Liepos 31 d. Lietuvos švietimo istorijos muziejuje įvyko fotomenininko Iridijaus Švelnio fotografijų paroda „I love NY“ . Šia paroda autorius prisistato plačiajam žiūrovų ratui iki šiol mažai pažįstamame gatvės fotografo amplua. Ekspozicijoje bus galima išvysti nespalvotas, Niujorko gatvių kasdienybę ir jose sutiktus ryškius žmonių tipažus įamžinusias fotografijas, kurios žiūrovo žvilgsnį kreipia ne į gerai pažįstamus šio didmiesčio simbolius, o į tikrą gyvenimą jame.
I. Švelnys yra surengęs ne vieną asmeninę parodą bei dalyvavęs grupinėse parodose Lietuvoje ir užsienio šalyse. Jose fotografas eksponavo skirtingas savo darbų serijas: „žuvies akies“ objektyvu užfiksuotus senamiesčių vaizdus („Lietuvos senamiesčiai“), neįprastai minėtos optikos transformuotus gamtovaizdžius („Medžių grafika”), estetizuotas nuogo žmogaus kūno fotografines studijas (instaliacija „Apribojimų aspektas”), bendrą tarpdisciplininį kūrybinį projektą su neįgalia jaunąja fotografe Gabija Riaubaite („Migrena”) ir kt. Nepaisant fotografijų motyvų ir temų įvairovės, jose nuosekliai skleidėsi I. Švelnio autorinis braižas – kruopščiai apgalvotos urbanistinės ir gamtinės aplinkos atvaizdų kompozicijos ar specialiai fotografijai pozuojančių žmonių kūno kalba perteikiamos apibendrintos metaforinės prasmės.
Toks kūrybinis metodas ir siekis savo gyvenimo filosofiją išreikšti vaizdų kalba I. Švelnį labiau sieja su ilgalaikėmis vaizduojamojo meno, fotografijai įtaką dariusios dailės tradicijomis, nei su dabar įprastu fotografo, kaip akylo lemiamų momentų „medžiotojo” vaidmeniu. Ligšioliniuose darbuose autorius atsiskleidė ne kaip išraiškingiausių natūralios gyvenimo tėkmės akimirkų fiksuotojas, bet kaip fotografuojamų siužetų „režisierius” ir estetas, nebijantis nuotraukose kone neatpažįstamai transformuoti įprastus tikrovės vaizdus.
Tačiau serijoje apie Niujorką I. Švelnys išbando visiškai kitą fotografijos sritį. Atrodytų, čia ir pradinė mintis, ir jos įgyvendinimo metodas, ir ypač žiūrovui pateikiami kūrybiniai rezultatai yra visiškai kitokie, nei ankstesniuose autoriaus darbuose. Šiuo atveju kūrybiniam procesui pradžią duoda ne fotografo vaizduotė, bet aplinkinė realybė ir neretai chaotiška didmiesčio gyvenimo tėkmė. Tokiomis aplinkybėmis keičiasi ir paties autoriaus vaidmuo – neturėdamas galimybės apgalvoti ir sokomponuoti būsimo kadro, jis turi pasikliauti intuicija ir akimirksniu priimti sprendimą, ką ir kaip įamžinti nuotraukoje. Fotografija, kaip teigė britų meno kritikas Johnas Bergeris, pirmiausia yra pasirinkimų menas: „Nuotrauka yra rezultatas fotografo sprendimo, kad verta užfiksuoti tai, jog tam tikras įvykis ar objektas buvo jo pamatytas. Jei viskas, kas egzistuoja, būtų nuolat fotografuojama, kiekviena nuotrauka taptų bereikšme”. Šios pastabos ypač teisingos gatvės fotografijos kontekste – visas kūrybinis veiksmas čia, iš esmės, telpa akimirksniu įvykstančiame fotografo sprendime užfiksuoti vieną ar kitą gyvenimo akimirką.
Taigi kokius momentus pasirenka įamžinti I. Švelnys ir kaip tai atsisipindi galutiniame kūrybiniame rezultate, kuri įvertinti autorius kviečia parodoje? Šį kartą menininkas seka fotografijos kryptimi, kuri susiformavo kaip tik ten, kur buvo kuriama jo naujoji fotografijų serija – Amerikos didmiesčių gatvėse. XX a. šeštuoju ir septintuoju dešimtmečiais amerikiečių fotografai, klajodami miestų gatvėmis, įamžino jų chaotišką gyvenimą, socialinius prieštaravimus, žmonių susvetimėjimą, o kartais – net ir egzistencinę dramą. Tokį fotografų požiūrį perteikė anuomet įprastų technolginių ir estetinių kokybės reikalavimų neatitinkantys „šurkštūs” tikro gyvenimo vaizdai, o jų prasmės neapibrėžtumas tapo neatskiriama amerikietiškos gatvės fotografijos dalimi.
Panašiai į Niujorką žvelgia ir I. Švelnys. Jo darbuose gatvės gyvenimo dinamiškumą perteikia judėjimo sąlygojami vaizdo „išsiliejimai”, o daugiaplanės kompozicijos ne tik užmena vizualinius galvosūkius, bet ir atvaizdo prasmę padaugina kone iki begalybės. Su tikrovės vaizdu persidengiantys įvairūs užrašai, plakatai, reklaminiai stendai, graffiti peišiniai tuo pat metu ir vizualiai konkuruoja tarpusavyje, ir praturtina fotografijų prasmę, neleisdami žiūrovui apsiriboti baigtine, vienaprasme nuotraukų interpretacija. Tikro gyvenimo netobulumą, dramą, o kartu ir savitą jo žavesį padeda atskleisti spontaniškos, „geros” fotografijos taisyklių rėmuose netelpančios kompozicijos, pasvirę horizontai ir didelis nespalvotų fotografijų kontrastas. Visa tai kuria betarpiško, gyvo santykio su įamžintu Niujorko gyvenimu įspūdį, leidžia autoriui emociškai įtaigiai perteikti individualaus žmogaus situaciją įspūdingo mąsto didmiesčio aplinkoje.
Vis dėlto, pasirinkęs ligšiolinės jo kūrybos kontekste naują fotografijos žanrą ir neįprastą stilistiką, I. Švelnys fotografiją ir šį kartą pasitelkia perteikti filosofinėms įžvalgoms, pratęsiančiomis ankstesnius jo darbus. Autorius teigia, kad fotografuodamas Niujorke norėjo atkreipti dėmesį į individualaus žmogaus suvaržymus, kurie egzistuoja net ir žymiosios Niujorko Laisvės statulos papėdėje. „Žmonės čia nuolat gyvena dėžutėse: ryte prausiasi dušo kabinoje, vėliau keliauja į darbą ankštame metro ir praleidžia visą dieną biure”, - pasakoja savo įspūdžius fotografas. Tokie apribojimai nėra vien fiziniai – jie lemia ir laisvo pasirinkimo, mąstymo suvaržymus. Apie tokią šiuolaikinio žmogaus situaciją I. Švelnys „kalba” ir vizualiomis užuominomis. Greitas ir griežtai sustyguotas šių dienų gyvenimo ritmas yra tarsi kryžius, kurį kiekvienam tenka nešti susvetimėjusioje didmiesčio visuomenėje – lyg tam metro keleiviui, kuris fotografijoje atrodo laikantis švytintį kryžių.
Taigi kaip ir ankstesnius savo darbus, taip ir Niujorko gatvių fotografijas I. Švelnys pripildo simbolinėmis prasmėmis. Nors šį kartą jos ne sukuriamos paties autoriaus, bet „atrandamos” kasdienėje gyvenimo tėkmėje, tačiau išplečia fotografijų interpretacijų galimybes toli už jų tiesioginio, dokumentinio turinio ribų. Parodos rengėjai VšĮ „Gabrielės meno galerija“ ir „Lietuvos švietimo istorijos muziejus“.
Paroda „Magiškas veidrodis“ Vytauto Didžiojo universiteto menų galerijoje „101“
Parodos „Magiškas veidrodis“, surengtos Vytauto Didžiojo universiteto menų galerijoje „101“, kuratorė Daiva Citvarienė ekspozicijos anotacijoje klausia: „Kaip mes prisimename Kauną? Kaip mūsų atmintyje Kaunas atrodo sovietmečiu ar tarpukariu? Su kokiais vaizdais jį siejame? Ar mūsų prisiminimai yra „autentiški“, susiję su mūsų patirtimis? O gal juos padiktuoja senos miesto nuotraukos, laikraščiuose, albumuose ar interneto platybėse matytos fotografijos?“ Tokie klausimai, susiję su fotografijos įtaka kolektyvinei atminčiai, šiandien atrodo labiau retoriniai, nes atsakymas iš anksto numanomas – taip, fotografija, kaip ir kitos realybės reprezentacijos formos, kuria mūsų atmintyje gyvuojančius miesto vaizdinius.
Rugsėjo 13 d., Prahoje, miesto Rotušės Riterių salėje įvyks fotografijų parodos Lietuvos klasikai ir Gunars Binde atidarymas. Pačioje Prahos senamiesčio širdyje eksponuojamą parodą žiūrovai galės aplankyti iki spalio 9 d.
Parodoje pristatomi darbai iš Antano Sutkaus (g. 1939) fotografijų ciklo Lietuvos žmonės, Aleksandro Macijausko (g. 1938) serijos Lietuvos turgūs, Romualdo Rakausko (g. 1941) ciklo Žydėjimas, Romualdo Požerskio (g. 1951) fotografinio pasakojimo apie mažaūgį kaimo gyventoją Mažasis Alfonsas ir Virgilijaus Šontos (1952-1992) kūriniai iš įvairių jo fotografijų serijų. Lietuvos fotografijos klasikų darbų ekspoziciją papildo žymaus latvių fotografo Gunars Binde (g. 1933) kūrybos rinktinė.
Apie Romualdo Požerskio fotografavimą senelių namuose ir humanistinės fotografijos vertę
Šiais metais pasirodęs Romualdo Požerskio albumas „Paskutinieji namai“ ir spalio pradžioje Hamburge, galerijoje „Mare liberum“, atidaryta to paties pavadinimo fotografijų ciklui skirta paroda atrodo kaip savaime suprantami įvykiai, bylojantys apie ilgalaikį humanistinės fotografijos įsitvirtinimą Lietuvos kūrybinės fotografijos scenoje. Jie taip pat rodo neblėstantį dėmesį šios Lietuvos fotografijos krypties atstovų darbams už mūsų šalies ribų. Tačiau atsiribojus nuo įprasto ir todėl šiandien jau mažai ką bepaaiškinančio tokios fotografijos apibūdinimo „klasikos“ vardu, kyla klausimai, į kuriuos nėra savaime suprantamų atsakymų. Kodėl prieš tris dešimtmečius senelių namuose Lietuvoje sukurti darbai šiandien įdomūs ne tik Lietuvoje?
Viena iš to priežasčių yra pati humanistinės fotografijos esmė – tokia fotografija lengvai suprantama vaizdų kalba pasakoja apie visiems žmonėms bendras patirtis. Kaip prisimena Požerskis, mintis fotografuoti senelių namuose jam kilo baigus seriją apie vaikų ligoninę. Fotografas savo kūryboje siekė parodyti universalų gyvenimo ciklą, vaizdais kalbėti apie gimimą ir mirtį kaip neišvengiamus žmogaus gyvenimą įrėminančius įvykius. Vaikų ligoninėje skausmas ir drama veda į gyvenimą, o senelių namuose praleidžiamas gyvenimo tarpsnis, kai „kūnas kriošta, o dvasia turi ruoštis paskutinei kelionei“ (Skirmantas Valiulis, „Apie fotografiją“, 2011, p. 347).
In memoriam Algimantas Kezys (1928–2015)
Prieš keletą metų teko susitikti su žymiu fotografu ir lietuviu išeivijos veikėju Algimantu Keziu Čikagoje, o tiksliau – šalia šio miesto esančiame Stiknių kaime. Taip Čikagos priemiestį Stickney Village, kuriame gyveno, lietuviškai vadino pats fotografas. Šių metų vasario 23 d. sužinojome, kad ilgas ir turiningas A. Kezio gyvenimas nutrūko. Tačiau šios žinios sukeltas liūdesys buvo šviesus – su kolegomis fotografais čia, Lietuvoje, dalinomės tik šiltais atsiminimais apie A. Kezį, tarsi jis vis dar būtų tarp mūsų.
Agnės Jonkutės paroda „Neregimųjų atvaizdai“ Kauno fotografijos galerijoje
Agnės Jonkutės kūriniai žiūrovą neregimosios tikrovės nuojautų link veda bent dviem keliais. Ekspozicijoje pateikiami tapybos darbai ir fotografijos parodos lankytoją verčia nuolat balansuoti tarp dvejopo kūrinių suvokimo: atvaizdai gali būti suvokiami ir kaip „langai“ į nesamą tikrovę, ir kaip materialūs objektai, unikalūs rankų darbo kūriniai. Žiūrovo patirtis šiuo atveju kažkuo primins žiūrėjimą pro aplytą langą – tarsi žvilgsnis nuolat slystų nuo lietaus lašais apkibusio stiklo prie tolumoje esančio vietovaizdžio ir atgal. Dar taikliau A. Jonkutės kūrinių keliamus išgyvenimus apibūdintų