7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Purslai pelkėje

Henriko Ibseno „Laukinė antis“ Klaipėdos dramos teatre

Undinė Krantaitė
Nr. 8 (1114), 2015-02-27
Teatras
Vytautas Paukštė spektaklyje  „Laukinė antis“. A. Kubaičio nuotr.
Vytautas Paukštė spektaklyje „Laukinė antis“. A. Kubaičio nuotr.
Klaipėdos dramos teatras, kol kas vis dar besiglaudžiantis Žvejų rūmuose, sparčiai artėja prie rekonstrukcijos pabaigos. Vis dėlto džiaugtis beveik nėra kuo, nes grandiozinis teatro pastato atnaujinimas jokios šviesos tunelio gale dar nereiškia. Teatras, kaip jau visiems seniausiai žinoma, visų pirma susideda iš žmonių, o tai, deja, ir yra didžiausia bėda kalbant apie šį konkretų Klaipėdos atvejį. Kad tuo įsitikintum, galima nueiti kone į bet kurį šiame teatre per pastaruosius kelerius metus pasirodžiusį spektaklį. Tą patį byloja ir naujausias – Ramučio Rimeikio režisuota „Laukinė antis“ pagal to paties pavadinimo Henriko Ibseno pjesę.
 
Spektaklio režisierius R. Rimeikis labiau žinomas kaip Lietuvos nacionalinio dramos teatro trupės aktorius. Nieko keisto, kad „Laukinė antis“ nepasižymi jokiais režisūriniais sumanymais. Keistas tik meno vadovo sprendimas leisti (net ne Klaipėdos) aktoriui statyti tokį didžiulį spektaklį. Rezultatas lengvai nupasakojamas: čia be jokių pretenzijų ar savitų idėjų, nuoširdžiai, pažodžiui pateikiamas H. Ibseno tekstas. Nevengiant moralo pasakojama apie tai, kad ne visuomet atskleista tiesa nuveda prie gero, kad paprastam žmogui tiesiog būtinas jo gyvenimą pagražinantis melas ir kad įkyrūs teisybės ieškotojai, besikišantys į svetimus gyvenimus, dažniausiai patys būna toli gražu ne šventieji.
 
Nuolatinis veikėjų šnekėjimas be jokio veiksmo veikiausiai kankina ne tik žiūrovus, bet ir aktorius. Galbūt todėl jie, lyg kokiam klojimo teatre, ir demonstruoja įvairias tekstą iliustruojančias emocijas. Kokia atgaiva širdžiai būna tos retos akimirkos, kai jie kalba paprastai, nerėkdami. Itin nesisekė teisybės ieškotoją Gregersą Verle vaidinančiam Edvardui Braziui, sukuriančiam ir gana gyvybingų vaidmenų, kuo galima įsitikinti žiūrint kitų režisierių spektaklius. Šį kartą jis – nuobodus teisybės ieškotojas, nepaliaujantis šnekėtojas, tarytum koks spirgas keptuvėje monotoniškai pračirškėjęs visą spektaklio laiką.
 
Jausmai, žmonių tarpusavio santykiai labiau išryškėjo antroje spektaklio dalyje, kurioje jau buvo aišku, kas yra kas. Čia gana sėkmingai, be įkyraus rėkimo, pasirodė trys moterys: Gina Ekdal (Jolanta Puodėnaitė), Hedviga (Simona Šakinytė), Fru Serbiu (Eglė Jackaitė). Tačiau režisūriškai į priekį ir antroje dalyje nepajudėta. Negana to, pabaigoje įterpiamas bendram klasikinio teatro stiliui, kurį lyg ir bandyta kurti, visiškai netinkantis iliustratyvus metaforiškumas (nors iki tol nė menkiausių metaforų užuominų nebuvo): lėtas Hedvigos plasnojimas rankomis, taip sulyginant ją su laukine antimi.
 
Visiškai neaišku, kam šiam spektakliui tokia grandiozinė scenografija (dailininkė Monika Vėbraitė). Namus iliustruojantys milžiniški plastiku uždengti metaliniai karkasai esant ryškesniam apšvietimui savo pigiu blizgesiu ima rėžti akį. Baisu net pagalvoti, kiek tenka plušėti šio teatro scenos darbininkams, turint omenyje, kad Žvejų rūmuose, kuriuose apsistota tik svečio teisėmis, nėra galimybės laikyti krūvos tokių kaip ši spektaklių dekoracijų (gal kaip tik dėl tokių sunkinančių aplinkybių šiame teatre itin mėgstama kuo labiau apsikrauti).
 
Neaišku ir kam reikalingos masinės scenos, įtraukiančios daug aktorių tik siekiant pagyvinti foną, iliustruoti veiksmą. Veikiausiai būtų buvę daug prasmingiau pasekti Oskaro Koršunovo, pastačiusio kamerinį Antono Čechovo „Žuvėdros“ variantą, pavyzdžiu. Juk akivaizdu, kad didžiuliai senoviniai pastatymai, kurių, vienas kitą kartojančių, jau buvo pristatyta šimtai, nebepaveikūs.
 
Žinoma, Klaipėdos dramos teatras jau daugybę metų beveik nesulaukia naujų pajėgų, išskyrus štai tokius trumpalaikius kviestinių režisierių apsilankymus. Daugybę metų, tiek, kiek, rodos, būtų neįmanoma jokiame kitame teatre, čia įsitaisęs tas pats vadovaujantis asmuo – Povilas Gaidys (nuo 1963 m. – Klaipėdos dramos teatro vyr. režisierius ir aktorius, 1998–2001 m. teatro vadovas, nuo 2001 m. – teatro meno vadovas). Toks ilgas vieno žmogaus, kad ir kaip garbingai apdovanoto, vadovavimas tiesiog nesuteikia galimybių neironiškai kalbėti apie kokius nors galimus šio teatro pokyčius, bent kiek gilesnius nei atnaujintas pastatas. O tokia atsaini meno vadovo politika, neaiškiais kriterijais tai vienam, tai kitam režisieriui leidžianti statyti vis taip pat greitai nuimamą spektaklį, neatsižvelgiant į tai, ar jis vertas dėmesio, ar ne (pvz., trumpai buvo rodomas ir sėkmės sulaukęs Oskaro Koršunovo „Šaltas vaikas“), turėtų itin blogai veikti aktorių trupę. Iš šios pelkės jau pasitraukė Vytautas Anužis, Nelė Savičenko, Monika Vaičiulytė, pusiau – ir Darius Meškauskas. Žiūrint „Laukinę antį“ to nepastebėti beveik neįmanoma – nebėra Klaipėdos dramos teatre pagrindinių aktorių, o likusieji ne dėl savo kaltės sparčiai tampa vis apatiškesni ar tiesiog vis labiau pavargę.
 
„Laukinė antis“ net ir savo nykumu nėra kuo nors išskirtinis darbas Klaipėdos dramos teatro repertuare. Baisu net pagalvoti, kiek čia būta tokių pastatymų kaip šis: grandiozinių, negyvų, monotoniškų. Kiek jų buvo tik po kelis kartus parodyta ir patyliukais išmesta iš teatro repertuaro. Ir kiek, atrodo, visai beprasmiškai, net iš savo pačių klaidų nesimokant, iššvaistyta kūrėjų ir publikos laiko, energijos ir lėšų.

 

Vytautas Paukštė spektaklyje  „Laukinė antis“. A. Kubaičio nuotr.
Vytautas Paukštė spektaklyje „Laukinė antis“. A. Kubaičio nuotr.