7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Salomėja Jastrumskytė

Salomėja Jastrumskytė

Daikto oro kelias

Akvilės Vološkevičiutės paroda „Tikslios ir apytikslės reikšmės“

Substancionalumo kreivės, mirkstančios eteryje. Štai ką pastebiu – abstrakti plastika neišsieikvojo iki entropinio nulio, kaip rezignuodamas 8-ajame dešimtmetyje vaitojo Donaldas Kuspitas, apgailėdamas paskučiausias abstrakčiosios dailės bing bang pabaigas. Regis, vyksta kai kas kita – distiliacija, arba net ir visos septynios alcheminės stadijos vienu ypu ar chronologiškai suvertus ir tiesiog pradedant viso art informel įkritimą į pūdymo (nigredo) stadiją, kur juodojo irimo beformiškumas, turintis kildinti beribę laisvę, jau yra išnarinęs visus formaliojo ir prasminio atpažįstamumo sąnarius. Tada šie vientisi tirščiai palengva pradeda kildinti / sintetinti, t.y. pūsti ir pukšėti, formas, kurių nėra, bet kurios, anot José Ortegos y Gasseto, „turi bent truputį substancionalumo“.
 
Pasismaginkim brisdami toliau per abstraktų mąstymą apie abstraktų hilemorfizmą – atiduodami pagarbą seniausiems (kažin?) graikams, apie formos sulindimą į materiją (arba išlindimą iš jos, kur keliai nuves...). Neatpažįstama, nepažini forma, daiktas, kuris visomis keturiomis prieštarauja dvigalvei graikų noosferai (Platonas vs Aristotelis). Tam dviburniam filosofų orakului, teigusiam, esą daiktas, kurio keliai (ir dėsniai) nežinomi, negali tarp kitų pasaulio daiktų būti. Bet dabarties aidas atliepia, kad bet kuris beveik / nebe daiktas jau yra daiktas, ypač jei plikas be dekoro, o jo estetinė oda – mados mainymas ar apskritai mirtini simboliniai mainai Jeano Baudrillard’o vizijoje. Tokio pusdaikčio daiktiškumo būsena, grėsmė, atsarga perteka į visas plastikos gyslas, toks neodaiktas arba, verčiau, nevadaiktas pasileidžia it koks vilkolakis į meno erdves ir jo pasirodymo supermėnulis nėra įprastinis kitų daiktų ir menų rodymosi laikas. Štai su tokia para(zitiškai)mentaline gaudykle verta ateiti į Akvilės Vološkevičiutės parodą „Tikslios ir apytikslės reikšmės“ galerijoje „Argentum“. 

Akvilės Vološkevičiutės parodos „Tikslios ir apytikslės reikšmės“ fragmentas. 2015 m.
Akvilės Vološkevičiutės parodos „Tikslios ir apytikslės reikšmės“ fragmentas. 2015 m.
Akvilės Vološkevičiutės parodos „Tikslios ir apytikslės reikšmės“ fragmentas. 2015 m.
Akvilės Vološkevičiutės parodos „Tikslios ir apytikslės reikšmės“ fragmentas. 2015 m.
Salomėja Jastrumskytė

Nežaisk su kito gelmėmis!

Vilmanto Marcinkevičiaus „Neapibrėžtos erdvės gyventojai“ Juozo Miltinio dramos teatre, Panevėžyje

Vilmanto Marcinkevičiaus parodos Lietuvoje visada pažadina senus stebėjimo ir vertinimo įpročius. Tarptautinį pripažinimą pelnęs autorius tarsi tampa nebeperregimas, o jo kūrybos analizė tarsi nebebūtina. Tačiau galima padaryti ir kitaip. Panevėžyje, Juozo Miltinio dramos teatro erdvėse, veikiančios „A“ galerijos iniciatyva vykstančios vienaip ar kitaip kanonizuotos vertės menininkų parodos jau tapo dėmesį atkreipiančiu reiškiniu. Įdomu tai, kad parodos pristatyme čia inscenizuojamas savitas dialogas su autoriumi – tuo Kitu, kuris dažniausiai publikai lieka nepažinus, pasislėpęs. Albino Vološkevičiaus, „A“ galerijos savininko, šios parodos kuratoriaus, noras išprovokuoti bet kurį menininką atvirumui apie kūrybą neaplenkė ir Marcinkevičiaus. Pagaliau ir pats menininkas, regis, atėjo su intencija atsiverti – naujas ciklas, pristatytas didelėje retrospektyvinėje kolekcijoje, vadinasi „Asmeninės istorijos“. Čia „Kito“ ir savęs kaip Kito gelmės ir paviršiai yra aptariami įvairiais kalbėjimo būdais.

Vilmantas Marcinkevičius, „Švilpesys“. 2010 m. A. Repšio nuotr.
Vilmantas Marcinkevičius, „Švilpesys“. 2010 m. A. Repšio nuotr.
Vilmantas Marcinkevičius, „Nakties žaidimai“. 2000 m. A. Repšio nuotr.
Vilmantas Marcinkevičius, „Nakties žaidimai“. 2000 m. A. Repšio nuotr.
Vilmantas Marcinkevičius, „Raudonosios moters gaudymas“. 1999 m. A. Repšio nuotr.
Vilmantas Marcinkevičius, „Raudonosios moters gaudymas“. 1999 m. A. Repšio nuotr.
Vilmantas Marcinkevičius, „Berniukas palapinėje“ iš ciklo „Asmeninės istorijos“. 2012 m. A. Repšio nuotr.
Vilmantas Marcinkevičius, „Berniukas palapinėje“ iš ciklo „Asmeninės istorijos“. 2012 m. A. Repšio nuotr.
Salomėja Jastrumskytė

Pagiriamasis žodis agresijai

Raimondo Gailiūno tapyba

Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre (Laisvės a. 5) ir „A galerijoje” (Respublikos g. 33) nuo balandžio 11 d. iki gegužės 14 d. veikia Raimondo Gailiūno paroda „Apleistose tėviškės fermose“. Parodos kuratorius Albinas Vološkevičius.
 
Kai 1511 m. Erazmas Roterdamietis parašė „Pagiriamąjį žodį kvailybei“, jis tik parodė jos apskritumą, absoliutumą, didybę, su kuria ji persmeigusi žmogaus buvimą tarp žmonių, savyje ir virš žmogaus – kvailybę, su kaupu palaimingą ir neatsiejamą, neatpjaunamą nuo žmogaus nei neiginių, nei pamokymų, nei prievartos galia.
 

O ar galima pašlovinti ir priglobti pačią agresiją – niekinamą ir įstatymų palaužtą, išmestą už anapus, – žiaurumo apoteozę, pilną ir plačią nuo šventumo iki orgijų? Apsaugoti agresiją ir ją paremti, tausoti ir liaupsinti? Raimondo Gailiūno paveikslų „valpurgijos“ jo „Apleistose tėviškės fermose“ šaukiasi mūsų apgynimo. Nes žvėris, tūnantis mumyse, yra

Raimondas Gailiūnas, „Saldus artumas“
Raimondas Gailiūnas, „Saldus artumas“
Raimondas Gailiūnas, „Apie viską pagalvota – mėgaukis laime“. 2012 m.
Raimondas Gailiūnas, „Apie viską pagalvota – mėgaukis laime“. 2012 m.
Raimondas Gailiūnas, „Didžiausia viltis ir pasitikėjimas“. 2012 m.
Raimondas Gailiūnas, „Didžiausia viltis ir pasitikėjimas“. 2012 m.
Raimondas Gailiūnas, „Kokonastasas“ 2012 m..
Raimondas Gailiūnas, „Kokonastasas“ 2012 m..
Raimondas Gailiūnas, „Utilizatorius“
Raimondas Gailiūnas, „Utilizatorius“
Raimondas Gailiūnas, „Ribota, bet saugiausia erdvė“. 2012 m.
Raimondas Gailiūnas, „Ribota, bet saugiausia erdvė“. 2012 m.
Raimondas Gailiūnas, „Antsnukis draugui nededamas“. 2010 m.
Raimondas Gailiūnas, „Antsnukis draugui nededamas“. 2010 m.
Salomėja Jastrumskytė

Didingasis istorinis Niekis

Romualdo Inčirausko paroda „Durbė, Žalgiris ir dar kai kas...“ VDA ekspozicijų salėse „Titanikas“

Savitą metalo plastiką ir originalius medalius kuriantis menininkas pristato ištisą metalinį epą, kuriame dogmatiškos istorinės temos pasirodo kaip netikėtos meninės žaismės objektai. Tai metalinis poetinis pasakojimas apie iškilmingą ir prabangią istorijos savikūrą ir savigriovą. Menininkas su ironija žvelgia į istoriografinį perteklių, laisvai atsirinkdamas reikšmingas datas, asmenis, įvykius, tačiau juos interpretuoja lyg milžiniškos istorinės slinkties paraštes, atsitiktinumus. Pati istorija R. Inčirausko kūryboje lieka anoniminė, kintanti, tai nesibaigiantis performatyvus pasakojimas.
 

Autorius net tiesiogiai parodo, kad bet kokios memorialinės intencijos yra vaizduotės miklumas, kaip antai keistame medalyje „Stalo žaidimas“ dviejuose bronziniuose vežimaičiuose sukrauti besikartojantys metaliniai veidai ir spalvoto plastilino gabalėliai, spalvoti blokai, iš kurių formuojama

Romualdas Inčirauskas. „Durbė, Žalgiris ir kiti mano vaikystės mūšiai“. Autoriaus nuotraukos
Romualdas Inčirauskas. „Durbė, Žalgiris ir kiti mano vaikystės mūšiai“. Autoriaus nuotraukos
Romualdas Inčirauskas. „Ekleziastas“
Romualdas Inčirauskas. „Ekleziastas“
Romualdas Inčirauskas. Medalis Vincui Kisarauskui
Romualdas Inčirauskas. Medalis Vincui Kisarauskui
Romualdas Inčirauskas. Medalis „Vyras ir moteris II (karalius Saliamonas ir Šebos karalienė)“. 2009 m.
Romualdas Inčirauskas. Medalis „Vyras ir moteris II (karalius Saliamonas ir Šebos karalienė)“. 2009 m.
Romualdas Inčirauskas. „Vyras ir moteris (Sara ir Abraomas)“
Romualdas Inčirauskas. „Vyras ir moteris (Sara ir Abraomas)“
Romualdas Inčirauskas. „Žemaitijos girnapusės II“
Romualdas Inčirauskas. „Žemaitijos girnapusės II“
Romualdas Inčirauskas. „Raudų siena“
Romualdas Inčirauskas. „Raudų siena“