Pamokos Zuikių mokykloje

Viename muzikologės Rūtos Gaidamavičiūtės pokalbyje su kompozitoriumi Broniumi Kutavičiumi atsiskleidė tokia muzikos komponavimo vaikams pozicija: „(...) Nesutinku, kad vaikams reikia rašyti geriau nei suaugusiesiems. Tai tik žodžiai, gražūs žodžiai. Vaikams reikia veiksmingesnių, artimesnių jų būsenai, jų pasaulėžiūrai dalykų. Suaugusiųjų ritmo problemos visai kitos, o čia ritmas atliepia vaikų poreikį judėti (...)“. Tačiau ar kiekvienas kūrėjas sugeba perprasti „vaikiško mąstymo ritmo“ intensyvumą? Mažųjų klausytojų ir juos į spektaklius lydinčių tėvelių atmintyje dar ilgai išliks teatruose matyti lietuvių kompozitorių Kutavičiaus, Felikso Bajoro, Jono Tamulionio, Jurgio Gaižausko ir Zitos Bružaitės sceniniai veikalai vaikams. Muzikologės Ingos Jankauskienės nuomone, Kutavičiaus operos struktūra priklauso tiesiogiai nuo pasakos siužeto, Gaižausko veikalas yra konstruojamas daugiau muzikinėmis formomis. O kokiam operos vaikams tipui būtų priskiriamas kovo 14 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre pirmą kartą parodytas Sigito Mickio kamerinis veikalas „Zuikis Puikis“?

 

Su Mickio pamokos trukmės opera „Zuikis Puikis“ debiutavo ir visa statytojų komanda: režisierė ir choreografė Jūratė Sodytė, scenografas Kristijonas Siparis, kostiumų dailininkė Neringa Keršulytė bei šviesų dailininkas Justas Jackevičius. Mickio muzika šiame teatre nuskambėjo pirmą kartą. Keistuolių teatre buvo pastatyta jo pirmoji opera vaikams „Mamulė Mū“. 2012 m. kompozitorius dalyvavo LNOBT ir Lietuvos kompozitorių sąjungos surengtame kamerinės operos vaikams konkurse ir 2013-aisiais buvo išrinktas jo nugalėtoju. Šitaip veikalas „Zuikis Puikis“, kuriam muzikos autorius pats parašė ir libretą (pagal Eduardo Mieželaičio poemą), pateko į LNOBT kūrybinius planus.

 

Atsižvelgdama į muzikologės Jankauskienės mintis, drįsčiau teigti, kad Mickio „Zuikis Puikis“ sujungia pasakojamąjį, vaizduojamąjį ir muzikinėmis formomis struktūruojamą operos vaikams tipus. Mickis naudoja nemažai vizualių muzikinių įvaizdžių, pavyzdžiui, choristų atliekamą grėsmingą „miško ošimą“, tačiau kartu matoma ir tendencija koncentruotis tik į veiksmą apibendrinančius savarankiškus chorinius ir šokio numerius. Mažiems vaikams ilgai išlaikyti dėmesį itin sudėtinga, todėl kompozitorius pasitelkė daug kontrastingų įvykių. Tokia muzikos ir veiksmo kaita nebuvo chaotiška. Kiekvienas chorinis numeris ar džaivą primenantis zuikių šokis buvo atsargiai ir išradingai jungiami į vieną grandinę su staiga suskambančiais, eigą „perjungiančiais“ motyvais. Pavyzdžiui, nuotaikingos zuikių muzikinės išdaigos kontrastavo su lengvu, gracingu „vėduoklės šokiu“. Pastarąjį staiga nutraukė trimitu atliekami trumpi motyvai. Suskambo smuiko melodija. Netrukus į sceną vėl atbildėjo pramuštgalviai zuikiai. Tokių „išjungimo“ akimirkų pasitaikydavo ne vien tik muzikinėje operos plėtotėje. Personažams pabaigus intensyvų šokį ir tik trumpam pasitraukus į užkulisius, kas nors netikėtai scenoje triukšmingai pravažiuodavo riedučiais. Įdomiausia, kad visą šią kaitą buvo lengva sekti. Pastatymo vieningumui pasiekti imtasi konkrečių priemonių. Pirmiausia, Keršulytės sukurti kostiumai daugiausia buvo pilkos spalvos, kailiniai, todėl esant didžiuliam personažų ir atlikėjų skaičiui pavyko išvengti publikos blaškymo pernelyg marga spalvų palete. Be to, kostiumų nuosaikumas šviesų dailininkui Jackevičiui atvėrė plačias apšvietimo efektų galimybes. Vienovės suteikė ir atlikėjų išsidėstymas scenoje. Aiškiai ir suprantamai vaikams tekstą artikuliuojantys solistai Aistė Miknytė (Griežtoji Mokytoja) ir Rokas Šveisteris (Griežtasis Mokytojas) stovėjo scenos kraštuose. Viduryje aktorius Tomas Dapšauskas (Zuikis Puikis) stebino akrobatiniais triukais (kūlversčiais, juokingais nusileidimais čiuožykle ir t.t.), o Samantos Bielskytės vadovaujamos vaikų operos studijos choristai be paliovos linksmino mažuosius klausytojus dainuodami ir šokdami.

 

Šios kamerinės operos vaikams pastatymas išsiskyrė stebėtinu komunikacijos su publika siekiu. Tą puikiausiai atspindėjo Zuikių mokyklos epizodai. Pasibaigus zuikių, šį kartą apsivilkusių mokyklinėmis uniformomis ir nešinų kuprinėmis, muzikiniam numeriui, prasideda muzikos pamoka. Į sceną užlipa dirigentas Juozas Mantas Jauniškis ir pasidėjęs pultą pradeda diriguoti patiems mokytojams, zuikiams, o vėliau ir publikai. Taip spektaklį stebintys vaikai įsitraukia į operos veiksmą. Žiūrovai ir personažai vienu metu dainuoja zuikių pamokoje! Dingsta riba tarp stebėjimo ir operos veiksmo laiko suvokimo. Deja, dirigentui paskambina (mobiliojo telefono melodiją atliko fortepijonas) svarbus Zuikių ministerijos atstovas ir jis turi palikti sceną... Laimė, maestro dar suspėja prie dirigento pulto pastatyti klasėje esančią mokinę. Dainavimo pratimai vyksta toliau. Staiga griežtieji mokytojai pakviečia Zuikį Puikį atsakinėti. Šis, vakar visą dieną dūkęs ir šokęs, kažin ar yra pasiruošęs pamokoms. Zuikis net sukaista, kad knygelės negali paskaityti. Prasideda dar viena žavinga bendravimo su publika valandėlė. Griežtieji mokytojai ir zuikiai kreipiasi į salėje sėdinčius vaikus, klausdami: „Kodėl Zuikis neišmoko pamokos?“ Išdykėlis gauna pylos, bet pasižada nebešokti, kol neparuoš namų darbų. Choristai džiaugsmingai apdainuoja gerą Zuikio mokymąsi. Kaip ir kiekviena pasaka, ši priartina visus spektaklį stebėjusius vaikus prie svarbių moralės principų.

Sigito Mickio kamerinė opera „Zuikis Puikis“ dar ne kartą sukvies vaikučius į Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro Kamerinę salę. Mažieji šį įvykį ilgai prisimins ne tik kaip spektaklį, kuriame zuikiai išdykauja, dainuoja ir šoka, bet ir kaip akimirką, kai iš tiesų pasakų knygoje esantys personažai gali tave pakviesti pabendrauti.