„Padaryk iš manęs jungiklį“. L. Vansevičienės nuotr.
Kovo viduryje Kauno šokio teatras „Aura“ viešėjo Italijoje kaip kviestinis „EgriBiancoDanza“ šokio kompanijos sezono „Ipuntidanza 2014/2015“ svečias. Beje, „EgriBiancoDanza“ trupei vadovauja viena ryškiausių Italijos choreografių Susanna Egri.
Turine (Monkaljeryje) Kauno šokio teatras „Aura“ pristatė naujausią šokio spektaklį „Padaryk iš manęs jungiklį“ (choreogr. Birutė Letukaitė), šiais metais apdovanotą „Fortūna“, jaunųjų teatro kritikų įvertintą kaip geriausias metų šokio spektaklis, o šokėjai Gotautei Kalmatavičiūtei padovanojusį„Auksinį scenos kryžių“.
Spektaklyje naudojamas technologinis išradimas „Motus“ – belaidis prietaisas, verčiantis šokėjo judesius į muziką. Erdvė aplink šokėją tampa bekontakčiu paviršiumi, drobe, leidžiančia šokėjui judesiais tapyti garsus.
Pateikiame netrukus po „Auros“ pasirodymo italų spaudoje pasirodžiusią Giovanni Bertuccio
recenziją.
„Padaryk iš manęs jungiklį“ – jau ne pirmas su technologijomis susijęs šokio spektaklis per paskutinius keletą sezonų. Vienas jų – šveicarų kompanijos „Linga“ projektas, pristatytas „Lavanderia a Vapore“ centre pavadinimu „Remapping the Body“. Palyginti su šveicarų spektakliu, lietuviškas pademonstruoja stiprią vidinę motyvaciją ir gilumą. „Padaryk iš manęs jungiklį“ siekia atskleisti šiandieninio žmogaus būklę.
Cituojami tekstų fragmentai iš Leonido Donskio knygos „Paralelinė tikrovė“ ir George’o Orwello „Gyvulių ūkio“, Danieliaus Kanemano kūrinio „Mąstymas, greitas ir lėtas“ tarsi patvirtina, kad šokio judesių akstinu yra valdžia. Valdžia – poreikis ar primestas konstruktas?
Šokėjai, tarsi kunigų ir snaiperių hibridai, ne itin sąmoningi robotai, yra išorinių jėgų judinamos marionetės. Juodi kaip mūsų nuopuolio šešėliai jie šoka akinamuose šviesos ruožuose. Šviesa yra, tereikia išlįsti iš savo urvo.
Žavi šviesos ir šokio vientisumas, kuriama dramatiška suvaržyto kūno tekstūra. Asmuo nėra laisvas: įklimpęs kasdienėse kareiviškų gestų apeigose, įkalintas sunkiuose varžančiuose šarvuose, kurie neleidžia reikštis, uždarytas globalios valdžios atvirame kalėjime.
Suvienodėjimas įtraukia vis daugiau žmonių ir mūsų veiklos erdvės darosi ankštos. Viskas kvestionuojama: vienybė su savimi, su kitais, su Dievu, su seksualumu, vyro ir moters santykiai, naujų tiesų paieškos, vedančios naujų dievų pripažinimo link. Pinigai? Religijos? Mada? Izmai? O kas, jei ir senovės, ir naujųjų laikų dievas būtų žmogus?
Šokėjai, puikiai valdydami vizualiai įtaigią erdvę, lošia paskutinę partiją tarp Gamtos ir Kultūros. Šviečiančioje ringo aikštelėje, kuri tai išsiplečia, tai susitraukia kaip konstruktyvizmo kompozicija, susiduria šviesa ir šešėliai, senovinės ir modernios vertybės, nuolatos ieškant nuoširdaus fizinio kontakto. Šis kontaktas gali prasidėti ir nuo kovos, tačiau per susitikimą surandamas tikslas. Reikia pradėti nuo savęs, „perlipti per save“ ir apmąstyti mūsų bemaž beribį sugebėjimą nepastebėti, kad ignoruojame patys save.
Tą patį vakarą buvo pristatyta ir „Egri/Bianco“ kompanijos triptiko „Nowhere?“ dalis. Nors spektaklio pradžioje keliami panašūs klausimai ir mintys, scenoje pristatomas visiškai kitoks reginys. Lietuvių trupės kalba, kostiumai ir muzika yra agresyvesni, o „Bianco“ raiška – švelnesnė ir subtilesnė, pilna žmogiškos melancholijos. Čia individui, prieš srovę einančiam mąstytojui, neišvengiamai tenka susidurti su savo, kaip socialinio gyvūno, prigimtimi. Šis žaidimas jam ne visuomet smagus. Jis virsta savotišku Muncho šauksmu, perteikiančiu „Auros“ demaskuojamą žmogiškumo nuosmukį.
„Padaryk iš manęs jungiklį“. L. Vansevičienės nuotr.„Padaryk iš manęs jungiklį“. L. Vansevičienės nuotr.„Padaryk iš manęs jungiklį“. L. Vansevičienės nuotr.
