Nuobodžiauju žiūrėdama „taisyklingus“ filmus, kurie sklandžiai pasakoja istoriją, neša „teisingą“ žinią, grožisi gerais aktoriais. Jie nuspėjami, politiškai korektiški ir pernelyg aiškūs. Tokius filmus patogu žiūrėti ne festivalyje, o eiliniame seanse, kur susirenka tiesiog į kino teatrą išsirengę žmonės. Kino festivaliai žadina neįprasto kino lūkesčius. Šiųmetis „Kino pavasaris“, man regis, pastarųjų pašykštėjo, nors po Lisandro Alonso „Chauchos“ gal ir negražu taip sakyti.
...1882 metai, Patagonija. Ant akmenuoto vandenyno kranto vartosi jūros vėpliai, natūraliame baseine gulintis vyras masturbuojasi, kitas stovi ant akmenų ir žiūri pro binoklį. Dangus neapsakomai žydras, šviečia saulė ir atrodo, kad tai – žemiško rojaus pakraštys. Tačiau danas Gunaras Dinesenas, kariškis, kuris atvyko dirbti inžinieriumi į šį pasaulio kraštą, su penkiolikmete dukterimi Ingeborga sėdi apsikabinę lyg ištikti nevilties. Net keista, kaip vien tik neįprastas kadro formatas (4:3) ir neapsakomai grynos, ryškios, tarsi senoviškų fotografijų spalvos iš pat pradžių sukuria keistą atmosferą. Alonso mėgsta fiksuoti realų laiką, statiškus ir ilgus kadrus, kuriuose gerokai pamiršta kadro gelmė tampa įvykiu, nes ir pirmas, ir paskutinis to kadro planai – vienodai ryškūs. Atrodo, suomių operatorius Timo Salminenas filmuoja sena kamera, kurios ir laiko pojūtis visai kitoks.
Įžanga neskubri, joje režisierius paberia visas temas: netrukus pasikeisiančius Dineseno (Viggo Mortensen) ir jo dukters (Viilbjørk Malling Agger) likimus, ispaniškai ir kitų kalbų kratiniu kalbančių jų palydovų požiūrį į čiabuvius, mįslingą karininko Zuluagos dingimą. Kai Ingeborga ištaria, kad dykuma ją pripildo, „Chauchoje“ pradeda skambėti poezija, bet kartu atsiranda tragedijos nuojauta. Tragedija prasidės netrukus, kai naktį Ingeborga paliks stovyklą ir pabėgs su jaunu, dar visai vaikišku kareiviuku, o Dinesenas puls ją vytis. Tėvo kelionė palaipsniui taps vis simboliškesnė. Iš pradžių peizažai bus konkretūs: kaitros iškaitinta žemė, upės vingis, reta augalija, paskui – akmenuota dykynė, uola, kurios tamsoje Dinesenas susitiks su savo (ar Ingeborgos) ateitimi – sena dama, kurią suvaidino Ghita Nørby. Panašiai keisis ir sutiktieji kelyje: sukaustytus grandinėmis žemę kasančius žmones pakeis žiaurūs plėšikai ir pamišęs, keistai apsivilkęs Zuluaga, vėliau atsiras žaizdotas šuo ir sena moteris. Taip nepastebimai Alonso konkrečią kelionę paverčia egzistencine, kai išsekęs, viltį rasti dukterį praradęs Dinesenas pradeda grimzti į haliucinacijas ir jo vienatvę apgaubia tamsa.
Tačiau režisierius nieko nenori aiškinti, nes, matyt, yra įsitikinęs, kad bet koks paaiškinimas neleis suvokti filmo prasmių. Vieną jų Alonso iššifruoja pavadinimu, pačioje filmo pradžioje pateikdamas pasakojimą apie Chauchą – mitinę užmaršties ir laimės žemę, kurios ieškotojai pasiklysta kelyje. Kitą – konkretesnę, apie visų kolonijinių užkariavimų pasekmes, jis taip pat suformuluoja filmo pradžioje, kai Dinesenui paaiškinama, kad visus čiabuvius reikia išžudyti. Be abejo, tai ir užuomina į natūralią gyvenimo eigą griaunančią civilizaciją. Trečią, pačią mįslingiausią, Alonso palieka filmo pabaigai, kai Ingeborga šiais laikais atsibunda savo turtinguose ir protėvių portretais nukabinėtuose namuose, kuriuos supa pasakiškas miškas.
Namai – Europoje. Gal todėl iškart, kai išgirsti personažo pavardę – Dinesenas ir prisimeni vieną Karen Blixen pseudonimų, galvoje prasideda dar kitas filmas – jis pilnas literatūrinių ir istorinių nuorodų bei su jomis susijusių vaizdinių. Tačiau svarbu tai, kad naratyvo funkciją „Chauchoje“ atlieka nuolat kintanti erdvė – reali ar vidinė psichikos erdvė – būtent ji ir kuria „Chauchos“ pasakojimą, nes laikas į filmo pabaigą lyg ir sustoja. Be abejo, kelis filmo sluoksnius susieja Viggo Mortensenas, kurio Dinesenas visąlaik keičiasi: jis ir pavargęs, nevykėliu pasijutęs keleivis, ir bejėgis tėvas, ir palaipsniui prie beprotybės lyg prie savo prigimties artėjantis žmogus. Keičiasi ir išorė – filmo pradžioje Dinesenas atrodo solidus ponas tarsi iš senos fotografijos, dykumoje jis iš pradžių net komiškas su savo karininko apsiaustu, kardu ir skrybėle, o naktį, kai Dinesenas gulėdamas žiūri į žvaigždėtą dangų lyg į save veidrodyje, bene pirmąkart pajunti mažo žmogaus, kurį prislėgė svetima, kito žemyno ir kitos mitologijos istorija, tragizmą.
„Chaucha“ tikra to žodžio prasme keistas – poetiškas ir kartu manieringas, užburiantis, bet ir racionalus filmas, po kurio kyla daugybė klausimų ir prisiminimų. Jie apie Wernerio Herzogo Lotynų Amerikoje kurtus filmus, Peterio Weiro „Pikniką prie Kybančios uolos“, Davidą Lynchą ir, žinoma, ankstyvąjį Aleksandrą Sokurovą. Nemačiau ankstesnių Alonso filmų, bet akivaizdu, kad dabar jis vienas originaliausių šiuolaikinių kūrėjų. Standartiškos visiems prieinamos istorijos jo akivaizdžiai nedomina, bet jei pavyks įžengti į „Chauchą“, klajonių pažadas bus visai realus.
