Prisipažįstu: nuoširdžiai nesuprantu, kodėl visus – Europos ir Amerikos kino akademijų narius bei intelektualais save vadinančius lietuvius – sužavėjo Paolo Sorrentino filmas „Didis grožis“(LRT kultūra, 8 d. 21.30). Pasakodamas apie viskuo nusivylusį šešiasdešimt kelerių rašytoją, kritiką ir snobą Džepą, kuris dieną naktį stebi amžinojoje Romoje vykstantį karnavalą ir kartu su jo dalyviais – aristokratais, nuvorišais, nusikaltėliais, menininkais, žiniasklaidos guru ir t.t. – keliauja iš vernisažo į viešnamį, iš ten į šiuolaikinio meno „įvykį“ arba prabangų vakarėlį, Sorrentino vis barsto užuominas į Federico Fellini šedevrus. Tačiau tarp Fellini ir Sorrentino yra ne tik keli kino dešimtmečiai, bet šviesmečių atstumo požiūris į tuštybių tuštybę. Sorrentino ja grožisi taip pat kaip grožisi Roma ar Džepo butu, iš kurio atsiveria puikus vaizdas į amžinąjį miestą, režisieriui primenantis Babiloną.
Džepas seniai suprato, kad nieko vertingo nebeparašys, nes talento (jei jis ir buvo) nebeliko, todėl tik stebi aplinką, tarsi bandydamas sau, o gal ir mums įrodyti, kad jokios prasmės kurti nebėra. Galima tik imituoti angažuotą meną (gana žiauri Marinos Abramovič parodija, tiesą sakant, praskaidrina filmą), šaipytis iš kairuoliškos savo kartos intelektualų praeities, žavėtis filosofuojančia striptizo šokėja, kritikuoti visus ir viską, žinoma, būtinai ir Bažnyčią bei politikus. Tačiau čia ir ryškėja takoskyra tarp Džepo jaunystės laikų kino ir „Didžio grožio“. Fellini taip pat stebėjo „žmones“, „elitą“ ir kitokius tuščiagarbius idiotus, kurie dabar net ir Lietuvoje tapo fotografų „sienelių“ darbštuoliais, bet jį domino ne niekas, apie kurį nuolat kalba Džepas, ne tuštuma, kuri sklinda ir iš jo, ir iš kiekvieno „Didžio grožio“ kadro. Fellini domino žmonės – jų groteskiški lūkesčiai bei figūros, ir iš jų didysis režisierius kūrė neįtikėtiną ir melancholišką kino poeziją. „Didžiajame grožyje“ jos nėra. Yra tik saldūs, negyvi, nudailinti vaizdeliai, kurie, matyt, todėl, kad perdėtai manieringi, nevalingai sukelia vulgarumo įspūdį lyg turtuolė, vilkinti „Chanel“, „Armani“ ir „YSL“ drabužius kartu.
Kaip tik tas barokiškos formos ir menkučio turinio neatitikimas, manau, išryškina „Didžio grožio“ tuštumą. Michelangelo Antonioni, kurį taip pat prisimena Sorrentino, rodė tuštumą, bet, prisiminęs kad ir „Užtemimo“ pabaigą, supranti, kad ji neišvengiamai susijusi su režisieriaus mintimis apie gyvenimo prasmę. Sorrentino filme to nėra – jo tuštuma liudija bet kokios prasmės išnykimą, kurį tik patvirtina rožiniai flamingai ant Džepo balkono.
Vis dėlto iki „Didžio grožio“ dar reikia išgyventi Velykas, o jos televizijų ekranuose tokios pat groteskiškos kaip ir Sorrentino veikėjai. Kaip iš gausybės rago ant žiūrovų galvų pilsis mišios ir rusiški serialai apie banditus, veidmainiškos labdaros akcijos ir amerikiečių komedijos kvailiams. Bus ir priešnuodžių, kuriuos, be abejo, matėte ne kartą: Quentino Tarantino „Nužudyti Bilą“ (TV3, 5 d. 00.35) primins, koks saldus yra kerštas, ypač jei išpažįsti multikultūriškumą, Olivier Nakache’o ir Erico Toledano „Neliečiamieji“ (TV3, 6 d. 21.30) – apie tai, kaip svarbu atsikratyti bet kokių prietarų – ne tik religinių, o Roberto Redfordo „Ramūs tarp vilkų“ (TV3, 3 d., šįvakar, 23.25) – apie idealus. 2007 m. sukurtas filmas, deja, vis dar aktualus. Jo herojai – profesorius iš Kalifornijos Malis (pats Redfordas), norintis įtikinti gabų studentą, kad reikia būti angažuotam, bet kartu ir saugoti save, senatorius (Tom Cruise), perduodantis žurnalistei (Meryl Streep) sensacingą naujieną, ir du buvę profesoriaus Malio studentai, kurie, paneigdami mokytojų ir politikų tezes, Afganistane rizikuoja savo gyvybe. Karas juk visada yra šalia. Net ir per šventes.
