Pirmasis šių metų žurnalo „Kinas“ numeris į skaitytojų rankas pateks atsinaujinęs – naujas maketas, kino istorijos testas skaitytojams – tik permainų pradžia. Tačiau struktūra nesikeičia, kaip ir tikslas – pristatyti bei kritiškai aptarti, įvertinti svarbiausius kino reiškinius, renginius, filmus.
Pirmasis didelis šių metų renginys – „Kino pavasaris“ šiemet švenčia savo dvidešimtmetį. Žinoma, tai dar ne jubiliejus, bet tikrai graži data. Tačiau ratas apsisuko: pirmajame „Kino pavasaryje“ svečiavosi Leos Caraxas, šio prancūzų kino kūrėjo retrospektyvą festivalis rengia ir šiemet. Apie Caraxą naujame „Kine“ parašė Neringa Kažukauskaitė. Straipsnyje „Tiltas, jungiantis vietas ir žmones“ ji apibendrino Caraxo kūrybos ypatumus, jo stilių ir požiūrį į kiną, kurį apibūdino taip: „Tai būdas suvokti save ir pasaulį, bendrauti su savimi ir kitais.“ Regis, toks požiūris būtų artimas ir didžiajam vartotojų kultūros kritikui Pierui Paolo Pasolini. „Kino“ viršelyje – Willemas Dafoe, kuris suvaidino režisierių Abelio Ferraros filme „Pazolinis“. Šį filmą taip pat rodys „Kino pavasaris“.
Festivalio programoje daug filmų, kurie padės suprasti pasaulį ir save. Pirmuosiuose „Kino“ puslapiuose trumpai pristatoma, į ką verta atkreipti dėmesį. Sąrašas ilgas, išsirinkti bus nelengva. Juolab kad laukia ir dar viena retrospektyva, skirta gangsterių kinui. Šį svarbų kino reiškinį, sunkiai sutelpantį į atskiro žanro rėmus, „Kine“ išsamiai nagrinėja Aistė Račaitytė. Straipsnyje „Makbetas su šautuvu, arba Sekant gangsterių keliais“ ji analizuoja žanro pradžią, atsiradimo priežastis, poveikį Holivudui. Filmai apie gangsterius kaip jokie kiti leidžia suvokti JAV kino istorijos bei amerikiečių mentaliteto subtilybes, daug dėmesio straipsnyje skirta ir gangsterio – idealaus vartotojo portretui. Nepamirštas ir gangsterių pėdsakas Europos kine, jį gerai atspindės ir „Kino pavasario“ retrospektyvos filmai.
Lietuvoje „Kino pavasaris“ – pirmoji metų kino šventė, tačiau pasauliniai festivalių metai prasideda anksčiau. Linas Vildžiūnas sausį lankėsi Roterdame – ten vis dar rodomas komercijos dėsniams nepaklūstantis kinas. Gediminas Kukta šiemet nusivylė svarbiausiu trumpo metražo filmų festivaliu Klermone-Ferane. Manęs tai nestebina, nes paskutiniais metais trumpas metražas tapo pagrindine kino grafomanų platforma, beje, ir pas mus, Lietuvoje. Živilė Pipinytė gerų filmų šiemet pamatė Berlyne. Dalį straipsniuose aptartų filmų rodys ir „Kino pavasaris“, tad žurnalo skaitytojai galės operatyviai palyginti įspūdžius.
Berlyne įvyko ir europietiška Alantės Kavaitės filmo „Sangailės vasara“ premjera. Jame suvaidinusi Aistė Diržiūtė dalyvavo jaunus aktorius reklamuojančioje Europos programoje „Shooting Stars“. Berlyno įspūdžiais aktorė pasidalijo su Jore Janavičiūte.
Kitas „Kino“ aktoriaus portretas skirtas amerikiečiui Adamui Driveriui, išgarsėjusiam po vaidmens televizijos seriale „Merginos“. Tačiau portreto autorė Dovilė Raustytė primena ir įdomiausius aktoriaus vaidmenis kine, ir jo neįprastą kelią į kiną, kurį pabrėžia ir straipsnio pavadinimas „Jūrų pėstininkas, svajojęs apie cigaretę ir aktorystę“.
Su „Kino teatro“ rubrika recenzuojami įdomiausi ekranuose šiemet pasirodę filmai. Ieva Toleikytė rašo apie Kornelio Mundruczó „Baltą Dievą“, Mantė Valiūnaitė recenzuoja pernykštį Kanų laureatą – Nuri Bilge Ceylano „Žiemos miegą“, Agnė Mickevičiūtė – Damieno Chazelle’o „Atkirtį“, Monika Gimbutaitė – Noazo Deshe’s „Baltą šešėlį“, Gediminas Kukta – Bennetto Millerio dramą „Foxcatcher“, Ramūnas Pronckus – Rubeno Ostlundo „Force Majeure“. Iš visko sprendžiant, metų pradžia kino teatruose – visai nebloga. DVD reikalai daug blogesni, tuo galima įsitikinti ne tik perskaičius Ramūno Prockaus apžvalgas – į jas pateko Igno Jonyno „Lošėjas“, Woody Alleno „Mėnesienos magija“, Davido Ayerio „Įniršis“ ir Lasse’s Halströmo „Šimto žingsnių kelionė“. Aš net ir šių DVD nerandu: parduotuvėje prie namų – tik rusiški kriminaliniai serialai.
„Lietuvių filmoteka“ tradiciškai skirta pesimistams. Gediminas Kukta net neslepia, kad jo recenzuojamas Roberto Mullano filmas „Mes dainuosim“ yra tik „padriki vaizdai, kurie norėjo būti filmu“. Agnė Mackevičiūtė, regis, taip pat neapsidžiaugė pamačiusi Rimvydo Čekavičiaus dokumentinį filmą „Arvydas Sabonis.11“, nes, jos žodžiais tariant, „vulgariais juokeliais iškaišytas A. Sabonio laimėjimų vainikas tiesiog diskredituoja šią asmenybę“. Ramūnas Pronckus pasižiūrėjo Ričardo Marcinkaus ir Simono Aškelavičiaus „Traukinio apiplėšimą, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“ ir karčiai sako, kad „anksčiau buvo laukiama, kada gi pasirodys lietuviškas filmas, dabar laukiama, kada nepasirodys“. Tomas Oičenka Juliaus Pauliko „Nepatyrusio“ recenziją pradeda tiesiai: „Filmo iš esmės neverta nė analizuoti – jis tragiškai blogas.“ Tik Nijolė Andrijauskienė atlaidesnė – Valento Aškinio ir Reinio Kalnaellio animaciniame filme „Aukso žirgas“ ji įžvelgė ir teigiamų dalykų. Tačiau, matyt, nenustebins ir atsiliepimai apie Lenkijos kino teatruose pasirodžiusį Emilio Vėlyvio filmą „Redirected.Už Lietuvą“. Fragmentai iš lenkų kritikų recenzijų, deja, patvirtina, kad kaimynų mūsų filmas nesužavėjo. Apie tai, kaip vertinti sovietmečiu kurtą lietuvių kiną feljetone „Istorija be tuštumų“ rašo Živilė Pipinytė, bet man vis dažniau atrodo, kad dabar kuriami filmai tikrai atsirado iš tuštumos.
Blogi filmai nuteikia liūdnai, tačiau nėra nieko malonesnio už pokalbius apie gerą kiną. Kad jis gali būti rimtų svarstymų ir apmąstymų objektu, liudija Neringos Kažukauskaitės straipsnis apie Andre Baziną – ontologinės kino teorijos autorių. Pokalbyje su Nariumi Kairiu savo mintimis apie dokumentinį kiną pasidalijo Lietuvoje itin populiarus režisierius Sergejus Loznica. Įsiminiau jo mintį, kad asmeniškas filmo suvokimas ir interpretacija nebūtinai turi sutapti su autoriaus idėja. Pasak režisieriaus, tai „yra kino fenomeno esmė“.
Naujasis „Kinas“ rašo apie skirtingus fenomenus, bet jie visi yra daugiau ar mažiau kinas.
