7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Laiko užtvankos

Albumas „Remigijus Treigys. Fotografijos“, Lietuvos fotomenininkų sąjunga, 2014, p. 255.

Monika Krikštopaitytė
Nr. 13 (1119), 2015-04-03
Fotografija Dailė
Remigijus Treigys, „Rūkas“. 1988 m.
Remigijus Treigys, „Rūkas“. 1988 m.
Fotomenininkas Remigijus Treigys turi du beveik trūkumus. Pirma – jis jau, ko gero, visiems patinka. Ir ne be reikalo. Drastiškai platėjanti publika pavojinga: tai gali reikšti, kad esi miręs arba pataikauji. Antra – unikalumo akcentavimas provokuoja kaltinti autorių užsilikimu modernizmo paradigmoje. O tai leistų riesti nosį šiuolaikinio meno vaiduoklio besivaikantiems nedraugams. Tačiau Treigio raiškos stabilumas truputį skiriasi nuo Aloyzo Stasiulevičiaus nuolatinio įkyraus panašumo į save. Ir modernizmui siaurąja prasme šio autoriaus elgesys truputėlį per sudėtingas. O naujo žodžio laukėjų norisi paklausti, ar inovacija nėra modernizmo imperatyvas.
 
Trūkumų tyčia ieškojau. Treigio kūryba labai gerai veikia ir mane, o, anot Kęstučio Šapokos, kritikuoti man sekasi kur kas geriau nei interpretuoti („Atidarymai. Monikos Krikštopaitytės dailės kritikos rinktinė“, Kultūros barai, 2014, Nr. 12). Juolab kad geriausi tekstai apie Treigį jau parašyti Laimos Kreivytės (7 meno dienos, Nr. 30 (952), 2011 09 02, http://archyvas.7md.lt/lt/2011-09-02/fotografija/esamas_butasis.html) ir Agnės Narušytės. Abu sudėti į naująjį albumą, kurio atsiradimas tapo akstinu pakalbėti apie Treigį ir vėl.
 
Pirmas įspūdis – knyga yra solidi ir adekvati – atrodo kaip Treigys. Ne asmuo, o kūrybos esencija: asketiška raidžių grafika, dulkių nuvaikštinėtas fotopaviršius ir rūdžių spalvos audinys. Rūdys groja ta pačia nata kaip ir Treigio ūkanoti miesto peizažai, tušti kambariai. Viduriai irgi klasikiniai. Pradžioje autoportretas. Tiksliau – du, bet veikia kaip du vieno kadrai. Veido šmėkštelėjimas veidrodžio atspindyje tampa kontrastu tąsiam visų kitų nuotraukų laikui.
 
Puslapiuose kūriniai rikiuojasi serijomis ar bent lieka toks jausmas. Tai didesni, tai mažesni, tai po vieną per du puslapius, tai telkiniais, bet daugiausia įprastai – po vieną atvarte. Knygos dailininkas Gytis Skudžinskas pristatyme minėjo, kad vaizdai rikiuoti ne chronologine seka, o pagal erdvių logiką – nuo uždaro prie atviro. Pridurčiau – nuo artimos aplinkos iki svetimos. Atrodo, lyg eitum vis toliau. Žiūrėjimui tai teikia sklandumo ir kelionės įspūdį.
 
Nors tokios vienetinės ir daugiasluoksnės fotografijos reprodukavimas yra šiek tiek ir jos žudymas, nes tai užtamsėja, tai suplokštėja, tai numarina mastelio suvokimą, vartydama džiaugiuosi, kad pagaliau pasirodė dar vienas svarbaus autoriaus albumas, kur jau pakanka vaizdų, kad nuspręstum, ar tas autorius įtraukia tavo regą, mintis ir jausmus.
 
Iškart po autoportretų vienas atvartas skirtas pavadinimui ir leidėjo informacijai. O kaip, matyt, meninis elementas per abu puslapius nusidriekia išdidintas dailus, impresionistinis autoriaus parašas. Va čia aš ir išsikėliau klausimą: modernistas Treigys ar ne modernistas? Ta griežtąja prasme. Autentiško gesto sureikšminimas man priminė, na, tarkim, Čiurlionio albumą. Ir spėliojau, ar čia knygos dailininko iniciatyva, ar bendras matymas. Anksčiau apie Treigį nieko panašaus negalvojau, bet viskas priklauso nuo detalių, kultūrinių kodų...
 
Net tie, kurie iš fotografijos reikalaudavo chirurginio ryškumo, jau supranta, kad dulkių dalelės ir įbrėžimai yra fotokalbos dalis, nes kad ir kaip būtų ironiška, vaizdų redagavimo programos atliko edukacinį darbą, pristatydamos gyvą velnią įvairiausių filtrų, tarp jų ir su visokiais nubrozdinimais. Taip, Remigijui Treigiui labai rūpi forma. Jos svarba kaskart skleidžiasi per kompoziciją (labai dažnai klasikinė – vieno trečdalio) ir tekstūrą. O kalbėdamas autorius vis pabrėžia ištęstą vaizdo atsiradimo procesą. Pirma vaikšto daug kartų pro tą vietą, daiktą, galvoja, po to fotografuoja, o tada rankomis murkdo atspaudą. Į vieną vaizdą sutelkia daug laiko. Kaip į kokią užtvanką.
 
Todėl kiekvienas jo kadras yra ne tik belaikis konkretybės atžvilgiu, bet ir jau situacija, scena. Tarsi pirmi filmo kadrai prieš įžengiant pagrindiniam herojui arba pirmi knygos puslapiai, kur įvedama aplinka. Ir jie reikšmingi, nes kitaip nebūtų pristatomi. Vaizdas dažniausiai tuščias – t.y. be žmogaus, bet aiškiai tai yra žmogaus aplinka, jo daiktai, vadinasi, jo buvimo ertmės. Kilo asociacijos su Sigito Virpilaičio priekūniais, Patricijos Jurkšaitytės tapytais tuščiais klasikinių paveikslų guoliais, Agnės Jonkutės tuščių koridorių šviesomis. Galima kalbėti ir fotografijos terminais – veikėjo nebuvimą pavadinkime negatyvu. Jį pritvenkęs laiko ir dėmesio, Treigys paverčia pozityvu. Čia ir visas paradoksas – jo tuštumos yra pilnut pilnutėlės. Net knibžda.
 
Todėl kategoriškai nesutinku su leidinyje publikuotu Jaroslawu Sieradzkiu, kad jis „tragiškas šiaurietiškos provincijos atmosferos lyrikas“. Jo tuštuma (atvirkščiai!) pozityvi ir girgžda per siūles nuo kultūrinės įkrovos. Tai užpildantis įsimylėjėlio žvilgsnis, kai kiekvienas daiktas, kiekviena erdvė ir situacija prasminga, nes viską apima jausmo šuorai, laukimo, kvietimo pulsas, reminiscencijų saldus sopulys. Vytauto Balčyčio „Sčastije“ yra skylė, trūkumas, dūris, kur šviesos blyksnis atlieka vilties vaidmenį, o Treigio fotografija tarsi užsitvenkusi upė, ir tamsa slepia tik dar daugiau turinio. Treigio tuštumos – kaip indai, prisemti išgyvenimo, todėl pilni psichikos judrumo. O tą judrumą formos prasme labai gerai išreiškia dulkės.
 
Mąstant poetiškai, dulkės mus vėl paverčia vieniu. Tavo ir tavo priešo kūno nuoplaišos voliojasi toje pačioje katedroje ant medinių grindų ir vejasi į vieną debesį, kartu su knygų, audinių, plaukų, maisto likučių dalelėmis kuria naujus mikrokosmosus. Įsimylėjėliai turi daugiausia bendrų dulkių. Einant šiuo minties keliu, dulkės net labai egzistenciškos. Juk visi mes iš dulkės kilę. Jos kažkokios savarankiškos, kaip visos stichijos. Treigio fotografijų paviršių dulkės irgi stichiškos, jos sudaro jo nuotraukų pasąmonę – tai, ko iki galo nevaldai. Todėl Treigio vaizdai veikia labiausiai per pasąmonę.
 
Kaip ir tos dulkės, knygoje parinktieji tekstai persipina vienas su kitu citatomis. Menininko frazė apie tai, kaip jis rankomis, be pincetų lyg šamanas kuria savo nuotraukas, pakartojama net tris kartus. Įtraukti keli autoriai iš šalies. Visad intriguoja, kaip viskas atrodo kitu, ne vietiniu žvilgsniu. O tarptautiškumo elementas apskritai lyg ir tapęs privalumu. Tačiau tikslesnės interpretacijos man pasirodė vis dėlto vietinių autorių tekstuose. Gal todėl, kad Kreivytė ir Narušytė reaguoja į Treigio fotografijos prigimtį, rašydamos jos abi pasitelkia poetinę kalbą ir įvaizdžius. O gal konteksto žinojimas neleidžia visko suplakti į skausmingą lietuvišką lyriką. Knygoje tekstais pasirūpinusi Agnė Narušytė tikina, kad surašytąja biografija galima pasitikėti, todėl leidinys vertingas ir kaip informacinis šaltinis.
 
Įsižiūrėjus arba kaip tik atpalaidavus žvilgsnį aiškiai matyti, kad Treigio fotografijoje pritvinkę ne tik laiko, bet ir kultūros. Kolonų paduose matyti itališki miesto peizažai, pataluose šmėsteli Rembrandtas ir Andrejus Tarkovskis, bet daugiausia tapybos. Todėl Narušytės cituota Susan Sontag, kad „fotografas yra buvęs tapytojas“, labai vietoje. Vis dėlto Treigys čia labiau meno žinovas ir drauge tas, kuris žiūri į vaizdą. Jis lyg „balsas už kadro“ ar knygos pasakotojas. Ir galiausiai svarbu nebe tai, ar jis modernistas (grynu pavyksta išlikti tik Stasiulevičiui), o ar norisi matyti jo žvilgsniu. Man – taip.
 
Remigijaus Treigio paroda „Fotografijos“ veikia iki balandžio 4 d.
Kauno fotografijos galerija (Vilniaus g. 2)
Dirba antradieniais–penktadieniais 11–18 val., šeštadieniais–sekmadieniais 11–17 val.

 

Remigijus Treigys, „Rūkas“. 1988 m.
Remigijus Treigys, „Rūkas“. 1988 m.
Remigijus Treigys, „Daiktai 106 (Kėdutė)“. 1991 m.
Remigijus Treigys, „Daiktai 106 (Kėdutė)“. 1991 m.
Remigijus Treigys, „Kambarys II“. 1996 m.
Remigijus Treigys, „Kambarys II“. 1996 m.
Remigijus Treigys, „Paskutinė diena Venecijoje“. 2003–2004 m.
Remigijus Treigys, „Paskutinė diena Venecijoje“. 2003–2004 m.
Remigijus Treigys, „Teatras“. 2004 m.
Remigijus Treigys, „Teatras“. 2004 m.
Remigijus Treigys, „Namai“. 2011 m.
Remigijus Treigys, „Namai“. 2011 m.