7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Harmonizacijos užtvankos

„Rusiškas sąsiuvinis“ Lietuvos rusų dramos teatre

Janis Vilks
Nr. 11 (1117), 2015-03-20
Teatras
„Rusiškas sąsiuvinis“. D. Matvejevo nuotr.
„Rusiškas sąsiuvinis“. D. Matvejevo nuotr.
Rašau gal kiek ir pavėluotai, nes Olgos Lapinos režisuotas „Rusiškas sąsiuvinis“ jau kuris laikas rodomas Lietuvos rusų dramos teatre. Tačiau turint omenyje, kad „7 meno dienose“ buvo recenzuoti kiti vienas po kito pasirodę spektakliai lyg ir ta pačia tema – apie moteris (Balio Latėno „Aštuonios mylinčios moterys“ Valstybiniame jaunimo teatre, Dalios Michelevičiūtės „Gyvenimo aprašymas“ Lietuvos valstybiniame dramos teatre ir Giedrės Kriaučionytės „Moteris“ Keistuolių teatre), – būtų nesąžininga šį, už kitus ne prastesnį, o daug kuo ir geresnį darbą palikti neaiškioje (nekalbu apie kitus leidinius) tyloje. Bandant išvengti dviprasmybių iš karto skubu pasakyti, kad man „Rusiškas sąsiuvinis“ nepasirodė labai jau įdomus kūrinys. Tiesiog manau, kad nėra jis toks prastas kaip likusieji įvairialypę moters prigimtį šį sezoną gvildenantys ir recenzijų susilaukę pastatymai.
 
„Rusiško sąsiuvinio“ privalumas tas, kad jame bandoma ieškoti ne kažkokių vienoje ar kitoje situacijoje išryškėjančių moteriškų savybių, o moteriškumo esmės, to, kas joje užkoduota. Tikimasi atsigręžus į folklorą atrasti ką nors gilesnio už įprastą šiandienos kasdienybę. Tačiau atrodo, kad pagrindinis šio spektaklio kaltininkas, rusų kompozitoriaus ir etnomuzikologo Valerijaus Gavrilino to paties pavadinimo dainų ciklas, sukurtas 1964 m., buvo ne tik spektaklio esmė, bet ir didžiausia jo bėda. „Rusiškas sąsiuvinis“ sukurtas harmonizuojant rusų liaudies dainas, o toji harmonizacija pasirodė esanti didžiulė užtvanka, kurią atlikėjoms, norinčioms palaikyti sukaustytą originalaus folkloro vitališkumą, būtų reikėję įveikti.
 
Režisierė, pagarbiai sekdama rusų kompozitoriaus kūriniu, stengėsi ne jam pasipriešinti, o prie jo prisitaikyti. Taip Gavrilino pradėta folkloro harmonizacija pateko į dar vienus visa gražinančius, dailinančius rėmus, o iš šių jau praktiškai jokiai gyvybei nebepavyko ištrūkti. Tad spektaklio žiūrovams prieš akis veriasi vien tik ganėtinai greitai atsibostantis, paviršutiniškas grožis, kurio pagrindas – unikalus Eugenijaus Sabaliausko kurtas apšvietimas ir nesisklaidantys dūmų kamuoliai. Dūmų mašina čia atrodo jau net ne lygiavertis aktorių partneris, o pagrindinis, daugiausia dėmesio vertas veikėjas.
 
Renatos Valčik kurta scenografija, net kiek įkyriai primenanti Eimunto Nekrošiaus kūrybą, taip pat alsuoja grožiu, kuris, deja, savo iliustratyvumu yra toks pat paviršutiniškas. Visur pilna medžio, bet jis neatrodo autentiškai. Pavyzdžiui, medelis, kurį viena aktorė tarytum labai prasmingai perneša per sceną ant nugaros, taip niekur ir nepasodinamas, ką jau kalbėti apie tinkamos vietos jam augti paieškas, tad kam jis apskritai buvo neštas? Ant scenos grindų medinės lentos paklotos lyg ir sumaniai, ne be reikalo, be to, kartkartėmis pernešamos į kitą vietą: anksčiau Rusijos kaime visur buvo purvynai, tad lentos tiesiamos nenorint išsipurvinti ar net įklimpti, tik kad nėra jokių tai patvirtinančių detalių, viskas pernelyg paprasta ir švaru, tiek scenos grindys, tiek ir aktorių padai... Idėja graži, kaip ir daug kitų, bet neišvystyta ir dėl to teliekanti iliustracija.
 
Ne daugiau nei iliustracija yra ir viena ar kita forma teatrui privalomas veiksmas, jis Olgos Lapinos „Rusiškame sąsiuvinyje“ išmainomas į gana automatišką ir betikslį darbą. Labai panašiai kai kurių pedagogių primokyti vaikai įvairiais gestais pažodžiui iliustruoja savo atliekamas daineles. Daug fantazijos tam neprireikia, nes judesiais atkartojamas ir žodžiais jau gana aiškiai nupieštas vaizdas. Pavyzdžiui, vien juokas ima bežiūrint, kaip šiame spektaklyje maskatuojama ilgomis butaforinėmis kasomis. Visaip tuos plaukus kilnojant ir demonstruojant itin pritrūksta to tikrojo, nuoseklaus veiksmo, kažkur vedančio, kažko siekiančio ritualo. Juk plaukai turi daugybę subtilių prasmių, prietarų, aliuzijų. Pageidautina, kad tos prasmės bent jau pačioms kūrėjoms atrodytų suprantamos. Liaudyje plaukai nėra tik besimaskatuojantis moteriškumo atributas – su jais elgiamasi itin atsargiai. Malkų kapojimo scena – taip pat kažkokia komedija. Visai nepanašu, kad mechaniškai kilnojant kirvį būtų siekiama kokio nors tikslo – kad ir šilumos šąlančiai sielai ar stingstančiam kūnui. Toks energijos švaistymas gerokai glumina: moterys rimtai net nesusikoncentruoja į šį darbą, reikalaujantį atidos ir iš stipraus vyro, tad ir nepasiekia praktiškai jokio rezultato. O gal šie net ne kapojami, o veikiau vanojami kelmai – tai jų iškeliavusių vyrų metafora? Kadangi scenoje jokių vyrų nėra, galimas daiktas, kad moterų santykis su jais ir išreiškiamas per plaukus bei kirvius, tik tiek, kad tuomet jis taip ir lieka visiškai abstraktus, neaiškus, netikras.
 
Susidūrus harmonizuotoms dainoms ir estetizuotam vaizdui, spektaklyje rodomos moterys tampa panašios į žurnalų viršelių būtybes, atitinkančias visus reikalingus standartus. Gal taip ir turi būti profesionalioms aktorėms atliekant profesionalo pagražintas liaudies dainas profesionalioje scenoje? Vis dėlto galima jausti (ypač tuomet, kai daugiau dėmesio skiriama muzikai, o ne iliustracijoms), kad šių aktorių viduje iš tiesų yra užkoduotas tas rusiškas sąsiuvinis, jis paprasčiausiai užgožtas brukamo profesionalumo. Argi įmanoma harmonizuoti moterų liūdesį, skausmą, ilgesį ar seksualumą? Turbūt ne veltui man už nugaros kaip tik rusės moterys, turinčios būti pagrindine šio spektaklio auditorija, taip kvatojo per, sakytum, jautriausias spektaklio scenas, kad šalia sėdinčiam vyrui net tekdavo jas raminti.
 
Bėda ta, kad Rusijos moterims iš tikrųjų, kaip ir dainuojama, labai šalta. Kad jos iš tiesų yra labai stiprios ir kantrios, gebančios nudirbti visus tiek moteriškus, tiek vyriškus darbus, nes tiesiog neturi kitos išeities. Kiek kartų joms yra tekę partempti girtus kaip pėdus savo mylimus vyrus namo ir kiek tokių girtuoklių vaikų joms teko išnešioti? Jos iš tikrųjų ilgisi, svajoja ir laukia, bet ar šilčiau joms tampa tuomet, kai suluošinti, neatpažįstamai pasikeitę ir ant jų savo pyktį liejantys vyrai sugrįžta iš karo? Juk rusų liaudies dainos kalba ne apie civilizuotą, harmonizuotą miestą, o apie gūdų kaimą, kurio moterys buvo priverstos tapti iš tiesų savarankiškos ir kuriame juokingai skambėtų bet kokios vėliau paplitusios feminizmo idėjos. Jeigu iš tikrųjų atverstume šį sąsiuvinį, koks jis yra, atsidurtume tarp dieviško grožio ir visiško siaubo, kas neturi nieko bendro su šia dailia, dūmuose paskendusia iliustracija.
 
Nors ir keliantis nemažai prieštaravimų ar prajuokinantis graudžiausiose vietose, Olgos Lapinos „Rusiškas sąsiuvinis“ – visai gražus melas. Tiesiog vietoje rusiško sąsiuvinio teko sklaidyti estetizuotą rusišką švarraštį. Tai gana paradoksalu: moterys, visuomet siekusios harmonijos, šiame spektaklyje už tai sulaukė harmonizacijos. 

 

„Rusiškas sąsiuvinis“. D. Matvejevo nuotr.
„Rusiškas sąsiuvinis“. D. Matvejevo nuotr.
„Rusiškas sąsiuvinis“. D. Matvejevo nuotr.
„Rusiškas sąsiuvinis“. D. Matvejevo nuotr.
„Rusiškas sąsiuvinis“. D. Matvejevo nuotr.
„Rusiškas sąsiuvinis“. D. Matvejevo nuotr.
„Rusiškas sąsiuvinis“. D. Matvejevo nuotr.
„Rusiškas sąsiuvinis“. D. Matvejevo nuotr.
„Rusiškas sąsiuvinis“. D. Matvejevo nuotr.
„Rusiškas sąsiuvinis“. D. Matvejevo nuotr.