7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Skelbimai Paieška
7md.lt

Fotografinių atvaizdų skaitymo pradžiamokslis

Virginijaus Kinčinaičio „Fotoregos pratimai“ kaip duomenų bazė

Jurij Dobriakov
Nr. 8 (1114), 2015-02-27
Dailė Fotografija Knygos
Virginijaus Kinčinaičio knygos „Fotoregos pratimai“ viršelis
Virginijaus Kinčinaičio knygos „Fotoregos pratimai“ viršelis
Virginijus Kinčinaitis. Fotoregos pratimai. Vilnius: Lietuvos fotomenininkų sąjungos Fotografijos fondas, 2014.
 
Dėstydamas įvairius su vizualine kultūra susijusius dalykus taikomųjų kūrybinių specialybių praktikams susiduriu su vis tuo pačiu klausimu. Kaip paskatinti tuos santykinai gausiausius vaizdo kūrimo ir kitokių technologijų vartotojus (o kartu ir apskritai didžiąją dalį technologizuotos visuomenės narių) ne tik „rašyti“, bet ir skaityti atvaizdus? Technologijų, ypač fotografinių, šiandien išmokstama visiškai intuityviai, „bandymų ir klaidų“ (angl. trial and error) būdu, neskaitant visų tų teorinių tekstų, kuriais jos apaugo per savo raidos istoriją. Fotografijos refleksija ir vizualinis raštingumas tampa uždaryti savotiškame literati, „pašvęstųjų“ gete. Kasdienis atvaizdų kūrimas ir jo apmąstymas – du skirtingi, dažnai nesusisiekiantys ir nesusikalbantys pasauliai.
 
Virginijaus Kinčinaičio tekstų rinktinė „Fotoregos pratimai“ yra vienas galimų būdų kalbėti apie fotografijos kultūrą tai „nerefleksyviajai“ auditorijai. Tai nėra fotografijos filosofijos ar teorijos knyga, greičiau nustebimų įvairių fotografijos formų akivaizdoje dokumentas, ir tuo ji galėtų būti artima daugeliui su fotografija susiduriančių žmonių. Kaip Agnė Narušytė atkreipė dėmesį per knygos pristatymą, Kinčinaitis yra ne tiek teoretikas, kiek rašytojas – kaip ir Susan Sontag, su kurios chrestomatine knyga „Apie fotografiją“ jo leidinį pirmiausia norisi lyginti. Kinčinaičio kalbėjimas yra labai poetiškas, nors kartu ir blaiviai kritiškas. Akivaizdu, kad su fotografija jį sieja didžiąją dalį gyvenimo trunkantis romanas, nors iki galo jos apžavams jis niekada nepasiduoda.
 
„Fotoregos pratimai“ skirti tiems, kurie galbūt jau perskaitė Sontag knygą ir nori judėti toliau, link šiuolaikinės fotografijos teritorijų, kurių ji jau nespėjo apžvelgti (taip pat tiems, kurie jos dar neskaitė – Kinčinaičio tekstuose praktiškai nėra jokių ribų, trukdančių pradėti nuo pradžių), bet dar nėra pribrendę tokiems veikalams kaip Roland’o Barthes’o „Camera lucida“ ar Vilémo Flusserio „Link fotografijos filosofijos“. Juolab kad pats Kinčinaitis dažnai adaptuoja šių kertinių autorių idėjas fotografijos teorijos kontekstą menkiau išmanantiems skaitytojams. Kitaip tariant, „Fotoregos pratimai“ yra fotografinių atvaizdų skaitymo pradžiamokslis, subalansuotas lietuviškai auditorijai. Kinčinaitis moka stebėtis fotografija ir tą nuostabą perteikti kitiems.
 
Su Kinčinaičio plėtojamų temų spektru bent šiek tiek pažįstami skaitytojai tikriausiai jau pastebėjo specifinę jo „nišą“ apie fotografiją rašančių lietuvių autorių rate. Jis yra tarsi tiltas tarp tų, kurie kalba vien tik apie profesionalią autorinę meninę fotografiją ir dažnai nepastebi visų kitų reiškinių, vykstančių populiariosios kultūros bei kasdienio technologijų naudojimo srityje, ir tų, kuriems kalbėjimas apie tradicinę fotografiją lygus anachronizmui. Į Kinčinaičio akiratį patenka bemaž viskas, ir apie viską jis turi ką pasakyti savo individualia kalba.
 
Šioje knygoje tai visiškai atsiskleidžia, nes joje galima rasti tekstų ir apie autoriui imponuojančias žinomiausias meninės lietuviškos fotografijos asmenybes (Algimantą Aleksandravičių, Stanislovą Žvirgždą, Romualdą Rakauską, Aleksandrą Macijauską, Vytautą Balčytį ir kt.), ir apie jaunesnės kartos konceptualesnių srovių atstovus (Gytį Skudžinską, Ugnių Gelgudą, Eglę Deltuvaitę, Arturą Valiaugą), sostinėje mažiau matomus ir žinomus Šiaulių, Panevėžio ir kitų miestų fotografus arba fotografinius reiškinius, su menine fotografija nesusijusius apskritai. Chronologiškai nesunku pastebėti, kad naujesniuose tekstuose Kinčinaitį akivaizdžiai vis labiau domina pastarieji. Galbūt jam, kaip ir man, meninė fotografija, kaip reiškinys ir tema, tam tikra prasme išsisėmė (nors, žinoma, ir joje vis dar pasitaiko staigmenų, verčiančių iš naujo permąstyti tai, ką jau tarsi puikiai ir visiems laikams žinojai).
 
Knygoje išryškėja ir Kinčinaičiui artimiausios temos, kurios įvairiais pavidalais vis išnyra skirtinguose tekstuose. Tai geismas, erotizmas, gyvūniškumas, kraštovaizdis ir miestovaizdis, archyvas ir fotografinis performatyvumas. Šias temas aptaria ir kiti autoriai, tiesiog Kinčinaitis jas plėtoja, ko gero, nuosekliausiai, vis rasdamas progą prie jų sugrįžti.
 
Vis dėlto dar kartą prisimenant paralelę su Sontag „Apie fotografiją“, kuri taip pat yra skirtingu metu publikuotų esė rinkinys, tenka konstatuoti, kad „Fotoregos pratimams“ labai trūksta gero redagavimo arba gal net labiau „kuravimo“, dėl to sunku ją skaityti kaip vientisą leidinį. Nors dauguma tekstų yra panašaus eseistinio pobūdžio, tarp jų pasitaiko ir pastebimai „iškrentančių“ akademinių straipsnių su daug citatų, išnašų ir kitų neišvengiamų mokslinio stiliaus atributų, pavyzdžiui, tekstas „Vokiškos absoliutaus kino paieškos“. Kitas svarbus trūkumas – daugelis tekstų buvo parašyti konkretiems leidiniams ar konkrečiomis progomis (pavyzdžiui, kaip almanachų ar katalogų pratarmės arba parodų recenzijos), bet praktiškai niekur ta faktografinė informacija, išskyrus straipsnio publikavimo metus, nėra nurodoma. Skaitytojui, nežinančiam fotografinio gyvenimo konteksto ir nenumanančiam, apie kokius „autorius“, „parodas“ ar „leidinius“ kalbama viename ar kitame tekste, beliks spėlioti. Be to, kai kuriuose tekstuose praktiškai žodis į žodį kartojasi tos pačios pastraipos. Skaitant tuos tekstus kaip atskirus skirtingu metu ir skirtingose vietose publikuotus straipsnius tai gal ir nėra problema, bet tokio pobūdžio leidinyje panašios spragos gerokai sumažina jo vientisumo pojūtį ir universalią vertę. Kruopštesnis turinio redagavimas galėjo tą problemą išspręsti.
 
Straipsnyje „Avangardinio kino montažas kompiuterio ekrane“ Kinčinaitis referuodamas į medijų teoretiko Levo Manovičiaus idėjas kalba apie „duomenų bazės“ estetiką avangardiniame kine ir šiuolaikinėje skaitmeninių technologijų aplinkoje. Šiai estetikai būdinga tai, kad kuriami nebe nuoseklūs linijiniai naratyvai, o savotiški turinio fragmentų archyvai, duomenų bazės, iš kurių galima bet kokia tvarka ištraukti skirtingus elementus ir sumontuoti naujas siužetines linijas. Tam tikra prasme ir pati knyga „Fotoregos pratimai“ panaši į tokią fotografinių nustebimų duomenų bazę – su visomis teigiamomis ir neigiamomis pasekmėmis.

 

Virginijaus Kinčinaičio knygos „Fotoregos pratimai“ viršelis
Virginijaus Kinčinaičio knygos „Fotoregos pratimai“ viršelis