7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Kitokie filmai

15 „Kino pavasario“ filmų, kuriuos turėtų pasižiūrėti save gerbiantis „7md“ skaitytojas

„7md“ inf.
Nr. 9 (1115), 2015-03-06
Kinas
„Antra mama“
„Antra mama“
Šie filmai nepasirodys kino teatrų repertuare, nes neskirti nei masinei, nei snobų auditorijai, jie nesiekia populiarumo rekordų. Tai – kitokie, dažnai kuklaus biudžeto filmai, nors jų autoriai ir žvaigždės gerai pažįsta raudonųjų kilimų spindesį. Tai filmai žmonėms, kurie domisi ne tik kino raidos galimybėmis, bet ir tuo, kaip šių dienų kinas mato pasaulį ir mus. Filmai, kurių autoriai turi ką pasakyti. „Kino pavasaris“ – bene vienintelė galimybė juos pamatyti dideliame ekrane. Sąrašą pateikiame abėcėlės tvarka.
 
„Antra mama“ („Que horas ela volta?“, Brazilija, 2015)
Apie ką. Apie temperamentingą geros širdies Val (Regina Case), turtingos San Paulo šeimos tarnaitę, kuri užaugino poros – gyvenimo būdo specialistės ir buvusio dailininko – sūnų. Šis jau baigė mokyklą, bet sekioja paskui Val tarsi šunelis, nes jaučia jos meilę ir rūpestį. Situacija pasikeičia, kai stoti į aukštąją mokyklą iš provincijos atvyksta Val duktė Džesika. Ji užaugo toli nuo mamos ir jai visai svetima. Kuo toliau, tuo labiau Val šiurpina dukters pasitikėjimas savimi: Džesika jaučiasi lygi su šeimininkais. Iš to kyla daug komiškų situacijų ir progų pasvarstyti apie klasių skirtumus, pinigų galią ir jausmų ilgesį.
Kodėl. Šis Annos Muylaert filmas pelnytai sulaukė Berlinalės žiūrovų apdovanojimo ir neįtikėtinų ovacijų – jis sužadina tik gerus jausmus ir skatina elgtis taip, kaip liepia širdis.
Kam. Mėgstantiems filmus apie stiprias moteris, turintiems gerą humoro jausmą. Visiems, išskyrus snobus, kuriuos kine domina išgalvotas gyvenimas.
 
Du Lavo Diazo filmai: „Audros vaikai“ („Mga anak ng unos“, Filipinai, 2014) ir „Iš to, kas yra prieš“ („Mula sa Kung Ano ang Noon“, Filipinai, 2014)
Apie ką. „Audros vaikai“ – dokumentinis pasakojimas apie gyvenimą regione, kurį prieš metus nusiaubė uraganas „Jolanda“. Čia daug benamių vaikų, kurie bando išgyventi visų pamirštame pasaulio pakraštyje. Žmogus čia – tik nereikšmingas visagalės gamtos elementas.
338 minutes trunkantis „Iš to, kas yra prieš“ – vaidybinis pasakojimas, nukeliantis į XX a. 8-ąjį dešimtmetį, kai Filipinus valdė diktatorius Marcosas. Vargšų kvartale prasideda keisti dalykai – iš miško sklinda neįprasti garsai, matyti pakartos karvės, kryžkelėje guli mirtinai nukraujavęs žmogus. Šalyje įvedama karinė padėtis.
Kodėl. Po netikėto pernykščio „Kino pavasario“ žiūrovų susidomėjimo Lavo Diazo filmu „Norte. Istorijos pabaiga“, trukusio beveik penkias valandas, matyt, nebereikia plačiau pristatinėti vieno originaliausių šių dienų kino kūrėjų, sugebančio parodyti, analizuoti ir dramaturgiškai tiksliai atskleisti nesenos istorijos sudėtingumą.
Kam. Tiems, kuriuos domina, kaip šių dienų kinas apmąsto praeities traumas. Besidomintiems katalikybės ir šiuolaikiškumo santykiais. Mėgstantiems lėtą kiną.
 
„Chaucha“ („Jauja“, Argentina, Meksika, Danija, Brazilija, Prancūzija, Vokietija, JAV, 2014)
Apie ką. Chaucha – tai mitologinė laimės ir pertekliaus šalis. Daug ekspedicijų bandė rasti tą paslaptingą vietą. Visi ieškotojai žūdavo pakeliui į žemišką rojų. Lisandro Alonso filmo veiksmas prasideda 1882-aisiais, kai į tolimą Patagonijos karinį dalinį iš Danijos atvyksta kapitonas Gunaras Dinesenas su penkiolikmete dukterimi. Jis čia įsidarbino inžinieriumi. Aplink vyksta vadinamasis „Dykumos užkariavimas“ – žiauri kampanija, nukreipta prieš regiono čiabuvius. Kai duktė pabėga su jaunu kareiviu, tėvas išsirengia jų pėdsakais. Palaipsniui jį vis labiau apima nuovargis ir panika.
Kodėl. Ir ankstesniuose režisieriaus filmuose žmogus kovojo su gamta, susidurdavo su paslaptimi. „Chauchos“ veikėjo kelionė – tai metafiziška kelionė į save, tikroji iniciacija į būties paslaptis.
Kam. Viggo Mortenseno gerbėjams. Klasikinio 4:3 kadro formato mėgėjams. Sugebantiems pasinerti į laukinės gamtos vaizdus. Magiškojo realizmo entuziastams.

„Džema Boveri“ („Gemma Bovery“, Prancūzija, 2014)
Apie ką. Apie ne pirmos jaunystės buvusį paryžietį ir snobą Marteną (Fabrice Luchini), kuris tapo Normandijos miestelio kepėju, bet išsaugojo aistrą literatūrai ir pirmiausia Gustave’ui Flaubert’ui. Apie Marteno kaimynystėje apsigyvenusią anglų porą, kurios pavardė skamba įtartinai pažįstamai, – Džema (Gemma Arterton) ir Čarlzas Boveri (Jason Flemyng). Tačiau jaunoji Džema neskaito klasikų – ji nori pati gyventi savo gyvenimą.
Kodėl. Nors režisierė Anne Fontaine ir filosofas Pascalis Bonitzeras (jis – scenarijaus bendraautoris) gana snobiškai pašiepia savo personažus, iš šios komedijos neatimsi ironijos, lengvumo, žavesio bei žmogaus prigimties pažinimo.
Kam. Komedijų ir postmodernistinių žaidimų mėgėjams. Skaičiusiems „Ponią Bovari“. Mėgstantiems istorijas apie jaunų moterų pasirinkimą.
 
„Feniksas“ („Phoenix“, Vokietija, 2014)
Apie ką. Apie moterį Neli (Nina Hoss), kurį grįžta iš Aušvico konclagerio į Vokietiją ir bando iš naujo pradėti gyventi, kai jos šalis pavirto griuvėsiais. Plastinė operacija suteikia vilčių tapti tokia, kokia Neli buvo, kai sutiko savo vyrą Džoną, su kuriuo kartu jie vaidino Berlyne. Neli leidžiasi į vyro paieškas, nors gali būti, kad jis ir išdavė žmoną žydę. Vis dėlto jiems susitikus, Džonas neatpažįsta Neli ir iš naujo pradeda iš jos kurti savo dingusią žmoną.
Kodėl. Vienas svarbiausių Berlyno kino mokyklos režisierių Christianas Petzoldas sukūrė savitą stilių, kuriame precizišką režisūrą paryškina nuolatinės kūrėjo pastangos reflektuoti tai, kaip praeitis veikia mūsų dabartį.
Kam. Ankstesnio Petzoldo ir Ninos Hoss filmo „Barbara“ gerbėjams. Hitchcocko „Svaigulio“ ir postmodernistinių užuominų entuziastams. Mėgstantiems meilės dramas ir filmus, kalbančius apie tapatybės problemas.
 
„Eizenšteinas Gvanachuate“ („Eisenstein in Guanajuato“, Olandija, Meksika, Suomija, Belgija, 2015)
Apie ką. Apie pasaulinio kino klasiką Sergejų Eizenšteiną (1898–1948), kuris 4-ojo dešimtmečio pradžioje atvyko į Meksiką kurti filmą apie šalies istoriją ir revoliuciją. Pasak Peterio Greenaway’aus, Eizenšteinas ten sutiko meksikietį antropologą Palominą, su kuriuo pagaliau prarado savo nekaltybę.
Kodėl. Regis, šios žavios provokacijos tikslas – parodyti, kad „Šarvuočio „Potiomkino“ autorius buvo ne tik genialus kūrėjas ir paminklas, bet ir gyvas žmogus. Kartu tai filmas apie sekso ir kino galią keisti pasaulį, juk neatsitiktinai filmo centras (laiko ir kitomis prasmėmis) – dviejų jo herojų suartėjimo scena. Ji rodo, kaip keičiasi leistinumo ribos ir mūsų laikais, nes tai, kas dar prieš porą dešimčių metų būtų pavadinta pornografija, dabar jau yra tik erotika. Juolab kad Eizenšteiną Greenaways’us rodo kaip šių dienų postmodernistą – genialų klouną.
Kam. Eizenšteino gerbėjams, kurių gretos po šio filmo turėtų pagausėti. Besidomintiems kino istorija, kurią verta nuolat atrasti iš naujo. Svarstantiems, ar postmodernistizmas apskritai ir Greenaway’us konkrečiai dar gali pakeisti kiną.
 
„Ką mes veikiame šešėliuose“ („What We Do in the Shadows“, Naujoji Zelandija, 2014)
Apie ką. Apie tris vampyrus, kurie stengiasi normaliai gyventi, nors jiems ir ne vienas šimtas metų. Trys draugai nuoširdžiai mėgina prisitaikyti prie XXI amžiaus. Kamera seka jų kasdienius veiksmus, pokalbius, kivirčus ir kelių šimtų metų prisiminimus – visą tai, kuo dažniausiai „minta“ televizijos situacijų komedijos. Vampyrai laikosi atokiai ir tik vakarais išeina į naktinius klubus. Tačiau klausantis filmo personažų pokalbių sunku nesuabejoti, kad ir mirusioje širdyje gali gimti jausmai.
Kodėl. Šios komedijos kūrėjai Taika Waititis ir Jemaine’as Clement’as šaiposi iš visko ir visų, net filmavimo grupės buvimas kadre galiausiai tampa absurdišku pokštu.
Kam. Negalintiems atsitraukti nuo televizoriaus. Tikintiems, kad komiškas vampyrų potencialas dar neišsemtas. Įžūlių filmų gerbėjams. Prisimenantiems Nosferatu, Drakulą. Nepraleidžiantiems nė vieno filmo apie tikrą vyrišką draugystę.
 
„Kūnas“ („Body/ Cialo“, Lenkija, 2015)
Apie ką. Apie teismo ekspertą, kuris negali susitaikyti su žmonos mirtimi, jo anoreksija sergančią dukterį, kuri nekenčia tėvo, ir psichologę, kuri perduoda mirusiųjų artimiesiems velionių laiškus. Filmas klausia, ar mūsų gyvenime dar liko vietos neįvardijamiems pojūčiams, keistiems atsitikimams ir tikėjimui anapusybe.Kodėl taip sunku gyventi vis labiau absurdiškoje tikrovėje.
Kodėl. Małgorzata Szumowska mėgsta provokuoti, todėl ir šiame filme ji rodo kūnus – negyvus, su kuriais susiduria tėvas, bei išsekintus anoreksijos dukters ir jos nelaimės draugių, bet kalba apie nematomus žmones siejančius ryšius. „Kūnas“ rodo daugiaprasmę, nenuspėjamą šiuolaikinę tikrovę, kuri čia atsigręžia savo metafiziška puse, bet režisierė teigia, kad svarbiausia – egzistuoti realybėje.
Kam. Małgorzatos Szumowskos ir puikių aktorių Januszo Gajoso bei Majos Ostaszewskos gerbėjams. Vertinantiems juodą humorą. Mėgstantiems filmus be aiškių atsakymų.
 
„Laisvės kalva“ („Ja-yu-eui eon-deok“, P. Korėja, 2014)
Apie ką. Apie Kvon, kuri grįžta į Seulą iš kalnų ir randa pluoštą japono Morio laiškų. Jis nerašo datų, todėl Kvon bando suprasti laiškų chronologiją. Moris laukia mįslingai į laiškus neatsakančios merginos paprastame viešbutėlyje, kurio šeimininkui patinka japonai, nes šie „mandagūs ir švarūs“, ir praleidžia daug laiko kavinėje „Laisvės kalva“. Visą filmą Moris skaito knygą apie laiko iliuziją.
Kodėl. Režisierius Hong Sang-soon Lietuvoje dar žinomas menkai, nors yra vienas įdomiausių šiuolaikinių kūrėjų, vadinamas komiškosios antropologijos meistru. Kino istorikas Dawidas Bordwellas sako, kad režisieriaus stiliui būdingas „dėmesys veikėjų santykiams ir jų kasdieniams veiksmams griežtai apibrėžtoje erdvėje (dažniausiai susitikus prie stiklinaitės alkoholio); jokių žinių apie veikėjų praeitį, siekius ir net jų dabartį; sąmoningai apeinami arba žodžiais nusakomi svarbiausi veiksmo momentai; gilesnės psichologijos atsisakymas stebint veikėjų elgesį statiška kamera nufilmuotuose ilguose kadruose; konfliktą išsprendžiančio finalo vengimas; fabulos epizodiškumas“.
Kam. Mėgstantiems filmus, kuriuose daug valgoma ir kalbama. Subtilių detalių gerbėjams. Nebijantiems neįprastų filmų.
 
„Mažasis Kenkenas“ („P’tit Quinquin“, Prancūzija, 2015)
Apie ką. Apie ekstravagantišką ir burleskišką policijos tyrimą Prancūzijos provincijoje ir jaunų netikėlių gaują, kuriai vadovauja mažasis Kenkenas.
Kodėl. Bruno Dumont’as irkomedija atrodo nesuderinami dalykai, nes filmų „Jėzaus gyvenimas“, „Žmogiškumas“, „Hadevičė“, „Be šėtono“, „Kamilė Klodel, 1915“ režisierius sukelia asociacijas su itin filosofišku, sudėtingu autoriaus kinu. Režisierius sako, kad „komedija – tai tikras laikrodininko darbas“, bet ir šiame filme lieka ištikimas savo stiliui.
Kam. Filosofinio kino kūrėjo gerbėjams. Turintiems humoro jausmą.
 
„Pazolinis“ („Pasolini“, Prancūzija, Belgija, Italija, 2014)
Apie ką. Abelis Ferrara filme stengiasi įminti paslaptingos vieno kontroversiškiausių kino istorijoje režisierių Piero Paolo Pasolini mirties mįslę ir pasakoja apie paskutinę menininko gyvenimo dieną – 1975-ųjų lapkričio 2-ąją. Pasolini susitinka su motina, aktore Laura Betti, kuri visą likusį gyvenimą ieškos tiesos apie jo mirtį, su „Stampa Sera“ žurnalistu. Paskutiniame 53-ejų metų Pasolini interviu nuskamba žodžiai apie visuotinę mokslo, filosofijos, kultūros ir meno krizę ir apie vartojimo ligos griaunamą pasaulį. Režisierius buvo idealistas, marksistas, bet kartu jis skausmingai išgyveno žmogaus įkalinimą šiuolaikinės kultūros ir civilizacijos narve.
Kodėl. Filmas nusipelno dėmesio vien dėl pagrindinį vaidmenį sukūrusio Willemo Dafoe, kuris net išoriškai panašus į režisierių. Jo Pasolini kupinas prieštaravimų, nusivylęs pasauliu, bet lengvai pasiduodantis troškimams, už kuriuos galiausiai sumokės didžiausią kainą. Ferrara teigia, kad dabar mums stinga Pasolini drąsos.
Kam. Pasolini gerbėjai gal ir nesužinos nieko naujo, bet tiems, kurie su italu poetu, filosofu, rašytoju, kino teoretiku ir kino kūrėju susidurs pirmą kartą, Ferraros filmas žada daug atradimų. „Blogo policininko“ ir kitų skandalingų filmų autoriaus Abelio Ferraros gerbėjams.
 
„Ponas Terneris“ („Mr. Turner“, D. Britanija, 2014)
Apie ką. Apie anglų klasiką, tapytoją Williamą Turnerį (1775–1851), kuris, pasak filmo režisieriaus Mike’o Leigh, turėjo „ypatingą dovaną pamatyti ne tik tai, kas yra aplink, bet ir tai, kas slypi po paviršiumi“. Leight „iš vidaus“ stebi kasdieniškas tapytojo gyvenimo situacijas, bet kartu rodo, kaip Turnerio paveikslų šviesa ir jo požiūris į tikrovę tapo Europos kultūros savastimi.
Kodėl. Timothy Spallas sukūrė ypatingą vaidmenį: pasak aktoriaus, jo herojus nuolat konfliktuoja su savimi, gali būti ir žavus, ir sociopatas. Tačiau „Ponas Terneris“ – tai ir režisieriaus autoportretas.
Kam. Tapybos gerbėjams. Ieškantiems idealaus filmo apie menininką. Laukiantiems kiekvieno naujo Mike’o Leight filmo apie žmones, kurie nemoka gyventi ir sukasi užburtame jausmų rate, bandydami nugalėti vienatvę.
 
„Taksi“ (Iranas, 2015)
Apie ką. Apie šalį, kurioje kino režisierius Jafaras Panahi (jam 20 metų uždrausta kurti filmus) vairuoja automobilį ir filmuoja savo atsitiktinius keleivius. Apie cenzūros taisykles, kurios aiškina, kas gali būti rodoma filme. Apie kiną, kuris, kad išliktų toks, turi rodyti tai, ką draudžia cenzūra. Apie šių dienų Irane gyvenančius žmones, kurių moralinės nuostatos ne visada sutampa su valstybės primestomis taisyklėmis. Apie tai, ką reiškia būti kino režisieriumi.
Kodėl. Jafaras Panahiįrodo, kad tikras kinas gali atsirasti bet kur, net neišlipant iš automobilio. Reikia tik idėjos ir mokėti ją įgyvendinti. Be to, „Taksi“ – pirmojo šiemet didžiojo kino festivalio – Berlinalės laureatas, todėl svarbu žinoti, kaip aukštai bus iškelta kitų kartelė.
Kam. Irano kino gerbėjams. Vertinantiems filmus, balansuojančius ties vaidybinio ir dokumentinio kino riba.
 
„Timbuktu“ (Prancūzija, Mauritanija, Malis, 2014)
Apie ką. Apie islamo fundamentalistų kontroliuojamąmiestą Timbuktu ir kelis jo gyventojus, kurie kasdien susiduria su prievarta, absurdiškais teismais ir senosios regiono kultūros naikinimu. Filme rodoma istorija paremta tikrais įvykiais.
Kodėl. Režisierius Abderrahmane’as Sissakorodo tai, ko nepamatysitelevizijos žinių laidose, kasdien pasakojančiose apie religinių fanatikų nusikaltimus Afrikoje, ir kartu kuria jaudinančią istoriją apie paprastus žmones.
Kam. Vertinantiems kino poeziją. Pasitikintiems Prancūzų kino akademijos sprendimu skirti „Timbuktu“ geriausio metų filmo „Cezarį“. Besidomintiems Afrikos kinu.
 
„Užkadrinis balsas“ („La voz en off“, Čilė, Prancūzija, Kanada, 2014)
Apie ką. Apie 35-erių Sofiją (Ingrid Insensee), kurios gyvenime viskas ima klostytis ne taip. Bedarbė dviejų vaikų motina vegetarė nusprendžia palikti vyrą, atsisakyti mobiliojo telefono, interneto, televizoriaus. Kartu su vaikais Sofija grįžta pas savo tėvus. Tačiau netrukus jos harmoningo gyvenimo troškimas susiduria su kasdienybės problemomis: tėvas pareiškia, kad nori skirtis su motina, į Čilę grįžta bjauri sesuo, o vaikai reikalauja mėsos.
Kodėl. Cristiánas Jiménezas moka priversti įsižiūrėti į save ne tik filmo personažus, bet ir žiūrovus.
Kam. Pamėgusiems ankstesnį režisieriaus filmą „Bonsai“. Svajojantiems apie harmoningą gyvenimą. Paulinos Garcia („Glorija“) gerbėjams.

 

„Antra mama“
„Antra mama“
„Chaucha“
„Chaucha“
„Džema Boveri“
„Džema Boveri“
„Eizenšteinas Gvanachuate“
„Eizenšteinas Gvanachuate“
„Ką mes veikiame šešėliuose“
„Ką mes veikiame šešėliuose“
„Kūnas“
„Kūnas“
„Mažasis Kenkenas“
„Mažasis Kenkenas“
„Pazolinis“
„Pazolinis“
„Ponas Terneris“
„Ponas Terneris“
„Taksi“
„Taksi“