Praėjusį šeštadienį, kovo 14 d., Bažnytinio paveldo muziejuje buvo pristatytas natų smuikui solo leidinys „Iš arti“ – jame publikuotus lietuvių kompozitorių kūrinius griežė smuikininkė Rusnė Mataitytė. Pasirodžiusios praėjusių metų pabaigoje ir tęsdamos vieną iš natų leidinių serijų, šios natos paskatino pažvelgti į natų leidybą Lietuvoje (tiksliau, Vilniuje) ir aptarti, kokie gi natų leidiniai radosi pastaruoju metu. Žinoma, nepretenduojame į išsamią ir analitinę apžvalgą – tiesiog tai naujienos, galbūt padėsiančios platesniam atlikėjų ratui sužinoti apie pasirodžiusias lietuviškas natas.
2014 m. mokslo žurnalo „Knygotyra“ numeryje buvo išspausdintas išsamus Dariaus Kučinsko straipsnis, aptariantis natų leidybą Lietuvoje – leidėjus, poreikius ir situaciją. Iš jo matyti, kad natų leidybos imasi visai nedaug leidėjų, ir ši sritis tebėra ryškiai marginalinė. Prisimenamas Kaune gyvenęs ir dirbęs Jonas Petronis, kuris leido vien natas, – po jo tokių specializuotų leidyklų ir neatsirado. Kita vertus, akivaizdu, kad tam tikras poreikis yra, nors ir labai nedidelis. Pabrėždamas, kad natų leidybą inspiruoja „kultūrinis visuomenės išsivystymo lygis ir konkrečiai – muzikinės bendruomenės socialinio bendravimo poreikis“, D. Kučinskas straipsnyje išskiria kelias Lietuvos muzikos bendruomenės grupes. Pirmąją, gausiausią, sudaro su švietimo ir ugdymo sistema susiję asmenys, o antrąją – atlikėjai, iš kurių dauguma yra meno saviveiklos dalyviai, taip pat profesionalūs muzikai (ir įvairūs jų ansamblių dariniai). Būtent šiai grupei, į kurią įeina akademinės muzikos atstovai, labiausiai ir reikia muzikos natų leidinių – muzikos kompozicijų publikavimo.
D. Kučinsko straipsnyje pateiktais duomenimis, šiuo metu natas sistemingiau leidžia Lietuvos muzikos informacijos centras, įkurtas prie Lietuvos kompozitorių sąjungos, Klaipėdos universitetas ir Šiauliuose įsikūrusi leidykla „Lucilijus“ (leidžianti daugiausia Šiaulių universiteto pedagogų parengtus leidinius). Praėjusiais metais penkis natų leidinius parengė ir išleido Lietuvos muzikos ir teatro akademija (LMTA). Pastebėtina, kad jos leidiniai daugiausia atspindi pedagoginio repertuaro poreikį, tačiau jau profesionalesnio lygmens. Čia leidybą inicijuoja LMTA dėstytojai – atlikėjai, koncertuojantys ir rengiantys pedagogines ir koncertines programas su savo studentais. Akademijoje leidžiama reikšminga natų serija „Lietuvių kamerinė muzika“, prieš keletą metų inicijuota prof. Audronės Pšibilskienės.
Reaguodama į lietuviškos kamerinės muzikos poreikį, ji nemažai atlikėjų pakvietė redaguoti ir parengti spaudai lietuviškus jų grojamus (dažnai ir premjerai parengiamus) kūrinius. Taip laukiami ir atlikėjų, ir studentų, pasirodė per pastarąjį dešimtmetį sukurti Zitos Bružaitės „Sonetas IV“ smuikui, violončelei (altui) ir fortepijonui, taip pat „Arija“ ir „Sonetas VI“ fleitai, altui (violončelei) ir fortepijonui (klavesinui). Švedų muzikologo Görano Bergendalio lietuviškuoju Haydnu pavadintos Zitos Bružaitės kūrinius atlikėjai labai mėgsta ir nuolat groja. Juos ir redagavo pirmieji atlikėjai – ansamblių „Vilniaus arsenalas“ ir „Armonų trio“ nariai. Ingrida Armonaitė-Galinienė (smuikas), Rimantas Armonas (violončelė) ir Irena Uss-Armonienė (fortepijonas) taip pat redagavo ir LMTA išleistą kompozitoriaus Antano Kučinsko „Loop in D minor“ smuikui, violončelei ir fortepijonui, Vytauto Germanavičiaus kompoziciją „Nidamanngrieg“ tokiai pat sudėčiai.
Toje pačioje serijoje LMTA išleido ir vieną reikšmingą Anatolijaus Šenderovo kūrinį – Sonatą violončelei ir fortepijonui, sukurtą 1977 m. ir papildytą naujai parengta autoriaus versija smuikui ir fortepijonui. Leidinyje taip pat yra ir kūrinio premjerai parengta jos pirmojo atlikėjo violončelininko Michailo Šenderovo redaguota violončelės partija, pateikiama faksimile. Taigi vienas kūrinys gali suskambėti net pagal tris skirtingas violončelės ir smuiko redakcijas.
Lietuviškos muzikos leidybai daug dėmesio skiria ir minėtasis Lietuvos muzikos informacijos centras (MIC), natas leidžiantis nuo 1998 metų. Jų dėmesio centre – ir lietuvių klasikų, ir šiuolaikinių kompozitorių kūriniai, kurių reikia pedagogams ar atlikėjams, ir vertingiausi, leidžiami savo nuožiūra. Šiuo metu MIC nuolat leidžia dvi natų serijas: „Lietuvių klasikos“ ir dabarties kūrėjų („Lietuvių šiuolaikinės muzikos serija“) muziką. Praėjusiais metais pirmoje jų pasirodė du reikšmingi natų leidiniai – Justino Bašinsko vokalinis ciklas „Plaukia upės“ sopranui, violončelei ir fortepijonui, redaguotas jo atlikėjų Reginos Maciūtės, R. Armono ir I. Uss-Armonienės, ir M. K. Čiurlionio „Miške“ versija dviem fortepijonams, aranžuota Jono Aleksos ir parengta taip pat nuolatinių šio kūrinio atlikėjų – Rūtos Rikterės ir Zbignevo Ibelhaupto fortepijoninio dueto. Iš šiuolaikinių kompozitorių kūrinių MIC išleido du styginių kvartetus – Vidmanto Bartulio kvartetą Nr. 1 „O, brangioji“ ir Algirdo Martinaičio „Der Tod und das Mädchen“. Vokalo muzikos literatūrą papildė Broniaus Kutavičiaus septynių dalių ciklas sopranui ir styginių kvartetui „Ant kranto“ (1972, Jono Meko tekstas), o smuiko repertuarą – 2001 m. Z. Bružaitės sukurtas ciklas smuikui ir fortepijonui „Keturių dermių miniatiūros“. Kaip minėjo MIC leidybos koordinatorė Lukrecija Petkutė-Dailydienė, gausiausia jų leidžiamų natų vartotojų auditorija yra aukštųjų mokyklų dėstytojai ir studentai – muzikos profesionalai. Labai trūksta pedagoginio repertuaro muzikos mokyklų mokiniams, tikimasi šią spragą po truputį pildyti, taip pat ketinama leisti ir studijoms labai parankias study score partitūras.
Kelis natų leidinius, taip pat pasirodžiusius metų sandūroje, išleido Kompozitorių sąjungos fondas. Vienas iš jų, paminėtas šio teksto pradžioje, pristato naujausią lietuvišką literatūrą solo smuikui. Leidinio „Iš arti“ iniciatorė ir visų kūrinių redaktorė bei atlikėja smuikininkė Rusnė Mataitytė įrašė ir su natomis pateikiamą kompaktinę plokštelę. Tai reikšminga profesionalams skirta antologija (Jurgio Juozapaičio, Broniaus Kutavičiaus, Vykinto Baltako, Vytauto Germanavičiaus, Vidmanto Bartulio, Anatolijaus Šenderovo, Loretos Narvilaitės, Dalios Raudonikytės-With ir Jono Tamulionio kūriniai), galinti puikiai reprezentuoti lietuvišką muziką ir svetur. Kitas Kompozitorių sąjungos fondo leidinys taip pat sudomins lietuviško teatro gerbėjus, netgi paskatins muzikuoti ir namuose. Tai – „Muzika iš dramos spektaklių. Kūriniai fortepijonui“, kur pateko teatro scenoje skambėjusi muzika, sukurta Fausto Latėno, Antano Kučinsko, Antano Jasenkos, Jono Jurkūno, Giedriaus Puskunigio, Zitos Bružaitės, Sigito Mickio, Vidmanto Bartulio, Martyno Bialobžeskio. Pirštuotė, redakcinės pastabos leis šių kūrinėlių imtis net ir muzikos mokyklos mokiniams ar muzikos mėgėjams.
Visuose aptartuose leidiniuose pateikiamos išsamios redakcinės nuorodos, anotacijos lietuvių ir anglų kalbomis – platesnė jų sklaida galėtų atverti kelią lietuviškai muzikai ir kitose šalyse (dažnai lietuviškų kūrinių reikia mūsų jauniesiems atlikėjams, vykstantiems į konkursus užsienyje). Daugelis natų leidėjų susiduria su panašiomis problemomis, nes trūksta profesionalių redaktorių (ir muzikinių, ir techninių). Džiugu, kad dažnai redaguoti kūrinius kviečiami jų atlikėjai – kartais ir pirmieji, kurie, bendradarbiaudami su kompozitoriumi, rengė premjerą, taip natose tiksliai ir autentiškai perteikiami kompozitoriaus sumanymai.
Čia trumpai apžvelgėme pluoštą natų leidinių, pasirodžiusių 2014 m. pabaigoje bei šių metų pradžioje – visus juos parengė Vilniuje įsikūrę leidėjai, jie ten ir platinami. Nors leidžiami ir kur kas mažesniais tiražais negu knygos, natų leidiniai yra reikšmingas profesionaliosios muzikos sklaidos būdas, kuriam reikalinga ir valstybės parama.
