Anapus atspindžio

Kovo 17 d. galerijoje „Meno parkas“, Kaune, atidaryta jaunosios kartos menininkės Julijos Pociūtės paroda „3 atspindžio pusės“. Joje eksponuojama kompleksinė instaliacija, sukurta jungiant skirtingas medžiagas ir raiškos priemones – stiklą, veidrodį, fotografiją, video-, medį ir kt. Toks materijų derinimas nurodo į parodos idėją – pagrindinių filosofinių reiškinių ambivalentiškumą. Pasitelkdama reflektuojančius paviršius, autorė grynina laiko ir tikrovės iliuziją, kvestionuoja realybės ir fikcijos, gyvybės ir mirties, objekto ir jo atspindžio temas. Šiuolaikiniame mene kombinuojant ne tik materialias medžiagas, bet ir mentalinio pobūdžio elementus, Pociūtės naudojamas veidrodis tampa priemone įprasminti simbolinį atspindžio motyvą, kuris moderuoja tiek menininko, tiek žiūrovo savęs ir aplinkos suvokimą.

 

Kūrybiniame akte interpretuodama asmeninę patirtį, atskirus objektus menininkė sujungia į gyvenimo ir mirties naratyvą. Atspindžiui autorė priskiria laikiškumo matmenį, kuris slypi plonytėje gijoje, jungiančioje veidrodžio paviršių ir tai, kas yra už jo. Taip sukuriama kitokių dimensijų erdvė, kai sustabdyta akimirka konvertuojama į praeities fragmentą, užrakintą atspindinčiame paviršiuje. Simboliškai tai iliustruoja veidrodžio koeficientą – mažytę energijos dalį, kurią krintant šviesos spinduliams veidrodis absorbuoja. Veidrodyje įvyksta trumpa fiksacija, kurią pavadinau nefiksuojančia laikmena. Šio fenomeno metu vaizdinys suspenduojamas atspindyje, kuris negali būti pakartotas. Tokiu principu veikia meno vertinimas – kiekvienas žiūrovas kiekvieną kartą tą patį kūrinį suvokia skirtingai, tad parodos atidarymo metu „Meno parko“ direktorius Arvydas Žalpys ragino žiūrovus dar bent kartą užsukti į parodą.

 

Kodėl veidrodis? Viduramžiais nebuvo išskirtas subjekto ir objekto poliariškumas, tad veidrodis tapdavo tarsi tarpininku tarp regimojo ir nematomo nepažinto pasaulio (anapus veidrodžio). Tai gan aiškios aliuzijos į realybę ir anapusinį pasaulį. Kadangi negalime pažvelgti anapus atspindžio, ta numanoma plotmė virsta mistifikuota erdve, kurią Pociūtė savo kūriniais mėgina priartinti prie žiūrovo. Vienoje instaliacijos dalių pateikiama tunelio metafora: nupjauto kūgio formos objekte integruotas asmeninės autorės praeities fragmentas, kuris žymi žvilgsnio kelionę nuo „čia ir dabar“ į „ten ir tada“. Konkretaus žmogaus nuotrauka brėžia introspektyvų kūrybinį menininkės požiūrį. Tuo pat metu šiame objekte atsispindi aplinkos vaizdas, kuris sugrąžina į dabarties perspektyvos tašką. Šalia esantis veidrodinis kūgis, pritvirtintas prie seno fotoaparato, primena sūkurį, reflektuojamus vaizdus įtraukiantį į regėjimų bedugnę. Nuotrauka pati savaime yra atspindys, ištransliuotas erdvėje, o parodos kūriniuose atspindžiai veikia ir semantine, ir tiesiogine prasmėmis.

 

Ekspozicijoje taip pat rodomas filmas, kur matome dėl išcentrinės jėgos pilname vandens stiklainyje besisukantį negyvą peliuką. Rotacijos ir cikliškumo principas vėl nurodo į laiką. Videofilmo žiūrėjimas sudabartina praėjusius įvykius, o tikrovė redukuojama iki subjektyvaus suvokimo: negalima konstatuoti, kada paskendo (o gal nepaskendo?) peliukas – praėjusiais metais, vakar, o gal jis ką tik buvo gyvas anapus projekcijos ekrano... Filmuojant stiklinį paviršių, jame atsispindi aplink erdvėje vykstanti situacija, tad kamera užfiksuoja sluoksniškai persidengiančias praeities ir dabarties (kuri filmo žiūrėjimo atžvilgiu irgi virsta praeitimi) akimirkas. Atspindys reflektuojamas atspindyje, ir tai sujaukia erdvėlaikio tikrovės patyrimą. Videofilmuose ir fotografijose, kur vaizdas fiksuojamas, meno kūrinys kartoja įvykius, o veidrodiniuose kūriniuose dabartis pati tampa kartote. Tokioje kūryboje atsiranda fenomenologinis autoriaus portretas, o žiūrovas reguliuoja kūrinio vaizdą jame pasirodydamas – jo atvaizdas tampa kūrinio dalimi.

 

Vienoje instaliacijos dalių dokumentuojamas antkapio viršaus pakeitimas veidrodžiu. Dėl tokio akto įvyksta ne tik netikėta materijos, bet ir objekto prasmės transformacija. Pociūtė sukuria tam tikrą inversiją, kai dėmesys sukoncentruojamas į žvilgsnio trajektoriją nuo „ką mato ten gulintysis“... Kita sudedamoji parodos dalis taip pat analizuoja gyvybės struktūrą, t.y. medžio virsmą kelmu, o pririšta virvė neišvengiamai turi aliuzijų į savižudybę. Veidrodis panaudotas ir kitoje instaliacijos dalyje, kurioje reflektuojantis paviršius suskaidomas taip, kad stebint objektą žiūrovas žvilgsniu gali reguliuoti, ką jis mato – „suraikytą“ savo atvaizdą ar fragmentą iš visiems gerai žinomos biblinės Pietos scenos. Ir vienas, ir kitas vaizdinys akcentuojamas vienodu intensyvumu, tad autorė palieka laisvę stebėtojui pačiam pasirinkti peną interpretacijai. Kai taip tolygiai pateikiamos dvi koncepcijos – savo paties atvaizdas ir mirties kančios scena – žiūrovas nesąmoningai ima jas lyginti ir perkėlinėti temas į viena kitos kontekstą. Taigi visus parodos darbus jungia viena tema, tik raiškos priemonės pasirenkamos skirtingos, kad dar sykį pabrėžtų egzistencijos reiškinių dualumą.

 

Parodoje „3 atspindžio pusės“ meno kūrinys tarpsta laiko kontinuume, visuomet vyksta ir niekuomet nėra baigtinis. Dėl reflektuojančio paviršiaus meno objektas atlieka ne pasyvų vaidmenį, bet tampa aktyvia, katalizuojančia projekto dalimi – pats kūrinys „ima rodyti“. Atspindžiai mene kvestionuoja realybės santykį su iliuzija, tikrovės su fikcija, esamo su menamu – todėl gyvenimo ir mirties konceptui įvaizdinti autorė pasirenka atspindintį paviršių. Balansuodama tarp skirtingų medžiagų autorė konstruoja atskiras istorijos dalis, kurios atiduodamos žiūrovo interpretacijai. Instaliacijos, atitinkančios fenomenologijos principus, egzistuoja ne kaip fiziniai objektai, bet labiau kaip grynos sensorinės žmogaus suvokimo reakcijos.

 

Paroda veikia iki balandžio 10 d.

Galerija „Meno parkas“ (Rotušės aikštė 27, Kaunas)

Dirba antradieniais–penktadieniais 12–18 val., šeštadieniais 11–17 val.