Prieš keletą metų teko susitikti su žymiu fotografu ir lietuviu išeivijos veikėju Algimantu Keziu Čikagoje, o tiksliau – šalia šio miesto esančiame Stiknių kaime. Taip Čikagos priemiestį Stickney Village, kuriame gyveno, lietuviškai vadino pats fotografas. Šių metų vasario 23 d. sužinojome, kad ilgas ir turiningas A. Kezio gyvenimas nutrūko. Tačiau šios žinios sukeltas liūdesys buvo šviesus – su kolegomis fotografais čia, Lietuvoje, dalinomės tik šiltais atsiminimais apie A. Kezį, tarsi jis vis dar būtų tarp mūsų.
Tie, kuriems teko nors trumpai bendrauti su vienu ryškiausių lietuvių fotografų, prisimena jo atvirą asmenybę, gebėjimą beveik vaikiškai džiaugtis aplink esančiais žmonėmis ir nesureikšminti savo veiklos bei kūrybos, kuri pelnė autoriui tarptautinį pripažinimą. Tokius įspūdžius atmintyje ir širdyje šiandien tikriausiai nešiojasi daugybė žmonių, kuriuos A. Kezys sutiko aktyviai dalyvaudamas išeivijos kultūriniame gyvenime bei lankydamasis Lietuvoje. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje emigravęs į Vakarus, 1950 m. A. Kezys atvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, kur įstojo į Jėzuitų ordiną ir vėliau buvo įšventintas kunigu. Tačiau A. Kezio veikla lietuvių bendruomenėje neapsiribojo dvasininko pareigomis. Fotografas Čikagoje įsteigė Lietuvių fotoarchyvą, Amerikos lietuvių bibliotekos leidyklą, vadovavo Jaunimo centrui, miesto centre veikusiai galerijai, rengė joje lietuvių bei kitų tautybių menininkų parodas, leido fotografijos albumus bei knygas apie lietuvių išeiviją.
Kita vertus, aktyviai Amerikos lietuvių veikloje dalyvaujančio A. Kezio kultūrinio akiračio ir meninių ieškojimų neribojo vien tautiniai interesai ir lietuvių bendruomenės gyvenimas. Fotografas teigė siekęs lietuvių autorius pristatyti platesniame, daugiataučiame ir daugiakultūriniame kontekste. Paties A. Kezio kūryba taip pat vertinama ne tik jo tautiečių Jungtinėse Amerikos Valstijose ir tėvynėje. Nors fotografuoti A. Kezys pradėjo dar prieš emigraciją, bet, kaip pats teigia, rimčiau kūrybine fotografija susidomėjo jau Amerikoje. Dar būdamas teologijos studentu, A. Kezys buvo paskirtas rengti užsiėmimus vaikams tėvų jėzuitų organizuotoje lietuvių berniukų vasaros stovykloje. Paragintas kolegos klieriko, seminarijos fotografo, A. Kezys pasiskolino seną fotoaparatą, stovykloje įrengė fotolaboratoriją ir ėmė vaikus mokyti fotografijos. Kartu fotografija susidomėjo pats ir vasaros atostogų metu nesiskirdavo su fotoaparatu. Tokia kasdieniška, kone atsitiktinumo nulemta pažintis su fotografija tapo ilgo ir įspūdingo kūrybinio kelio pradžia. Pirmąją asmeninę parodą A. Kezys surengė 1963 m., o 1965 m. jo fotografijos jau eksponuotos Čikagos meno institute (The Art Institute of Chicago). 1966 m. Čikagos Lojolos universitetas (Loyola University Chicago) išleido pirmąjį iš daugelio A. Kezio fotoalbumų. Po parodos prestižinėje meno institucijoje sekė parodos įvairiose JAV vietovėse, Europoje, Japonijoje ir kitose pasaulio šalyse bei kasmetinės jo darbų ekspozicijos Lietuvoje.
Labiausiai lietuvių fotomenininką išgarsino Čikagos ir kitų Amerikos didžiųjų miestų fotografijos. Nepriekaištingos kokybės nespalvoti didmiesčių ir jų architektūrinių detalių atvaizdai, įamžinti neįprastais rakursais, ilgam įsimena savo išraiškinga, o kartu griežta ir lakoniška estetika. Savitas A. Kezio „fotografinis matymas“ urbanistinę aplinką kai kuriose fotografijose paverčia kone abstrakčiomis kompozicijomis. Šiandien tokias fotografijas dar įdomesnes daro jose įamžintų praėjusių XX a. dešimtmečių žavesys. Formos prasme A. Kezio fotografijas galima būtų lyginti su geriausiais praėjusio amžiaus pirmos pusės modernios fotografijos pavyzdžiais, tik lietuvio darbai sukurti jau kitu laikotarpiu ir kitomis istorinėmis bei kultūrinėmis aplinkybėmis.
Žinoma, turtingame A. Kezio kūrybos archyve yra ir visai kitokio pobūdžio darbų – lietuvių išeivijos veikėjų portretų, aktų, lietuviškų angelų skulptūrų atvaizdų ir kompiuterinėmis programomis apdorotų fotografijų. Jame galima atrasti ir iki šiol mažai žinomų, albumuose nepublikuotų ankstyvųjų, XX a. 7-ojo dešimtmečio pradžios A. Kezio fotografijų, sukurtų keliaujant po Jungtines Amerikos Valstijas. „Kai išsilaisvinau iš studijų ir pradėjau vasaros atostogas planuoti su fotoaparatu, pasileisdavau skersai Ameriką, iš Čikagos į Los Andželą ir pakeliui mačiau daug fotomėgėjui nuostabių dalykų. Dažniausiai tai būdavo seni miestukai pirmųjų ateivių, kurie keliaudavo iš rytų į vakarus. Būdavo egzotika pamatyti Amerikoj kaimą [...]. Tas žavesys mane ir pagavo tiek, kad fotoaparato iš rankų jau nepaleisdavau“, – prisiminė A. Kezys (citata iš Romualdo Požerskio ir Tomo Pabedinsko filmo „Susitikimai Stiknių kaime“, 2012 m.). Šios lietuvių autoriaus kelionės vyko vos keletu metų vėliau nei tokios fotografinės odisėjos kaip Roberto Franko klajonės senu automobiliu po Jungtines Amerikos Valstijas, kurių metu jis sukūrė garsiąją savo seriją „Amerikiečiai“ („The Americans“, 1958). Nors jau ankstyvuosiuose A. Kezio darbuose ryškėjo savitas, kitoks nei to meto amerikietiškai fotografijai būdingas braižas, ši jo kūrybos dalis galėtų įdomiai įsilieti į anuomet aktualią ir iki šiol dėmesio sulaukiančią „kelio fotografijos“ kryptį.
Pašaukimas fotografijai ne visada būdavo lengvai suderinamas su būsimo dvasininko keliu. „Man išmetinėdavo [...], sakydavo – kunigas ir tapo fotografu. Spjaudavau jiems tiesiai į akis ir nežiūrėdavau, kad jie man tokius priekaištus daro. Tais laikais turėjo viskas būt labai korektiška [...]. Bet užsidėjau marškinius, niekam nesakiau, kad kunigauju [...], ir dariau, kas man patinka – būtent fotografavau“, – pasakojo A. Kezys. Ilgainiui fotografija užėmė svarbiausią vietą A. Kezio gyvenime, o kunigystės menininkas atsisakė.
Galbūt kruopščiai A. Kezio namuose saugotame jo negatyvų ir autorinių atspaudų archyve laukia dar ne vienas atradimas. Tačiau dabar klausimas, kuris lietuvių fotografų bendruomenei seniai nedavė ramybės, tampa dar aktualesnis: koks bus tolesnis šio archyvo likimas? Kai 2012 m. kartu su fotografu Romualdu Požerskiu lankėmės pas A. Kezį, autorius pritarė minčiai, kad visas jo kūrybos archyvas turėtų būti saugomas vienoje vietoje, neišbarstytas po privačias kolekcijas ar įvairias institucijas. Fotografas taip pat džiaugėsi pasiūlymu perduoti kūrybą Lietuvos nacionaliniam muziejui. Tačiau A. Kezio valios išsipildymas dabar priklausys ne tik nuo Lietuvoje gyvenančių jo buvusių kolegų, bičiulių ir institucijų, bet ir nuo JAV gyvenančių fotografo artimųjų.
Vis dėlto jau dabar galime būti tikri – daugybėje albumų, knygų, atvirukų ir kitų leidinių publikuoti A. Kezio kūriniai liko su mumis. Neišblės ir kiekvieno asmeniškai išgyventas nuoširdaus bendravimo su fotografu džiaugsmas. Man įsiminė tarp daugelio apdovanojimų, raštų ir fotografijų A. Kezio namuose prie sienos prisegtas paprastas popieriaus lapelis su užrašu: „Tu keliausi tiesiai į dangų“. Tikiu, kad A. Kezys kaip tik ten atrado grožį ir prasmę, kurių ieškojo fotografuodamas žemiškosios kelionės metu.
