7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kuklus eurostandartinis klanas

 Tapybos paroda „Trumpa iššvaistyto laiko istorija“ „Pamėnkalnio“ galerijoje

Toma Buivydaitė
Nr. 16 (1122), 2015-04-24
Dailė
Jolanta Kyzikaitė, „Negatyve - pozityvas, pozityve - negatyvas“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Jolanta Kyzikaitė, „Negatyve - pozityvas, pozityve - negatyvas“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.

Į jau pasibaigusią parodą „Pamėnkalnio“ galerijoje atskubėjau dėl dviejų priežasčių: visai netyčia perskaičiau „Žinių radijo“ pranešimą (laidoje „Žvilgsnis“ neva ištransliuotą kvietimą į parodą), kur konsultuojantis su teisininke (!), narpliotas žinomos Lietuvos jaunųjų menininkų grupuotės susikurtas pavadinimas. Antrasis impulsas, dabar jau tikrai lėmęs tvirtą nusiteikimą judėti galerijos link, buvo šiuokart jau pačios parodos pavadinimas, paskatinęs asmeninės sąžinės raišką laiko bei savigraužos klausimais.

 

„Kuklus klanas“ – taip persivadinusi grupuotė, pernai organizavusi parodą kaip „Eurostandartai“, – „Žinių radijo“ kalbintai teisininkei juoko nesukėlė. Aliteracija arba žaisminga garsinė raiška, atsiradusi tarp dviejų priebalsių tariant pavadinimą, matyt, pernelyg asocijavosi su tiesiogiai jos vykdyta patyčių prevencijos ir antirasizmo kampanija, tad žaismėje žaismės neieškota. Nuo vertinimų iš teisinio požiūrio taško susilaikyta, tačiau proga pakalbėti apie rasizmą, prisiminti žodžio laisvę, menininkų etiką ir siekius ar bent paduoti tam toną išnaudota puikiai – internautų, reikalaujančių parodos organizatorių atsiprašymo, komentarų skiltyse, pakako išprovokuoti bent menininkų pasiteisinimams. O pastarųjų čia visai nereikėjo, socialinis eksperimentas pasiteisino su visomis jo prielaidomis – ironijos kultūros nykimas akivaizdus, kaip greit ji pasklis ir įsitvirtins praktiškai lygu radijo bangos sklidimo greičiui.

 

Laimei, radijo bangos priklausomos ir nuo sklidimo sąlygų. Pasirodo, bangų sklidimo atvejai skiriami net trys: pirmasis – sklidimas laisvoje erdvėje, leidžiantis siuntėjo pasiųstą žinutę priėmėjui perduoti tiesiogiai ir be jokių kliūčių. Šiuo atveju tai – situacija, kai tuo pačiu speco filtru vienpusiškai apdorota vis kitos srities informacija priėmėją pasiekia kaip autoriteto štampu pažymėta, todėl nepaneigiama ir vienintelė tiesa. Tokiu būdu nesunku padėti kertinius akmenis kultūros formavimo srityje, ypač, jei tai plačiosios meno vartotojų auditorijos sklypas. Tam, beje, pasitarnauja ir antrasis – paviršinis – bangos sklidimo atvejis, kada pastarosios ne tik pasiekia reikiamą tašką – klausytojo ausį, bet jį ir savaip verbuoja, paverčia nauju bangų šaltiniu. Yra ir kiek kitoks – trečiasis būdas – pasiekti klausytoją, tiesa, kiek sudėtingu fizikiniu pavadinimu, tad fiksuoju tik du dalykus (nes šiuo atveju ne fizika svarbiausia) – skvarbumą bei ypatybę ne visada priimti siunčiamus signalus. Būtent šioje terpėje ir turėtų būti konstruojama „Kuklaus klano“, kaip menininkų grupės pavadinimo, reikšmė. Sąlygas, kaip giliai įsiskverbti siunčiamoms prasmėms, turėtų nustatyti gavėjas, banga privalo lūžti, pakeisti sklidimo kryptį, dažnį ir ilgį... kitaip, šiuo atveju paskutiniame kvietimo į parodą sakinyje, nei iš šio, nei iš to išskyrus vieną grupės menininką, kuris prieš penkerius metus parodoje eksponavo darbus su svastikos motyvais (!), teliktų griebtis absurdo – apkaltinti jį nacizmu.

 

Kaip bangos priklauso nuo sklidimo sąlygų, taip konstruojamos prasmės dažnai priklauso nuo daugelio kontekstų, labiausiai – nuo paties žiūrinčiojo. Čia ir prieiname prie antrojo pavadinimo „Trumpa iššvaistyto laiko istorija“, privertusio mane dar nepabaigus skaityti parodos recenzijos, ieškoti, kuo apsiauti, kad spėčiau iki galerijos užsidarymo. Iš tiesų universali tema – ne tik parodos organizatorių (beje, ir kuratorių), bet apskritai žmonijos bendras vardiklis. Be to, vis kirbėjo mintis, jog galutinė (jei tokia apskritai įmanoma) „Kuklaus klano“ prasmė šiuo atveju tegali atsiskleisti tik santykyje su vaizdu ir laiku: nuo namų durų uždarymo iki akimirkos paliekant galerijos erdvę. Vaizdinis pasaulio suvokimas organizuojamas pradedant nuo visumos ir einant prie jos elementų, ne atvirkščiai; kad užklijuotum etiketę, turi pamatyti tą, kuriam ji skirta; vertinti grupuotės pavadinimą, atsiejus jį nuo parodos koncepcijos, o svarbiausia – vizualiosios dalies – neįmanoma.

 

Šiuokart detalių nefiksuosiu, nesinori žudyti kiekvieno autentiškos patirties konstruojant prasmes. Tepasakysiu, jog nepaisant pasikeitusio pavadinimo, „Eurostandartai“ nepradėjo vilkėti baltų apsiaustų smailėjančiais gobtuvais, o vis dar ir ieško būdų kontaktuoti su skaitytoju tiesiogiai, ne radijo bangomis, žodžiu, savus standartus vis dar atitinka...

 

Jolanta Kyzikaitė, „Negatyve - pozityvas, pozityve - negatyvas“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Jolanta Kyzikaitė, „Negatyve - pozityvas, pozityve - negatyvas“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Konstantinas Gaitanži, „Vėlinės“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Konstantinas Gaitanži, „Vėlinės“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Jonas Jurcikas, „Requiem svajonei“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Jonas Jurcikas, „Requiem svajonei“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Karpavičiūtė, Be pavadinimo. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Karpavičiūtė, Be pavadinimo. 2015 m. A. Narušytės nuotr.