7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Nesuprantu, kodėl filmas turi trukti dvi valandas

Pokalbis su Filipinų režisieriumi Lavu Diazu

Nr. 11 (1117), 2015-03-20
Kinas
Lav Diaz
Lav Diaz
Pernai „Kino pavasario“ rengėjai nepabijojo parodyti penkias valandas trunkančio Filipinų režisieriaus Lavo Diazo filmo „Norte. Istorijos pabaiga“, sulaukusio didžiulio žiūrovų susidomėjimo. Šiemet „Kino pavasaris“ pristato jau du šio režisieriaus filmus – dokumentinius „Audros vaikus“ ir vaidybinį „Iš to, kas yra prieš“. Pasaulinį pripažinimą jau seniai pelnęs Lavas Diazas (g. 1958) dažnai vadinamas ilgiausius filmus kuriančiu režisieriumi. Nuolatinė jo kūrybos tema – Filipinų istorija. Ją režisierius atkuria iš prisiminimų apie kančias, siaubą, neteisybę ir melą. Diazas filmuose rekonstruoja įvykius, tarsi atkurdamas neegzistuojančią kino kroniką. Tuo aiškinama ir ilga jo filmų trukmė. Filme „Iš to, kas yra prieš“ matome, kas įvyko dveji metai prieš prezidento Ferdinando Marcoso perversmą, kai 1972 m. buvo įvesta karinė padėtis. Režisierius rodo, kaip įvykiai sostinėje atsirita iki provincijos kaimelio ir pamažu sunaikina jo bendruomenę.
 
Sankt Peterburge įvykęs Vasilijaus Koreckio pokalbis su Lavu Diazu buvo išspausdintas www.colta.ru. Pateikiame jį sutrumpintą.
 
„Iš to, kas yra prieš“ veiksmas nukelia į generolo Marcoso perversmo išvakares. Iš pradžių paprašysiu trumpai apibūdinti filmo įvykių istorinį kontekstą ir tai, kaip dabar Filipinuose vertinamas Marcosas.
Požiūris į Marcosą Filipinuose dvejopas. Jis mirė 1989 metais, bet iki šiol išlieka svarbia politine figūra. Daugybė žmonių lojalūs Marcosui. Jei jis būtų gyvas, dabar lengvai vėl laimėtų rinkimus.
 
Marcosas buvo populistas – kairiosios ar dešiniosios pakraipos?
Kraštutinės dešiniosios. Fašistas. Net pavadinčiau jį teroristu. Jo populiarumą dabar pirmiausia galima paaiškinti ypatingu gyventojų tamsumu – dauguma paprasčiausiai nežino, kas būtent vyko jo diktatūros metais. Marcosas dukart iš eilės laimėjo prezidento rinkimus. Antrosios kadencijos pabaigoje jis panaikino Konstituciją ir liko valdžioje dar 17 metų. Šie 17 metų – patys niūriausi Filipinų istorijos puslapiai. Tūkstančiai žmonių buvo nukankinti ir nužudyti. Marcosas užgrobė visą šalies verslą, išvežė pinigus į Šveicarijos bankus. Trumpai tariant, jis buvo tipiškas diktatorius. Tačiau palyginti mažą iš tautos pagrobtų pinigų dalį išleido kelių, greitkelių, tiltų statybai, apskritai infrastruktūrai, todėl daugelis Filipinuose jo valdymą prisimena su nostalgija, esą tai „Marcosas sukūrė mūsų šalį“. Tačiau tų kelių ir tiltų kaina buvo didžiulė. Mes praradome viską: kultūrą, visuomenės institutus, moralinius orientyrus ir vertybes. Iki šiol viskas klostosi blogai. Marcosų klanas vis dar turi šalyje milžinišką valdžią. Jo žmona sėdi Atstovų rūmuose, sūnus – senatorius, duktė – gubernatorė. Kitąmet Marcosas jaunesnysis pretenduos į prezidento postą, gali būti, kad ir laimės. Jis aktyviai palaikomas šalies šiaurinėje dalyje, kur visi buvo lojalūs ir jo tėvui. Kol šalį valdė Aquino klanas, padėtis pagerėjo, ekonomika vystosi, daug užsienio investicijų, bet Marcosai vėl ant slenksčio.
 
Filmo „Iš to, kas yra prieš“ herojai dažnai kalba apie artėjančią apokalipsę, ir mes taip pat pajuntame tą siaubą. Bet filme baimės prigimtis dvejopa. Viena vertus, tai mistinė vaiduoklių, miško dvasių ir nykštukų baimė, trumpai tariant – archajiška gamtos baimė. Kita vertus – nauja baimė, ateinanti iš miesto kartu su kariškiais. Ar tos baimės visada lydėjo Filipinus?
XX a. 8-ajame dešimtmetyje tokia baimė tikrai buvo. Gerai prisimenu viską persmelkiančio siaubo jausmą perversmo išvakarėse. Tačiau tai daryta specialiai – artėjančio pragaro pojūtis buvo plano dalis. Siaubingi kauksmai, kurie girdėti naktimis miške už kaimo, sklido iš tikrųjų, bet esu įsitikinęs, kad tai buvo kariškiai, slapta naktimis leidę siaubingo kauksmo įrašus. Mįslingos žmogžudystės taip pat buvo karinio plano, kaip psichologiškai paveikti gyventojus, dalis, viskas kūrė rengiamo perversmo pretekstą. Prieš karinę padėtį padaugėjo oficialių asmenų nužudymų, buvo padeginėjami pastatai Maniloje ir kaimuose.
 
Marcosas provokavo chaosą, kad pateisintų „tvarką ir teisingumą“?
Būtent. Vis dėlto jis buvo genialus politikas: sąmoningai provokavo chaosą, kad ir taip sudėtinga politinė padėtis taptų dar sudėtingesnė. Kaltę už viską vertė komunistams ir musulmonų sukilėliams iš Pietų. Žinoma, ir Maniloje tada vyko daug protestų, riaušių, kairieji studentai degino gatves Molotovo kokteiliais beveik kiekvieną savaitę. Komunistai ėmė įgyti galios kaimuose, prasidėjo ir dar vienas musulmonų sukilimo etapas. Bet Marcosas šias problemas privertė tarnauti sau.
 
Tačiau man pasirodė, kad tas siaubas kyla iš vidaus, kad filmo herojai giliai savyje nešioja egzistencinę baimę arba pesimizmą.
Kaip sako vienas filmo personažas, esmė – ne tvarka ir teisingumas, o nesirūpinimas žmonių poreikiais. Visais Marcoso valdymo metais, iki jų ir dabar pagrindinė Filipinų problema yra skurdas. 70 procentų gyventojų yra už skurdo ribos, milžiniškos masės – marginalizuotos. Ištisos filipiniečių kartos gyvena jausdamos savo nereikalingumą, su katastrofos nuojauta, žmonės įsitikinę, kad viskas klostysis kuo blogiausiai. Niekas tavimi nepasirūpins, viskas, ką turi, – tavo laukas, tavo instrumentai, tavo jėgos. Gal filme šis niuansas ne toks aiškus dėl kalbos barjero, bet, tikiuosi, jis matomas. Kodėl tie žmonės gyvena taip skurdžiai? Kodėl jie neturi elektros? Vienintelis žmogus, kuriam jie rūpi, yra kunigas, kažkaip palaikantis tikėjimą. Tačiau jie gyvena nuolat jausdami, kad nėra jokios sistemos, jokios vyriausybės, kad jie – vieni patys. Ir tas nuolatinis nemalonumų, katastrofos laukimas yra giliai kiekviename iš jų.
 
Žinau, kad Jums svarbi Fiodoro Dostojevskio kūryba. Dostojevskiui skurdas buvo esminės specifinės dvasinės būsenos, kurią išgyvena jo herojai, sąlyga. Man įdomu, kaip skaitomas Dostojevskis be rusiško konteksto. Juk jo filosofija stipriai remiasi dviem specifiškomis rusų savybėmis – stačiatikių tikėjimu ir mazochistiniu pasididžiavimu, net malonumu, patiriamu iš menkybės ir nusižeminimo.
Mūsų namuose buvo daug rusiškų knygų, išverstų į anglų kalbą, mano tėvas mėgo rusų literatūrą. Beje, vaikystėje aš jų neskaičiau – tiesiog mačiau knygų spintose jų nugarėles. Galima pasakyti, kad rusų siela gulėjo mūsų spintoje. Tos dvi ypatybės, kurias jūs pavadinote išskirtinai rusiškomis, pas mus laikomos išskirtinai filipinietiškomis, ši būsena man gerai pažįstama. Filipinai – 80 procentų katalikiška šalis, ir aš manau, kad katalikybė bei stačiatikybė – du skirtingi to paties požiūrio į pasaulį variantai. Toks pat ir sadomazochistiškas požiūris į gyvenimą: mes taip įpratome prie kančių, kurias sukelia ir gamta, ir degradavusi politinė sistema, kad net jas pamilome. Sukūriau du filmus, įkvėptus „Nusikaltimo ir bausmės“, labai norėčiau ekranizuoti „Idiotą“ ir „Pogrindžio užrašus“. Žinoma, kuriu filmus apie Filipinus, juk mūsų istorija, mūsų kultūra – mano vienintelis pagrindas.
 
Manau, kad vienas svarbių Jums uždavinių – išsaugoti Filipinų istoriją. Ar šalyje aktualus istorinės tiesos klausimas? Istorija juk dažnai tampa propagandos instrumentu, yra peržiūrima, perrašoma.
Mūsų politinė sistema menkai leidžia tautai įsivaizduoti istoriją. Maždaug 80–90 procentų filipiniečių apie ją neturi jokio supratimo. Istoriją saugo 10 procentų – politikai, akademinių sluoksnių žmonės, menininkai. Tačiau politinis elitas neturi jokios aiškios ideologijos, atveriančios Filipinų ateities perspektyvas, jie nei socialistai, nei komunistai, kuriems būdingas tegu ir tendencingas, bet aiškus požiūris ir į ateitį, ir į praeitį, todėl elitas naudoja istoriją kaip akimirksnio politikos instrumentą, perpasakoja ją tai vienaip, tai kitaip, pasinaudodami žmonių tamsumu. Tai ne dialektiškas požiūris, o paprastas manipuliavimas. Tamsumas kyla iš tingulio. Žmonių istorinė atmintis labai trumpa, net pasakyčiau, kad tai kultūrinė amnezija.
 
Mes pamiršome, kad kadaise čia nebuvo islamo ir kad islamo atsiradimas pakeitė trijų didžiausių Pietų genčių gyvenimą. Savo vaikystę praleidau musulmoniškame Filipinų regione, nors kai kuriuose kaimuose, tarp jų ir mano, buvo persikėlusių krikščionių. Tačiau ten gyveno čiabuviai – pagonių gentys. Jie gyveno ramiai, autonomiškai, nebendraudami su pasauliu, juos net teisingiau būtų pavadinti tautomis, o ne gentimis. Paskui atėjo islamas ir visas jų praktikas bematant uždraudė šariato įstatymai.
Mes taip pat pamiršome, kad beveik 300 metų buvome ispanų kolonija. Bet juk ispanai čia viską pakeitė – pakeitė mūsų vardus, pavertė mus krikščionimis. Mes taip pat pamiršome tai, kas buvo valdant Marcosui. Dabar leidžiama daugybė knygų, kurios reabilituoja Marcosą, neigia jo nusikaltimus. Jei kartosi tai pakankamai ilgai, žmonės patikės.
 
Savo filmus laikote politine praktika ar jie labiau priskirtini grynosios kultūros sferai?
Savo filmuose norėčiau išvengti didaktikos. Gana paprasta sukurti tiesioginį politinį pareiškimą, bet man įdomiau dirbti estetikos, poetikos lygmenyje, tai – aukštesnis tikslas. Nenoriu užsiimti propaganda, mokyti žmones. Noriu, kad žiūrovai pajustų mūsų istoriją, ją išgyventų. Specialiai rekonstravau tų dvejų metų prieš karinę padėtį atmosferą ir įvykius, kad žmonės juose atpažintų dabartį, pajustų, kad tai, kas vyksta dabar, jau kadaise buvo! Kad jie tai pajustų, o ne suvoktų protu, t.y. gilesniame lygmenyje. Jei intelektualizuoji pasaulį, neigi transcendencijos išgyvenimą, o jis daug stipresnis už paprastą supratimą. Jei norėčiau šviesti, dirbčiau universitete (juokiasi).
 
Kaip rodote savo filmus Filipinuose?
Pogrindyje. Žmonės prašo DVD ir aš juos dalinu. Rodau universitetuose. Kino teatruose pas mus didžioji dalis filmų – holivudiniai.
 
Tačiau Jūsų filmai trunka šešias valandas, čia jau kiekvienas kino teatras susimąstytų.
Man apskritai nesuprantamas tas įsitikinimas, kad filmas turi trukti lygiai dvi valandas, o jei tu negali sutilpti į tą laiką, vadinasi, tiesiog nemoki papasakoti istorijos. Juk akivaizdu, kad esmė ne istorija, o verslas. Tačiau menas turi būti laisvas nuo tokių rinkos apribojimų.
 
Juolab kad dar prieš šimtą metų žmonės galėjo skirti visą dieną Wagnerio operai.
Ką ten Wagneris! Pamenate, filmo pabaigoje mes rodome seną, islamo uždraustą ritualą – žmonės dainuoja a capella. Kaimuose šis dainavimas trukdavo maždaug parą be pertraukos! Visa tai jau praeitis... Mes privalome tai atkurti, grįžti prie savo kultūros, o ne prie tos, kurią mums sugalvojo Vakaruose.
 
Jums labiau patinka kurti nespalvotą ar spalvotą kiną?
Man tinka ir viena, ir kita. Malonu kurti spalvotą filmą, bet man artimesnis nespalvotas kinas. Jis jausmingesnis, gal net ... žavesnis. Užaugau su nespalvotais filmais, tad man kinas – monochromiškas. Nenorėčiau teoretizuoti šia tema – tai greičiau vyksta jausmų lygmenyje. Monochromas – tai meilė.
 
O ilgi kadrai – tai būdas nuraminti aktorių, leisti jam apsigyventi kadre?
Būtent! Aš apibrėžiu aktoriui perimetrą ir sakau: štai kadro erdvė, tu gali jame daryti, ką nori, esi jame laisvas tol, kol išgirsi: „Nufilmuota!“ Aktoriai tikrai pajunta malonumą, jie nesijaučia objektai, kuriais manipuliuoja režisierius, jie tampa laisvos valios subjektais, visiškai kontroliuojančiais savo elgesį priešais kamerą. Be to, esu Andre Bazino šalininkas ir manau, kad ilgas kadras leidžia režisieriui užkabinti giliau. Pasakyčiau, leidžia pamatyti realybę, tiesą. Visos tos manipuliacijos su kino vaizdu, kurių moko kino mokyklose, – montažas, spalvų korekcija, įgarsinimas, pergarsinimas: aš tuo nenoriu užsiimti. Ankstyvuosiuose filmuose dar naudojausi šiais instrumentais, dabar – ne. Jie naikina tiesą.
 
O kas yra tiesa?
Na, nežinau.
 
Bet juk greičiausiai susidūrėte su šiuo klausimu, kai skaitėte Bibliją?
Biblijos aš ir neskaičiau. Bet visi mano darbai, visa mano kova – tai kova už tiesą. Tiesos paieškos. Noras suprasti žmogų. Suprasti, kaip veikia viena ar kita sistema. Kodėl mes esame čia – amžinas klausimas. Mes visada abejojame, dvejojame.
 
Gal tiesa – intelektualių abejonių nebuvimas? O gal tiesa – vidinis pojūtis?
Gal ir viena, ir kita. Kūnas nemeluoja, bet paskui pradedi racionalizuoti savo pojūčius, juos vertinti, teisinti savo veiksmus, poelgius. Tačiau visa tai – apsaugos mechanizmai. O tu vis tiek esi niekas, vis tiek užsiimi paieškomis. Štai neabejotina mūsų kasdienės egzistencijos tiesa.
 
Vadinasi, abstrakcijos – tai iliuzijos, blogis? Beje, Dostojevskiui blogio šaltinis – intelektualios teorijos, visokios mintelės.
Tai tiesa. Fašizmas prasidėjo nuo to, fundamentalizmas prasidėjo nuo to, visos perversiškos ideologijos prasideda nuo to. Tu kuri teorijas, kaip sutvarkyti gyvenimą, paskui eini šiek tiek toliau... Po galais, užduodate sudėtingus klausimus, bet juk aš iki šiol bandau suprasti, kas yra kinas! Jis man iki šiol yra mįslė: kas tai, kaip jį kurti? Aš vis dar mokausi, vis dar bandau suprasti...
 

Parengė K. R.

 

Lav Diaz
Lav Diaz
„Iš to, kas yra prieš“
„Iš to, kas yra prieš“