Geležinė mėlio ironija

Penktadienį į Vilnių buvo atvažiavęs garsus estų menininkas Raulis Meelis, kurio darbus buvo galima iki kovo 18 d. pamatyti parodoje „Meel. Vahtra. Farkas_idealistinė funkcija“ (parodą jau recenzavo Eglė Juocevičiūtė straipsnyje „3 ir 2“, 7 meno dienos, Nr. 9, 2015 03 06 ). Šiuolaikinio meno centro skaitykloje Meelis pasakojo apie savo gyvenimą, kalbinamas menotyrininkės Giedrės Jankevičiūtės. Tas gyvenimas buvo įspūdingas – Meelis kūrė erdvinę poeziją ir serijinius darbus tuo pačiu metu, kai Amerikoje Solas LeWittas paskelbė „Sakinius apie konceptualųjį meną“ (1969), o britai leido žurnalą „Art-Language“. Negana to, Meelis sugebėjo ne tik prasibrauti pro sovietines užtvaras paštu siųsdamas atspaudus (tai darė daugelis), bet ir išgarsėti: jau 1972 m. jis dalyvavo Venecijos bienalėje ir gavo pirmuosius apdovanojimus, o 1977 m. Niujorko Modernaus meno muziejus (MoMa) panoro įsigyti jo kūrinį „Po Estijos dangumi“ (1973). Pats Meelis stebisi savo sėkme: „Aš niekad nebuvau vunderkindas. Kai man suėjo 28-eri, dar nežinojau, kad tapsiu menininku. O 31-erių jau buvau tarp geriausių pasaulio menininkų. Tai – stebuklas, to negalima paaiškinti. Jei Dievas tave apdovanoja išskirtiniu talentu, Jis tave įpareigoja ir daug dirbti, be to neišsisuksi, negali išsilaisvinti nuo šios prievolės. Kur talentas, ten ir pareigos. Ir nežinia, iš kur tas talentas atsiranda...“

 

Vis dėlto klausydamasi Meelio supratau ir ką kita: esame taip susirūpinę savo pačių išgarsėjimais, nuopelnais ir pasiekimais, kad mums neįdomu, kas dedasi netoliese. Iš to, kad Lietuvos spaudoje pasirodė vienintelė (minėta) estų parodos recenzija, sprendžiu, kad Meelio istorija čia mažai kam žinoma. Todėl nutariau ją papasakoti – pastatyti kaip Lietuvos meno aspiracijų veidrodį.

 

Meelis studijavo inžineriją, bet po trečio kurso buvo paimtas į sovietų armiją. Ten ir įvyko nušvitimas: „Tarnavau Kolos pusiasalyje, 300 km už poliarinės linijos, sportinėje kuopoje. Buvau ginklų saugotojas, tad turėjau savo kabinetą. Buvau atsivežęs spausdinimo mašinėlę. Dar vaikystėje kūriau eilėraščius, net buvau gavęs keletą premijų. Bet suvokiau, kad esu labai reiklus žodžiams, negaliu laisvai rašyti eilių. 1967 m. lapkričio 7-ąją, per Spalio revoliucijos šventę, visa kuopa nuėjo pietauti, o aš likau savo kabinete. Lauke snigo – taip tyliai ir dideliais kąsniais. Ir staiga, užuot spausdinęs žodžius, pradėjau mašinėle piešti tą emociją ir tą vaizdą. Po keleto mėnesių, grįžęs iš darbo, vis piešdavau mašinėle po 5–6 darbus per vakarą, kol turėjau kelias dešimtis tokių kūrinių. Tada juos parodžiau savo draugams – jauniems literatams ir dailininkams, ir vienas iš jų šūktelėjo: „Daryk dar!“ Kai jau buvau sukūręs apie 50, sužinojau, kad pasaulyje tai vadinama konkrečiąja poezija.“

 

Nors to pirmojo kūrinio pavadinimas „daiktiškas“ – „Būgnas ir sietas“, iš mažųjų o ir brūkšnelių sudarytas vaizdas neprimena įvardytų daiktų. Jų asociacijos susiformuoja kitaip – daugybė o virsta sieto skylutėmis, kurios negirdimai bumbsi ir papsi atsimušdamos į brūkšnelių pagrindą. Apatinėje juostoje – tingiai, ištęsdamos tą nesamą didžiojo būgno garsą, viršutinėje – skrajodamos į visas puses kaip mažųjų būgnelių teškenimas. Panašiai veikia ir kiti piešiniai mašinėle, sudėti į nepublikuotą knygą „Klubas“ (1968–1969). Vienuose į kokį nors pavidalą susibūrę spaudos ženklai įvaizdina abstrakčias idėjas („Reforma“, „Eskalacija“, „Apibendrinti fiskaliniai metai“), kiti įgarsina daiktus, vietas, patirtis („Pajūris“, „Neštas laiškas“, „Monumentas“). Vėliau Meelis panašiu principu sukūrė 64 savo amžininkų portretus („Tikriniai vardai“, 1968–1971), o neseniai jau kompiuteriu „iliustravo“ Saliamono „Giesmių giesmę“, parašytą įvairiomis kalbomis (2010).

 

Kompiuteris ne tik leidžia raidėms be vargo daugintis – jo tyla išryškina rašomąja mašinėle sukurtų darbų garsus. Juk kiekvienas ženklas čia iškaltas metalinės kojelės terkštelėjimu į popierių. Kiekvienas tarpas užpildytas pailgo klavišo dunksėjimu, drebinančiu mašinėlės kūną, kiekviena nauja eilutė braukiama persukamo veleno ciksėjimu ir zyzimu, tuo pat metu stumiant jį į dešinę. Kai dirbi mašinėle (prisimenu tai), visi (ne tik namiškiai – visas blokinis penkiaaukštis) girdi – menininkas dirba. Taigi kiekvienas Meelio kūrinys jiems buvo mašinėlinių mušamųjų opusas. Todėl ir dabar žiūrėdama į jo konkrečiosios poezijos lakštus girdžiu, kaip buvo išmušti tie oooo ir _ _ _, kaip mašinėlės kalba skamba estiški žodžiai arba ši beprasmė raidžių seka: „fgklmnprtveel“. Ji pavadinta „10 žodžių“, nors iš tų raidžių turbūt galima sudaryti ne dešimt, o visą begalybę žodžių, ypač jei neapsiribotume estų kalba – juk ir Meelio kūriniai ilgainiui tampa daugiakalbiai.

 

Ne tik sietai Meeliui vibravo kosminiais ritmais, bet ir sausa inžinieriaus darbo medžiaga – formulės, skaičiai, brėžiniai: „Studijuodamas inžineriją kartą pastebėjau, kad kreivė, kurią ant lentos kreida brėžia aukštosios matematikos profesorius, kalba apie mano gyvenimą, apie gyvenimą apskritai, net apie seksualumą. Įsiminiau tą akimirką – buvo 1961-ieji, man buvo dvidešimt. Ta akimirka, kai suvokiau, kad vaizdas man sako kai ką daugiau nei techninė informacija, mano gyvenime labai svarbi.“

Taigi Meelis netrukus įdarbino formules. Iš pradžių į 20 lapų surašęs jų seką (pavyzdžiui, DM90/CS-180), jis jas „mechaniškai“ taikė grafikui, paimtam iš rusiško „Apsauginių relių žinyno“, jį sukdamas tam tikru formulėje numatytu kampu (šiame pavyzdyje – 90°), spausdindamas juodą ar mėlyną (čia – juodas, estiškai must), dengdamas kitaip pasuktu (čia – mažiau nei 180°) ir kitos spalvos (čia – mėlynos, estiškai sinine) brėžiniu. Gaunama šilkografinių atspaudų serija yra begalinė, tad ir vadinama atitinkamai – „Po Estijos dangumi“ arba tiesiog „Po dangumi“ (1973). Kiekviename „dangaus“ kvadrate „žvaigždės“ sudarė vis kitokias galaktikas, bet spalvomis Meelis sąmoningai kodavo Estijos vėliavą ir vaikystės pievų varpelius. Kaip sako menininkas, kosminės erdvės įspūdį mes įpratę kurti naudodami mėlyną, juodą ir baltą spalvas, nors mėlynos spalvos kosmose iš viso nėra – tai tik optinis efektas. Panašiai ir serijinių darbų interpretacijos tėra optinis prasmės efektas, kaip mėlis lietuvio ausiai yra paties menininko pavardės garsinis efektas. Tokių efektų galimybę numatė ir konceptualizmo manifesto autorius Solas LeWittas, išsakęs tai 28-uoju sakiniu: „Kai menininko protas sukuria idėją ir nulemia jos galutinę formą, procesas vykdomas aklai. Yra daug šalutinių efektų, kurių menininkas negali įsivaizduoti. Juos galima naudoti kaip idėjas naujiems kūriniams.“

 

Ir estų vėliavos spalvos, ir kosmosas, ir formulės, ir konceptualizmas atrodo labai rimtai. Tačiau filosofas Peteris Osborne’as prasklaido susimąstymo debesis: „Bet kokios serijos racionalumą sukompromituoja jos pradžios (jos taisyklės) ir (jei ji iš principo begalinė) taško, kuriame ji baigiama, savavališkas pasirinkimas. Tai yra amžina filosofinės aksiomatikos ironija.“ (Anywhere or not at all: Philosophy of Contemporary Art, 2013, p. 66.) Kitaip nei ironija, kuri gimsta tada, kai po „giriamuoju sluoksniu“ slypi žiaurus papeikimas, konceptualistų ironija naudojasi graikiško žodžio eirōneia reikšme „apsimestinis nežinojimas“. Jos prireikia supratus, jog absoliutus ir tikras žinojimas neįmanomas, ir panorus tą supratimą perduoti kitiems – tuomet reikia sukurti logiškai atrodančią struktūrą, kuri priverstų suvokėją atlikti logikai prieštaraujantį „intuicijos šuolį“. Tai ironija, kurios pobūdį nusako ir paties žodžio skambesys anglakalbės globalizacijos paveiktai ausiai: iron – geležis. Geležinės ironijos kūną sudaro matematika, inžinerija ir mašinos, jų metalinių dalių trinksėjimas ir klanksėjimas, retesni ar tankesni rašomosios mašinėlės metalinių kojelių terkštelėjimai sunkiai sningant, nors tai jau – geležinė mėlio ironija.

 

Dabar, kai Meelis yra pripažintas klasikas (apdovanotas Nacionaline premija už gyvenimo nuopelnus), jo gyvenimas braižomas nuosekliai kylančia sėkmės kreive. Tačiau 7-ojo dešimtmečio pabaigoje jo mašininius-raidinius piešinius mažai kas suprato, meninio avangardo lyderis Tõnis Vintas jam neparašė rekomendacijos stoti į Dailininkų sąjungą. Kažin kaip viskas būtų pasisukę, jei ne pažintis su Ilja Kabakovu: „Jis kartu su kitais buvo atvykęs į Tartu vykusią Ülo Soostero parodą ir aplankė daug menininkų dirbtuvių, įskaitant ir mano. Kai jau lydėjau delegaciją į oro uostą, Kabakovas pasivedė mane į šalį ir sako: „Pastebėjau, kad draugai tavęs tinkamai neįvertina. Greičiausiai jie net bandys tau patarinėti, ką daryti, o ko – ne. Bet aš tau pasakysiu: tu viską moki, moki labai gerai, geriau už juos.“ Daugelis mano pažįstamų, netgi patys artimiausi draugai, patarinėjo mesti inžinieriaus darbą ir stoti į institutą, kad tapčiau tikru menininku. Kurį laiką svarsčiau tokią galimybę, bet juk Kabakovas man pasakė, kad aš viską moku! O jis tuo metu buvo didelis autoritetas ir man, ir mano draugams Taline.“ Meelis pripažįsta, kad pasimokęs sovietinėje dailės mokykloje jis greičiausiai būtų likęs „dėžutėje“ – tebūtų matęs vaizdą rėme, o ne iš daugybės rėmų sudarytą begalinį vaizdą.

 

Regis, viskas turėjo pasikeisti Estijai atgavus nepriklausomybę. Tačiau atsirado naujų draudimų ir prietarų. 1998 m. net buvo reikalaujama paduoti Meelį į teismą už vėliavos išniekinimą, nes instaliacijoje „Apokrifai ant vėliavų ir galios akmenų“ jis prirašė keiksmažodžių ir nešvankybių. Jam tai buvo „gyvenimo purvas“, irgi estų kalbos dalis. „Menininkas nepatogus kiekvienai valdžiai, bet kuriuo politiniu laikotarpiu jis turi bėdų. Taip yra, buvo ir bus, – sako Meelis. – Štai mano draugai maskviečiai patarinėjo: „Nesukaustyk savęs mažos tautos laisve, taip pakenksi savo tarptautiniam avangardo menininko statusui.“ Taip kurį laiką ir buvo, bet aš vėl iškilau. Kai atstovaudavau Sovietų Sąjungai, visas pasaulis mane priėmė kaip iškilų menininką, o kai pradėjau atstovauti mažai, vargingai Estijai, visiems buvo sunku patikėti, kad mūsų šalyje gali būti tokio aukšto lygio meno. Bet nesigailiu, kad neemigravau. Kai buvome susitikę paskutinį kartą, Kabakovas man sakė: „Rauli, net neįsivaizduoji, kaip aš kartais norėčiau atsidurti senajame mėšle. Nevažiuok į Niujorką, tau ten nėra ką veikti, čia geriau. Net jeigu čia turi daugiau priešų nei šalininkų, vis tiek esi namie ir kalbi savo kalba“.“

 

Tarsi atsakymą visiems ragintojams pasirūpinti karjera 2004 m. Meelis prie Suomijos įlankos sukūrė instaliaciją „Ursa Minor“ („Mažieji Grįžulo Ratai“ arba „Mažoji lokė“) – danguje plevėsuoja Estijos vėliava, pririšta prie pagalio, įsmeigto į malką. Tik trumpas optinis efektas šalia prisnūdusio didžiojo lokio.

 

Paroda veikė iki kovo 18 d.

Šiuolaikinio meno centras (Vokiečių g. 2, Vilnius)

Dirba antradieniais–sekmadieniais nuo 12 iki 20 val.