7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Odė vasarai

Algimanto Kunčiaus paroda „Sekmadieniai prie jūros. Palanga 1965–2014“ Kauno fotografijos galerijoje

Ugnė Makauskaitė
Nr. 8 (1114), 2015-02-27
Dailė Fotografija
Algimantas Kunčius, „Sekmadieniai prie jūros. Palanga 1965–2014“. 8-asis dešimtmetis
Algimantas Kunčius, „Sekmadieniai prie jūros. Palanga 1965–2014“. 8-asis dešimtmetis
Apie Algimanto Kunčiaus nuopelnus Lietuvos fotografijai galima šnekėti daug: jis buvo vienas Lietuvos fotografijos meno draugijos įkūrėjų (1969), 1998 m. jo kūryba buvo įvertinta Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija, o 2001 m. įteiktas Gedimino 5-ojo laipsnio ordinas. Taip pat menininkas ilgą laiką dirbo fotoreporteriu kultūros leidiniuose „Literatūra ir menas“ bei „Kultūros barai“, vadovaudamas Lietuvos dailės muziejaus Fotografijos meno skyriui formavo šiuolaikinės fotografijos kolekciją. Ir tai – tik keli biografijos faktai.
 
Prisipažinsiu, apie šį menininką žinojau tik iš jo ciklų „Susitikimai“ (1963–1984) ir „Reminiscencijos“ (1975–1987). Ir prisipažinsiu dar kai ką: taip, šio menininko kūrybos tinkamai neįvertinau. Tačiau vieną gūdžią žiemos dieną užsukau į Kauno fotografijos galerijoje veikiančią parodą „Sekmadieniai prie jūros. Palanga 1965–2014“ ir viskas apsivertė.

Kuratorė Ieva Meilutė-Svinkūnienė minėjo, jog šiai parodai ruošėsi kaip niekad ilgai, tad tikėjausi pamatyti kažką nepaprasto. Ir pamačiau, tik ne iš karto. Šia paroda Kunčiaus kūrybinis gyvenimas dėliojamas lopinėlis po lopinėlio – vaizdas po vaizdo, mažais stačiakampiais – nuotraukomis. Palangoje autorius vasarodavo beveik kasmet ir įamžino kitus atostogautojus – pavyzdžiui, po Šv. Roko atlaidų susirinkusius paplūdimyje. Taip menininkas įvaizdino savitos kultūros raidą. Ne veltui menotyrininkė Agnė Narušytė knygoje „Nuobodulio estetika“ įvardija Kunčiaus kūrybą kaip fotografinius užrašus. Ir atrodo, jog būdamas fotoreporteriu (o gal ir pats iš savęs) išmokęs meistriškai perteikti tinkamą akimirką, sukurti puikią kompoziciją ir techniškai tobulą atspaudą, menininkas veda žiūrovą į kontempliaciją – nuo epochų slinkties iki asmeninių jausmų.
 
Jausmus paminėjau ne veltui: parodos lankytojai tarytum susiskirstė į tris grupes. Pirmoji, jauniausia karta, į nuotraukas žvelgė kaip į kitonišką pasaulį, šmaikščiai aptarinėdami platėjančias hipių kelnes, kostiumais ir baltais marškiniais apsitaisiusius paprastus kaimo gyventojus, vaikščiojančius paplūdimyje atitinkama poza – sukryžiuotas rankas laikant už nugaros – ar vyrų glaudes su dirželiais. Antroji, vidurinė karta, į parodą žiūrėjo gan santūriai, gal kiek sentimentalių prisiminimų kėlė dideli mergaičių kaspinai kasose ar vaikystės vasaros, praleistos prie senojo Palangos tilto. Ir trečiajai, vyriausios kartos žiūrovų grupei ši paroda kėlė sunkias mintis, susijusias su pačiu vaizduojamu istoriniu laikotarpiu. Tačiau, nepaisant visos jausmų įvairovės, parodos dalyviai vaikščiodami galerijoje anksčiau ar vėliau prisiminė savo vasarą. Visos mintys palengvėjo ir pasidarė truputį šilčiau.
 
Ruošdamas ekspoziciją Gintaras Česonis prasitarė, jog Algimantas Kunčius ne tik fotografavo, bet ir išbandė artimą fotografijai sritį – kiną. Jo filmuotus vaizdus taip pat galima pamatyti parodoje. Šie tarsi sugyvina eksponuojamas nuotraukas ir, rodos, vaizduojami žmonės vaikštinėja jau ne ant Palangos tilto, o čia pat. Negana to, pasigirsta anksčiau negirdėti garsai: vasarinės saulės traškesys iš tos baltos, sakytum, perregimos šviesos, smėlio smiltelių čiužėjimas, jaučiamas daugiaplanėse nuotraukose, galiausiai paties miesto – Palangos – garsas. Atrodo, jog šie garsai nekinta metų metus ir būtent tęstinumą, o ne kaitą menininkas ir nori pavaizduoti žiūrovui eidamas žingsnelis po žingsnelio kasmet ir dėliodamas vasarą su vis tais pačiais (arba vis kitokiais) savo gyvenimą tęsiančiais atostogautojais. Tačiau tęstinumas apčiuopiamas ne tik taip. Kunčiaus darbus fotografijos galerijai paskolino Modernaus meno centras, Šiaulių „Aušros“ muziejus ir Lietuvos dailės muziejus. Be jų rodomi ir dar niekur neeksponuoti autoriaus negatyvai. Suskaitmenintų negatyvų projekcijos pratęsia kiekvieną chronologine tvarka eksponuojamą kadrą.
 
Neneigsiu, šią parodą aplankiau jau ne vieną kartą, vis norėdama įsitikinti, ar žmonės nuotraukose ir šįsyk „sujudės“ ir vėl vaizdas išsitęs sąmonėje, o gal – ir kiek už jos ribų, paliestas Autoriaus (mat eksponatai – menininko rankomis daryti atspaudai). Ir man jie iš tiesų atgijo. Į galvą iškart lenda gerai žinomos pasakų veikėjos Alisos žodžiai: „Tai bent! – pamanė Alisa. – Mačiau daug nesišypsančių kačių, bet katės šypsena be pačios katės! Kaip gyva, nieko keistesnio nesu mačiusi.“ (Lewis Caroll, Alisa Stebuklų šalyje ir Veidrodžių karalystėje, Vilnius: Alma littera, 2001, p. 83.) Ir tikrai – fenomenalu matyti judančius žmones nejudančioje plokštumoje ar jausti vasarą ir jos lengvumą be pačios vasaros. Žinau, galbūt tai skamba naivokai, tačiau, kaip minėjau, šioje parodoje man viskas apsivertė ir, matyt, vartėsi dar ilgai. Parodos anotacijoje pateikiamos ištraukos iš Skirmanto Valiulio pokalbio su Kunčiumi, publikuoto „Nemune“, 2002 m. 7–8 numeryje: „Gal žmonės prie jūros pastovesni, atsiduoda jūros terapijai. Bet jų laikysena vis viena įvairi, ryškėja charakterio savybės, gal ir socialumas.“ Taip ir rodosi minioje besifotografuojantys, besimaudantys, besideginantys žmonės smėlio duobutes bekasančių vaikų šurmulyje. Ir visi skirtingi: vieni žvelgia į jūros tolius, kiti džiaugiasi karštais-čeburekais-šaltu-alumi, treti mėtosi kamuoliu. Ir kiekvienas kitoks: liūdnas, linksmas, besiilsintis. Tik čia jau metai nebesvarbūs – žmonės išlieka tokie pat, kad ir kiek laiko prabėgtų.
 
Algimanto Kunčiaus „Sekmadieniai prie jūros. Palanga 1965–2014“ veriasi nelyginant dėlionė – ar tai būtų asmeniniai fotografo užrašai, ar besitęsiančios laiko slinkties įvaizdinimas, ar žmonių tarpusavio santykių ir kiekvieno individualaus charakterio fiksavimas, ar dar velniai žino kas. Visa tai sieja bendrumas. Kiekviena vasara turi savo saulę ir lengvą vėjelį, kiekvienas, išėjęs iš paplūdimio, nusivalo prie basų kojų prilipusį smėlį. Tarsi atsisveikindamas. Iki ryt.
 
Paroda veikia iki kovo 1 d.
Kauno fotografijos galerija (Vilniaus g. 2, Kaunas)
Dirba antradieniais–penktadieniais 11–18 val., šeštadieniais–sekmadieniais 11–17 val.

 

Algimantas Kunčius, „Sekmadieniai prie jūros. Palanga 1965–2014“. 8-asis dešimtmetis
Algimantas Kunčius, „Sekmadieniai prie jūros. Palanga 1965–2014“. 8-asis dešimtmetis
Algimantas Kunčius, „Sekmadieniai prie jūros. Palanga 1965–2014“. 8-asis dešimtmetis
Algimantas Kunčius, „Sekmadieniai prie jūros. Palanga 1965–2014“. 8-asis dešimtmetis
Algimantas Kunčius, „Sekmadieniai prie jūros. Palanga 1965–2014“. 8-asis dešimtmetis
Algimantas Kunčius, „Sekmadieniai prie jūros. Palanga 1965–2014“. 8-asis dešimtmetis
Algimantas Kunčius, „Sekmadieniai prie jūros. Palanga 1965–2014“. 8-asis dešimtmetis
Algimantas Kunčius, „Sekmadieniai prie jūros. Palanga 1965–2014“. 8-asis dešimtmetis
Algimantas Kunčius, „Sekmadieniai prie jūros. Palanga 1965–2014“. 8-asis dešimtmetis
Algimantas Kunčius, „Sekmadieniai prie jūros. Palanga 1965–2014“. 8-asis dešimtmetis
Algimantas Kunčius, „Sekmadieniai prie jūros. Palanga 1965–2014“. 8-asis dešimtmetis
Algimantas Kunčius, „Sekmadieniai prie jūros. Palanga 1965–2014“. 8-asis dešimtmetis