7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Žinau, ką darau

Lenkų aktorius Januszas Gajosas apie „Kūną“

Kora Ročkienė
Nr. 13 (1119), 2015-04-03
Kinas
„Kūnas“
„Kūnas“
Vieną pagrindinių vaidmenų Małgorzatos Szumowskos filme „Kūnas“, kurį „Kino pavasaris“ parodė konkursinėje programoje „Baltijos žvilgsnis“, sukūręs Januszas Gajosas išgarsėjo iškart po to, kai prieš keliasdešimt metų suvaidino populiariame seriale „Keturi tankistai ir šuo“. Populiarumas bei susižavėjimas ypatingu Gajoso meistriškumu nenuslūgsta iki šiol. Apie naujausią jo kino vaidmenį lenkų žurnale „Newsweek“ su aktoriumi kalbėjosi Małgorzata Sadowska. Pateikiame pokalbio fragmentus.
 
Kai perskaitėte Małgorzatos Szumowskos ir Michało Englerto scenarijų, ar nujautėte, kad jame slypi didelės galimybės?
Per pirmą susitikimą jų paklausiau, apie ką norime pasakoti? Tiksliai neprisimenu, ką atsakė, bet supratau, kad mąstome panašiai. Rodydami vis naujus scenarijuje aprašytus įvykius, bandysime provokuoti žiūrovus, kad jie atvertų savo „Body“. Mano personažas yra vidutinybės įsikūnijimas, tas, apie kurį galima pasakyti, kad kai stovi prie pilkos sienos, jo nematyti. Jis mano, kad viskas, ko negalima paliesti ir pamatyti, tiesiog neegzistuoja, tačiau...
Scenarijus dažnai būna tolesnių ieškojimų išeities taškas ir filmuojant jis nuolat perdirbamas. Vaidinti vidutinybę, niekuo netikintį, savo nešvariame darbe paskendusį žmogų gana sunku. Ypač šiuolaikiniame pasaulyje, kur savikūra yra beveik pareiga ar net egzistavimo būdas. Iš esmės niekas nėra laisvas nuo pareigos kurti save – nusiprausiame po dušu ir iškart norime ką nors su savimi padaryti, nes tai, ką matome veidrodyje, yra įprasta ir nepatrauklu. Šis filmas suteikia daug progų įsižiūrėti į save situacijose, kai ne visai jas valdome. Dažnai būna juokinga, bet niekas iš nieko nesijuokia. Be to, „Kūnas“ turi puikų pabaigos akcentą. Nenoriu jo išduoti. Tačiau šis akcentas yra savęs, kitų žmonių ir pasaulio priėmimo ženklas. Vis dėlto tai įmanoma!
 
Aktorystė reikalauja nuolat įsižiūrėti į save, konfrontuoti su savimi. Ar ilgainiui tą kūną „dėvėti“ vis lengviau?
Ne visada. Darbe mane nuolat lydi veidrodis. Žiūriu dažnai į jį ne todėl, kad žaviuosi savimi ar kad iš esmės pakeisčiau man žinomą įvaizdį. Žiūriu į save kaip į medžiagą, iš kurios turi atsirasti neegzistuojantis, bet galintis atsirasti žmogus. Teatre jis atsiranda dažniausiai tarp 19 ir 22 valandos. Kūną reikia sąmoningai priversti paklusti tam tikroms taisyklėms. Nežinau, ar tai man pavyksta (juokiasi). Tačiau nukrypimus nuo normos suverčiu amžiui.
Kai vaidinau diplominiame spektaklyje Arlekiną, pastebėjau, kad su kauke sugebu padaryti daug daugiau, kad tik tada, kai uždengiu veidą, iš tikrųjų atsikratau savęs. Juk neatsitiktinai kaukė yra mūsų profesijos simbolis.
 
Ar taip daug metų vaidindamas Jūs kartais gėdijatės priešais kamerą ar scenoje?
Gėda susijusi su išėjimu į sceną ir bandymu įtikinti žmones, kad tai ne aš, tik kažkas kitas, kuris jau seniai baigėsi. Bet, pavyzdžiui, išeiti į sceną nuogam? Tai man barjeras. Tai turėtų būti scena, kuri be to nuogumo prarastų prasmę. Kūniško nuogumo mada teatre trunka jau kurį laiką ir dažnai turi būti absoliutaus nuoširdumo išraiška. Nesu įsitikinęs, ar tas nuoširdumas visada yra iki galo nuoširdus. Vienaip ar kitaip, tai problema.
 
„Kūne“ nuogumo nebijo Ewa Dalkowska. Puiki jūsų bendra scena, kai ji šoka pusnuogė.
Tai ir yra tikroji drąsa, už kurią taip žaviuosi Ewa. Tai drąsa griauti barjerus, apie kuriuos kalbėjau. Ji suvaidino nuostabiai, nors filmuojant šokio sceną aikštelėje buvo apie 20 žmonių. Gal Ewos patirtis, įgyta Krzysztofo Warlikowskio spektakliuose, ją išlaisvino nuo gėdos ir baimės.
 
Filmas gana laisvai (bet nereiškia, kad nerimtai) traktuoja tai, kas vyksta su kūnu po mirties. Jūsų personažas teismo medicinos ekspertas į mirusius žiūri labai pragmatiškai. O Jūs?
Manau, kad būti arti mirusio kūno niekam, išskyrus su tuo profesionaliai susijusius žmones, nėra jauku. Man taip pat. Kaip patyręs ir mąstantis žmogus turėčiau pripažinti mirties natūralumą: mašina liovėsi veikti, ir viskas. Tačiau nemėgstu būti arti mirties, mano santykis su ja emocionalus. Kad būtų aišku: jokia dvasia man nepasirodė, bet neatmetu to, ko iki galo nepajėgiu suprasti, ir nenoriu menkinti tų paslapčių.
 
„Kūne“ yra tokia scena: prie sriubą valgančio eksperto stovi jaunas asistentas, kuris akivaizdžiai nori išgirsti kažką svarbaus. Jūsų herojus sako: „Turiu tau pasakyti kažką išmintinga? Nieko tau nepasakysiu!“ Pagalvojau, gal asistentą suvaidinęs aktorius taip pat norėtų Jūsų paklausti, kaip gyventi su šia profesija.
Greičiausiai pasakyčiau jam tą patį, ką filme (juokiasi).
 
O gal „Sūneli, ieškok tiesos“?
Turiu jums prisipažinti, kad ilgai svarsčiau apie tą tiesos ieškojimą. Intensyviai mąsčiau, ką veikiu šioje profesijoje. Metų metus ausyse skambėjo dar mokykloje Lodzėje išgirstas „Tiesos ieškok, sūneli, tiesos...“, bet nežinojau, kur jos turiu ieškoti. Ilgainiui supratau, kad jokios tiesos nėra. Kad ją reikia sukurti. Žinote, man palengvėjo, kai tai supratau. Nuo tada pagaliau žinau, ką darau.
 
Parengė K. R.

 

„Kūnas“
„Kūnas“