yra sukurtas. „Moters portretas“ primena, kad gyvename pasaulyje, kur moteris vis dar linkusi atsiriboti nuo realybės, aktualijų ir koncentruojasi į savo emocijas bei išvaizdą. Pasaulyje, kur statusas, pažintys, skaitytos knygos, apdovanojimai, priklausymai kam (bet ne kodėl), batų dydis, (ne)tikros ašaros yra svarbesni už mąstymą, ieškojimą ir W. Szymborskos taip vertintą frazę „aš nežinau“. Spektaklyje, o turbūt ne tik ten, tą prisipažinimą „nežinau“, jo kurstomą norą tyrinėti užgožia „braškesys mašinų, kurios mala popierių“, kad jį perdirbus žurnalais žmonėms apie Žmones būtų galima dauginti ir kalti į galvas siektino gyvenimo modelį.

 

Scena iš spektaklio „Moters portretas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Moters portretas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Moters portretas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Moters portretas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Moters portretas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Moters portretas“. D. Matvejevo nuotr.