Akvilės Vološkevičiutės parodos „Tikslios ir apytikslės reikšmės“ fragmentas. 2015 m.
Vilniaus dailės akademijos juvelyrikos galerijoje „Argentum“ iki balandžio 4 d. veikia Akvilės Vološkevičiutės mažosios plastikos paroda „Tikslios ir apytikslės reikšmės“.
Substancionalumo kreivės, mirkstančios eteryje. Štai ką pastebiu – abstrakti plastika neišsieikvojo iki entropinio nulio, kaip rezignuodamas 8-ajame dešimtmetyje vaitojo Donaldas Kuspitas, apgailėdamas paskučiausias abstrakčiosios dailės bing bang pabaigas. Regis, vyksta kai kas kita – distiliacija, arba net ir visos septynios alcheminės stadijos vienu ypu ar chronologiškai suvertus ir tiesiog pradedant viso art informel įkritimą į pūdymo (nigredo) stadiją, kur juodojo irimo beformiškumas, turintis kildinti beribę laisvę, jau yra išnarinęs visus formaliojo ir prasminio atpažįstamumo sąnarius. Tada šie vientisi tirščiai palengva pradeda kildinti / sintetinti, t.y. pūsti ir pukšėti, formas, kurių nėra, bet kurios, anot José Ortegos y Gasseto, „turi bent truputį substancionalumo“.
Pasismaginkim brisdami toliau per abstraktų mąstymą apie abstraktų hilemorfizmą – atiduodami pagarbą seniausiems (kažin?) graikams, apie formos sulindimą į materiją (arba išlindimą iš jos, kur keliai nuves...). Neatpažįstama, nepažini forma, daiktas, kuris visomis keturiomis prieštarauja dvigalvei graikų noosferai (Platonas vs Aristotelis). Tam dviburniam filosofų orakului, teigusiam, esą daiktas, kurio keliai (ir dėsniai) nežinomi, negali tarp kitų pasaulio daiktų būti. Bet dabarties aidas atliepia, kad bet kuris beveik / nebe daiktas jau yra daiktas, ypač jei plikas be dekoro, o jo estetinė oda – mados mainymas ar apskritai mirtini simboliniai mainai Jeano Baudrillard’o vizijoje. Tokio pusdaikčio daiktiškumo būsena, grėsmė, atsarga perteka į visas plastikos gyslas, toks neodaiktas arba, verčiau, nevadaiktas pasileidžia it koks vilkolakis į meno erdves ir jo pasirodymo supermėnulis nėra įprastinis kitų daiktų ir menų rodymosi laikas. Štai su tokia para(zitiškai)mentaline gaudykle verta ateiti į Akvilės Vološkevičiutės parodą „Tikslios ir apytikslės reikšmės“ galerijoje „Argentum“.
Kabantys lygdaikčiai, arba buvusių ir dar nepatekėjusių daiktų lygiadieniai, plūduriuojantys plastikos naujadarai nuogos materijos užantyje (it pasakoje, kur siūloma ateiti nei nuogai, nei apsirengusiai, nei turinčiai, nei neturinčiai), – kabo gi tie visų įmanomų kultūrinių žuvų ir spiečių bučiai. Tačiau ne apie laisvų asociacijų Pandoros skrynią zuja vilionės po kabaluojančiais bronziniais blizgiai dažytais jaukais, bet priverstinė pagunda nieko neįsivaizduoti, vylingai tuščia nuojauta, lyg ant peties tupėtų užuominos pelėda, keistos postdekonstrukcinės nuojautos tingus mirksėjimas, jog ketvirčiavus daiktus ir dalykus kažkas lieka ir atauga. Ne pašalinės ataugos, bet atžėlimai plynuose kirtimuose, gaisravietėse, haidegeriškose būties proskynose (Lichtung) atsirandantys neužčiuopiami pretendentai į nesančius ar dar ilgai nebūsiančius daiktus, jų provaizdžiai – archetipų napalmas, niekuo nepaaiškinamas, neinterpretuojamas, bet labai įkyrus keistumas. Tarsi nepaliaujamai spirale atgimstantis formalizmas estetikos šabakštyne nebepasitikėtų paviršiais. Struktūros, lygiai kaip ir idėjos, estetika galėtų drąsiai eiti būgnininku priekyje visų super menų (turint omenyje reiškinio superlatyvą, o ne holivudinį herojų) armijų.
Įkyrūs daiktai, įkyrių daiktų istorija ŠM (santrumpa, dviprasmiškai galinti reikšti šiuolaikinį meną ir biurokratinio dokumento leksiką: „šių metų...“) kontekste auga tiesiog beregint. Tai, ko nėra, kuriama Zolia ar Kafkos paramisterijų stiliumi, natūralizmas ar efemerija, jokio skirtumo, nesantysis yra persekiojantis, primygtinis, folie à deux, kultūrinis tikas, ap(si)sėdimas nesančiuoju – nuo instaliacijos (regis, Akvilės darbas yra toks pagal šį visuotinį „ISO standartą“) iki autonomiškų meno (tik?) objektų. Tačiau formalizmo ontologija, kad ir skelbtų kliedesį ir net juo būtų, visgi nepaneigiamai parodo beformiškumo slėgio suspaustas būsimybes, kondensatus, nedaiktiškumą kaip vislių naujybių šaknis, išjudinančias kitų, dar nežinomų daiktų dygimą.
Man seniai įdomi ši rastis – ne konkretybių ar jų replikų srautuose, bet tarsi per juos pervertas iešmas, borgesiškos molekulės, spurdančios kituose fizikiniuose dėsniuose, veiksmas anapus vaizduotės šiapusinių prieraišų. Eini, štai eini nuo vienų meninių darinių sangrūdos prie kitų ir imi regėti „nesančio daikto“ kultą. O ką, šis naujakūnis Baalas smagiai šokdina akis ir smegenis, įsiveisia kūne per kinestezines šokio metaforas vaizduojantis kuriančią ranką, nes kūrybiniai atsitiktinumai jau peržengti įžūlaus būdraujančio daikto net juos deklaravus.
Visi futurizmai ir net utopijos buvo beveik bedaiktės, kol rėmėsi vaizduote, t.y. santykiu ir sąryšiu, logikos apvertimu ir jos infliacija, o daikto / gralio paieškos tapo įmanomos tik išsinėrus devynioms formalizmo odoms ir nusileidus keliems naratyvų šviesmečiams. Kalbu apie numanomą megaposlinkį, kuris patenkintų formų alkį ir nuobodį, žiojintį viso ko leistino dabartiniame mene, tarsi šis būtų kolosu prikeltas Elagabalas – tas Romos imperatorius, jau užpraeitame šimtmetyje paverstas dekadanso pusdieviu. Viskas leistina, bet ne viskas įmanoma, beprasmės formos staiga atsiverčia į būsimų daiktų telos. Formalistinės entropijos pabaiga.
