Prieš keletą metų Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriuje suformuota šiuolaikinio šokio specializacijos programa tampa konkurente ilgus metus šioje mokykloje dominavusiam klasikiniam baletui. Šią ugdymo kryptį pasirinkę moksleiviai savo gebėjimus turėjo progos parodyti šiuolaikinio šokio spektaklyje „Juodvarniai“, kurio idėjos autorė ir choreografė – Baleto skyriaus vadovė Lina Puodžiukaitė-Lanauskienė.
Kovo 28 d. Šokio teatre parodytas spektaklis sukurtas pagal amerikiečių kompozitoriaus Steve’o Reicho muziką, choreografės asistentai – Justas Kučinskas, Jekaterina Deineko, Ieva Ginkevičiūtė, kuriant spektaklį aktyviai dalyvavo ir patys atlikėjai.
„Juodvarnių“ sąsajų su pirminiu spektaklio dramaturgijos impulsu – pasaka apie juodvarniais lakstančius dvylika brolių – likę vos kelios užuominos. Gerai, kad nesistengta pasakoti istorijos, kurti personažų ir choreografinėmis priemonėmis modeliuoti jų santykių – kaip rodo pastarųjų metų patirtis, tokia šokio teatro kryptis vargu ar turi perspektyvų, nebent tai būtų kokio nors istorinio spektaklio rekonstrukcija, kur tokias priemones pateisina atitinkama choreografijos ir režisūros stilistika.
Šiuolaikinė choreografija Lietuvoje skleidžiasi įvairiomis trajektorijomis, kurias kultivuoja daugiausia „Menų spaustuvės“ scenoje savo darbus pristatantys choreografai. Jie dažniausiai apsiriboja kelių šokėjų grupe ir nėra linkę kurti spektaklių, kuriuose pastebimą vietą užimtų didesnio šokėjų skaičiaus kuriami šokio brėžiniai bei dinamiškos, koordinuotos, sinchronizuotos fizinio judesio kompozicijos. „Juodvarniai“ – nesiužetinis spektaklis, kuriame svarbiausia – fizinio judesio, vaizdo ir garso priemonėmis kuriamas asociatyvus reginys. Jame derinamas kolektyvinis, sinchroniškas pradas ir individualios improvizacijos, gimstančios iš nuojautų ir kiekvieno šokėjo kūrybinių gebėjimų.
Kolektyvinį spektaklio kūrybos procesą liudija ir pati spektaklio pradžia: ji nėra aiškiai apibrėžta, veiksmas tarytum susiformuoja nejučia, iš scenoje besimankštinančių, šildančių kūną šokėjų judesių, kurie iš atskirų trajektorijų palaipsniui perauga į darnesnius brėžinius ir kombinacijas.
Patraukliausia spektaklio savybė – judesių ir vaizdinių dinamika, gana išradingai užpildanti ir scenos erdvę, ir laiką – kiek daugiau nei valandos trukmės vaizdinių kaleidoskopą. Paprasčiausia atrasti temos ir kostiumų ryšį – dailininkė Simona Finkelšteinaitė aprengė šokėjus tamsiais drabužiais, derindama kūną aptempiančius jų elementus su nuo juosmens laisvai krintančiomis skiautėmis, todėl artistams – ir merginoms, ir vaikinams – judant ryškėja plastiški paukščių siluetai.
Spektaklio vaizdiniuose – Kęstučio Lanausko scenografijoje ir Aurimo Švedo bei Tado Vosyliaus vaizdo projekcijose – taip pat yra „Juodvarnių“ temos užuominų. Užscenyje – stilizuotas medinių karčių-iečių miškas, už kurio švytinčiu taku kartkartėmis pastebi lėtai judančią vienos šokėjos figūrą. Fone kartais pasirodo animuoti medžių ir paukščių siluetai, bet vaizdo projekcijomis nepiktnaudžiaujama, todėl daugiausia dėmesio galima skirti būtent judesiu kuriamiems vaizdams. Mariaus Apansko apšvietimas prideda paralelinę vaizdinių erdvę, dera su įdomiomis projekcijomis ant grindų – pavyzdžiui, nuo karčių smaigalių sklindančiais raibuliais, kurie prisideda prie nuolatinio judėjimo ir kaitos iliuzijos. Kartais projekcijos atsiranda ant šokėjų nugarų – sustabdžius judesį, vaizdų dinamika kuriam laikui perkeliama į tariamą realybę, tačiau netrukus vėl pulsuoja šokėjų kūnais.
Vis dėlto regimuosius spektaklio komponentus įdėmiai sekti, o juo labiau analizuoti jų derinius trukdo pernelyg sugestyvus garsinis „Juodvarnių“ dėmuo. Paradoksalu, bet Reicho „Muzika aštuoniolikai muzikantų“ (1978) spektakliui ir padeda, ir trukdo: aiškus ritmas patogus kurti judesį ir šokti, tačiau emociniu požiūriu monotoniška garsų tėkmė vis nuneša kažkur šalin, ir keliskart save pagauni atitrūkus nuo choreografinio spektaklio sluoksnio, nuskridus, užsigalvojus, todėl ir pajusti šokėjų kuriamas šokio formas bei jų tarpusavio ryšį darosi sunku. Jusles atpalaiduojanti minimalistinė muzika panardina į keistą meditatyvų transą, o jei mėgini tam priešintis ir ieškoti kontakto su choreografinėmis priemonėmis transliuojama mintimi, pajunti garso monotoniją, kuri po ilgesnio laiko ima slopinti, nyksta ryšys su spektaklio choreografija ir šokėjų transliuojama energija.
Artistai – Baleto skyriaus šiuolaikinio šokio specialybės moksleiviai – atrodo neblogai fiziškai pasirengę, jų judesius pripildo turinys, atsirandantis nugalint įprastus iššūkius: žemės trauką šokant į viršų, sinchroniškumo reikalaujančius šokio derinius, duetines kombinacijas. „Juodvarniai“ – įdomus kolektyvinis darbas, pirmiausia vertingas kaip laboratorinis procesas, ugdantis bendro kūrybinio darbo įgūdžius ir skatinantis choreografinę mąstyseną. Jauniems šokėjams sudarytos sąlygos pajusti savo kūną, išlaisvinti jame slypinčias galimybes, kurios atsiskleis būsimuosiuose Baleto skyriaus šiuolaikinio šokio specializacijos pirmosios absolventų laidos – Monikos Voišnytės, Dianos Šenauskaitės, Vytenio Ražansko – ir kitų moksleivių darbuose.
