Šiemet „Auksiniai scenos kryžiai“ išdalinti Kaune, muzikiniame teatre. Ir vėl atsirado nusivylusių, nepaminėtų, neįvertintų, įsižeidusių ir įžeidinėjančių asmenų, o šventė ir vėl išėjo pompastiška, nekūrybinga. Kovo 27-ąją liko tik juoktis iš to, kaip siaurai patys teatralai supranta teatrą. O kovo 28-ąją nei juoktis, nei bėgti iš teatro nebesinorėjo, nes po apdovanojimų dalybų maratono įvyko tikra (o Lietuvoje ir itin reta) šventė – geras spektaklis.
Krystiano Lupos režisuota Thomaso Bernhardo „Didvyrių aikštė“ yra ne tik geras spektaklis, bet ir savotiška lietuvių teatro žiūrovų edukacija: tokio režisieriaus Lietuvoje nėra, ir tokių spektaklių, net ir „Sirenose“, mus pažindinančiose su užsienio teatru, būna retai. Šiųmetėse, tiesa, matėme Ivo van Hoves „The Fountainhead“, kuriame taip pat dominavo aktoriai ir tekstas, buvo ir šiek tiek socialinės kritikos, o ir paties K. Lupos „Persona. Marilyn“ 2009 m. rodyta Vilniuje. Tačiau to maža, kad mums neįprastas lėtas teatras pasidarytų suprantamas, pažįstamas.
Neįprasta K. Lupos „Didvyrių aikštė“ tuo, kad čia nėra nei didelių personažų, pagrindinių aktorių, nei konceptualaus dramos perrašymo ar jos vertimo intertekstualiais vaizdais. Spektaklyje tiksliai atrinkti ir aiškias užduotis gavę aktoriai turi laisvės improvizacijai ir nėra paversti griežtos ženklų sistemos sraigteliais. Gyvi aktoriai čia gali bendrauti tarpusavyje ir su gyvais žiūrovais. Dalis jų, režisieriaus sumanymu, net tiesiogiai kreipiasi į salėje sėdinčiuosius, virš kurių antro veiksmo metu uždegamos šviesos – kad nesijaustume anonimai ir įvyktų tikras pokalbis.
Neįprasta „Didvyrių aikštė“ ir tuo, kad režisierius, kuris kartu yra spektaklio scenografas, kurdamas vaizdus, čia kalba ne tiek daiktais, butaforija, kiek erdve ir aktoriais. Scenoje sukonstruotas didelis kambarys aukštomis lubomis ir dideliais langais. K. Lupos naudojami vizualūs, šviesų sprendimai „Didvyrių aikštėje“ artimesni kinui nei teatrui. Pavyzdžiui, sukuriamas dienos šviesos efektas, kai praplaukiant debesiui šviesa pritemsta, naudojama muzika (kompozitorius Bogumił Misala), kuri tyliai skambėdama prisideda prie atmosferos kūrimo. Net ir scenos erdvės įrėminimas balta šviesa primena kino ekraną. Tačiau žiūrovams nesiūloma pamiršti, kad jie yra teatre: pabrėžtinai frontalus veiksmas, dramos tekstas, leidžiantis pasijuokti iš paties teatro, iš rėmelio išeinantys aktoriai ir žiūrovų salėje uždegama šviesa, tarsi kviečianti dialogui, neleidžia tuo suabejoti.
Erdvė kiekviename spektaklio veiksme šiek tiek kinta, ypač naudojantis Łukaszo Twarkowskio projekcijomis antrame veiksme, kai beveik nepakeičiant konstrukcijos kuriama buvimo lauke iliuzija. Pirmame veiksme, kur ponia Citel (Eglė Gabrėnaitė) ir tarnaitė Herta (Rasa Samuolytė / Toma Vaškevičiūtė) tvarko velionio profesoriaus Šusterio daiktus, įrengtos išdidintos durys, pro kurias einančios moterys atrodo kaip maždaug dešimtmetis vaikas. Trečiame aktoriai, susodinti prie didelio stalo, atrodo tarsi iš paskutinės vakarienės paveikslo. O pati didelė, tuščia, pilka erdvė tampa nuoroda į didelę, tuščią, pilką kultūrą ir šalį, supančią spektaklio veikėjus ir, kaip galima suprasti iš spektaklio, žiūrovus.
Th. Bernhardo tekstas spektaklyje labai svarbus. Didžioji dramos dalis pastatyta pažodžiui. Ir nors galima susidaryti įspūdį, kad čia daugiausia dėmesio skiriama literatūrai, kūrėjų dialogas su žiūrovais pasirodo esąs svarbesnis. Todėl tekstas pritaikytas prie lietuviško konteksto pakeičiant kai kuriuos pavadinimus ir skaičius (tiesa, ne visus, tad šis pritaikymas atrodo iš dalies kaip nebaigtas darbas, o kita vertus, kaip įdomus aktoriaus asmenybės ir personažo lydinys) taip neleidžiant dramoje išsakomai kritikai prasprūsti pro ausis, ramiai nurašyti visko austriškam kontekstui. Spektaklyje ne tik erdve, bet ir aktorių tekstu išsakoma, kad mes patys gyvename tuščiame, pilkame pasaulyje, kuriame dominuoja prisitaikymas, padlaižiavimas arba tylus nepritarimas, kur maištauti jau nebėra kam. Aktoriai scenoje, turintys bendrauti su žiūrovais, gali laisvai improvizuoti, išryškinti (taip elgiasi Valentinas Masalskis, Arūnas Sakalauskas, Eglė Mikulionytė) arba kaip tik nugesinti (bene ryškiausia čia yra E. Gabrėnaitė) komišką dramos potencialą.
K. Lupos pasiektas rezultatas dirbant su aktoriais stulbinantis. Jono Jurašo spektakliuose vis labiau egzaltuota ir mažiau pakenčiama E. Mikulionytė, čia sukūrusi beveik nekalbančios velionio dukters Olgos personažą, įdomi ir įtikinama. Scenoje gerai atrodo poną Landauerį vaidinantis, išskirtinių vaidmenų beveik neturintis LNDT trupės narys Arūnas Smailys. Įdomūs ir kai kurie vaidmenų ir pačių aktorių gyvenimo aplinkybių sutapimai: velionio gerbėją, vis mėginantį įsiterpti į pokalbį, vaidinantis A. Smailys iš tiesų turėjo laukti ilgai, kol gavo progą įsiterpti į svarbaus pastatymo matomą vaidmenį; Klaipėdoje gyvenantis Valentinas Masalskis, pats režisavęs Th. Bernhardą, vaidina sostinę į kaimą iškeitusį profesorių Robertą. Tokių sutapimų be apgalvotos aktorių atrankos būti negali. Be atrankos taip pat vargu ar būtume vėl pamatę, kokie tikrai protingi ir jautrūs scenoje gali būti mūsų vidurinės ir vyresniosios kartos aktoriai (ypač smagu scenoje matyti Viktoriją Kuodytę). Žiūrint spektaklį paaiškėjo, kad Lietuvoje yra kur kas daugiau gerų aktorių, nei manyta. Nors jų trūkumu ir negalėjome pernelyg skųstis. Tačiau pamačius, ką darbas su įdomiu, protingu režisieriumi gali padaryti iš aktorių, režisierių trūkumas Lietuvoje atrodo dar skaudesnis. Tiesa, dramoje iš to režisierių troškimo pasijuokiama. Tik, žinoma, „Didvyrių aikštėje“ kalbama apie režisierius, statančius spektaklius ne teatre, o iš valstybės reikalų, mūsų gyvenimų, visiškai abejingus savo veiksmų pasekmėms.
Baimė ir su ja susiję abejingumas bei neapykanta vieni kitiems rodomi viso spektaklio metu. Abejingumui leidžiantis iš viršaus (tų, kurie turi galią), net ir šeima galiausiai tampa abejingumo erdve. Apie velionį kalbama kaip apie savotišką sociopatą, už viską labiausiai vertinusį grynąjį protą, nepalaikiusį ryšių su žmonėmis, net nemylėjusį savo vaikų ir pirkusį kostiumus bei batus tik tam, kad juos turėtų. Laidotuvių dieną tvarkomi reikalai ir bergždžiai svarstoma, ar filosofijos profesoriaus savižudybė buvo racionalus, logiškas jo žingsnis, o artimiausias Jozefui Šusteriui žmogus, jo namų ekonomė, net nepakviesta dalyvauti laidotuvėse.
Spektaklyje taip pat aštriai kritikuojama dabartinė (beje, įdomios 1988 m. rašytos pjesės ir dabartinės Lietuvos situacijos sąsajos, pavyzdžiui, minimas socialistas premjeras) politinė visuomeninė santvarka, piktinamasi nepriklausomų intelektualų sluoksnio išnykimu / išnaikinimu. Nuo scenos tiesiai pasakoma socialinė, politinė kritika neprisidengiant Ibsenu ar nukenksminta, nuo mūsų konteksto atitraukta šiuolaikine dramaturgija. Nors naudojami Th. Bernhardo žodžiai, pakeitus aplinkybes ir uždegus šviesą žiūrovų salėje tenka klausyti, kaip kartojama tai, ką jau seniai kalba kairieji intelektualai, pastaruoju metu matantys vis mažiau vilties, kad žmonija nesunaikins savęs ir planetos, kurioje gyvena.
Spektaklyje visa tai išsako profesorių Robertą vaidinantis V. Masalskis. Aktorius šį tekstą pavertė dažnai juokingai neadekvačiais seniokiškais svaičiojimais. Tad visas tas grūmojimas neteko jėgos. Kita vertus, tapo tikrų įvykių atspindžiu: visą gyvenimą bandę kalbėti apie tai, kaip būtų galima civilizuoti Vakarus (juk iš tikrųjų Vakarų civilizacija būtų nebloga mintis!), sendami intelektualai pasiduoda, tampa juokingi arba yra įrašomi į filosofinės minties istoriją ir taip nukenksminami, kaip nutinka su į muziejų patenkančiu (legitimuojamu) avangardu.
Ta siaubingai didelė erdvė, tuštuma, antisemitizmo ir visiško abejingumo kitam apraiškos kuria artėjančios tragedijos nuojautą. Tik, priešingai nei pjesėje, ta tragedija yra ne baimė, kad istorija pasikartos, o istorijos pasikartojimas spektaklio finale, kai apšvietus ponios Šuster (Doloresa Kazragytė), girdinčios Hitlerį sveikinančiųjų šūksnius iš Didvyrių aikštės, veidą, tiesiai jai už nugaros dūžta žydų šeimos namų langas. Ir nors spektaklyje ir pjesėje kalbama apie antisemitizmą, Holokaustą, nesunku suvokti, kad, panašiai kaip Th. Bernhardo aprašytas nacionalsocialistų grįžimas ar apsimetinėjimas, kad nebesi nacionalsocialistas, daugelyje pasaulio šalių gali būti pakeistas tiesiog kitu žodžiu. Tuštuma ir siaubas. Taip jaučiamasi matant masinį pasirinkimą nemąstyti arba nebūti. Vieni atsisako taip gyventi, kiti atsisako dėl to ką nors daryti, treti apsimeta, kad nieko nereikia daryti, o ketvirti apskritai renkasi nieko nematyti ir negirdėti Jauniausios kartos nėra Visi vidutinio amžiaus visi daugiau ar mažiau pasidavę tik praeitis nepasiduoda ir vis dar tyko už kampo
