Prancūzų psichoanalitikė Elisabeth Roudinesco knygos „Kodėl psichoanalizė?“ įžangoje rašo, kad ir po šimto egzistavimo metų bei neabejotinų klinikinių išvadų psichoanalizę dabar atakuoja tie, kurie nori ją pakeisti gydymu vaistais. Tačiau pasak Roudinesco, „mirtis, aistros, seksualumas, beprotybė, pasąmonė, santykiai su kitais formuoja kiekvieno žmogaus tapatybę ir, laimei, joks to vardo vertas mokslas su šiuo faktu nesusidoros“. Davido Cronenbergo filmas „Pavojingas metodas“ (TV3, šiąnakt, 24 d. 03.25) siūlo atsigręžti į psichoanalizės ištakas. Cronenbergas tarsi antrina Roudinesco: „Šis mokslas mums tapo įprastas. Pamirštame drąsų ideologinį projektą, kuris buvo prie psichoanalizės ištakų. Apie sumanymą, kad galima suprasti žmogų ir paaiškinti pačius sudėtingiausius jo asmenybės formavimosi mechanizmus. Nieko keista, kad XX a. pradžioje psichoanalizė buvo suvokiama kaip naikinanti visuomenę jėga. Kai padorūs Austrijos-Vengrijos piliečiai negalėjo ištarti žodžio „seksas“, Freudas įsiveržė į salonus su pasakojimais apie falus ir vaginas. Tyrinėdamas sąmonę, jis liko arti kūno ir seksualumo. Jis pirmasis aprašė vaikų seksualinio išnaudojimo pasekmes. Jis sulaužė daugumą tada Vienoje egzistavusių tabu.“
Filmo herojai – psichoanalizės tėvas Sigmundas Freudas (Viggo Mortensen), jo mokinys ir kolega Carlas Jungas (Michael Fassbender) ir jauna pacientė Sabina Spielrein (Keira Knightley), kurią įsimyli abu. Pamenu, žiūrint filmą erzino, kad scenarijaus (o kartu ir pjesės, kuri tapo filmo pagrindu) autorius Christopheris Hamptonas pasielgė su savo personažais labai įžūliai ir į jų lūpas įdėjo nė kiek nepakeistus jų laiškų ir dienoraščių fragmentus. Kita vertus, gal ši autentika ir padėjo Cronenbergui bei aktoriams nenuslysti prie banalybių, kurias taip mėgsta daugybės filmų apie psichoanalizę ir psichoanalitikus kūrėjai. Režisierius viename interviu taip aiškino „Pavojingo metodo“ ištakas: „Mane sužavėjo Freudo ir Jungo diskusijų intelektualinis lygis. Net jei du psichoanalitikai negali reprezentuoti visos visuomenės, man imponavo, kad viešojoje erdvėje galima kalbėtis taip elegantiškai, remtis mitologija ir literatūros šedevrais, kurti sudėtingas metaforas. Todėl nusprendžiau prikelti tuos personažus. Gavau leidimus, filmavau tikrame Freudo kabinete, kartu su filmavimo grupe vaikščiojome soduose, kuriuose jis kadaise vaikštinėjo. Bandžiau sukurti galimybę pabėgti nuo šiuolaikinės pertrintos košelės. Dabar televizorių ekranuose dauginasi primityvūs žmonės, kovojantys tik dėl valdžios, pinigų ir aplodismentų.“
Holivudas nuo pat 5-ojo dešimtmečio minta psichoanalize – kiekvienas kino serijinis žudikas būtinai išgyveno vaikystėje traumą ir pan., todėl tokius filmus žiūrėti kartais net linksma. TV1 (29 d. 21 val.) parodys panašų „opusą“ – D.J. Caruso „Vagiant gyvenimus“. Tai pasakojimas apie žudiką, kuris jau dvidešimt metų sėkmingai pasprunka nuo teisingumo ir gyvena savo aukų gyvenimus. Todėl byla atitenka FTB agentei Ilianai, naudojančiai netradicinius metodus. Pagrindinę heroję suvaidino Angelina Jolie. Nepaskelbtas jos filmų festivalis mūsų televizijose tęsiasi, nes BTV (27 d. 21.30) parodys ir Phillipo Noyce’o „Druską“, kur jai teko dar paikesnis, darbu rusų žvalgybai apkaltintos CŽV agentės vaidmuo. Visai nenustebčiau, jei aktorei po tokių filmų prireiktų psichoanalitikų pagalbos, nors, regis, ji pati rado būdą, kaip kovoti su kvailais scenaristais, ir pradėjo rašyti scenarijus bei kurti filmus. Bet apie juos geriau patylėsiu.
Bijau, kad ne vieno šios savaitės filmo personažui būtų daug geriau, jei savo laiku jis būtų sutikęs psichoanalitiką. Kad ir Spike’o Lee filmo „Senis“ (TV3, 24 d., šįvakar, 23.25) veikėjas – reklamos verslo atstovas, kurį prieš 20 metų kažkas pavogė ir įkalino keistame kambaryje. Netikėtai atidūręs laisvėje, vyras (James Brolin) bando išsiaiškinti, kas yra jo kalintojas ir už ką jis baudžiamas.
„Senis“ – garsaus Pietų Korėjos režisieriaus Park Chan-wooko filmo perdirbinys, deja, pritaikytas eiliniam amerikiečiui, net negirdėjusiam apie originalą, kuris gimė iš porą metų leisto komikso – mangos. Tačiau svarbiau tai, kad viena pagrindinių abiejų filmų tema pakankamai universali, nes kalbama apie tai, kaip išorinės aplinkybės priverčia pažvelgti į savo vidų ir pabandyti atsakyti į klausimą: „Kas aš esu?“
Šis klausimas, matyt, kyla ir dviem Cristiano Mungiu filmo „Už kalvų“ (LRT kultūra, 29 d. 21.30) veikėjoms – jaunoms rumunėms, užaugusioms vaikų namuose. Išgyventi merginoms padėjo meilė ir prisirišimas. Filmas prasideda tada, kai viena iš jų iš Vokietijos grįžta į Rumuniją. Ji nori, kad draugė kartu su ją vyktų į Vokietiją. Ten jos galės neslėpti savo meilės ir gyventi kartu. Bet galiausiai abi veikėjos atsiduria nuošaliame vienuolyne, kur vienos iš merginų liga išprovokuoja žiaurius egzorcizmus. Filmas grįstas tikrai įvykiais, tačiau režisieriui labiau rūpėjo ne ilgam pasauline sensacija virtusi tragedija, o meilės tema.
Apie svajones pabėgti iš mažo miestelio pasakoja Ricky Gervaiso ir Stepheno Merchanto filmas „Kapinių stotis“ (TV1, 24 d., šįvakar, 22.55). Jo veiksmas nukels į 8-ąjį dešimtmetį. Trys filmo veikėjai dienas leidžia gerdami, mušdamiesi ir flirtuodami su merginomis. Tačiau kai vienas jų pagaliau gaus darbą ir sutiks seną meilę, visiems teks priimti sprendimus, kurie pakeis ankstesnį malonų gyvenimą.
Sprendimai – ir garsaus operatoriaus Lajoso Koltai režisuoto filmo „Vakaras“ (TV3, 26 d. 02.15) tema. „Vakaro“ herojė ruošiasi mirti, todėl ryžtasi savo dukterims pagaliau atskleisti paslaptį – papasakoti apie susitikimą prieš 50 metų, kai ji vienintelį kartą savo gyvenime mylėjo. Moteris bando paaiškinti vaikams, kad pasirinkimas gali atnešti ir skausmą, ir džiaugsmą, bet juk mes kasdien turime rinktis ir kartais esame tikri, kad jei tąkart būtume pasielgę kitaip, ir gyvenimas būtų susiklostęs kitaip.
Filmas sukurtas pagal populiaraus ir puikiai moters sielą suprantančio Michaelo Cunninghamo romaną, todėl nenuostabu, kad „Vakaro“ išvada bus tokia: geriau rizikuoti, nei bijoti sprendimų, kurie kartais gali būti klaidingi. Filme vaidina daug gerų aktorių (Vanessa Redgrave, Meryl Streep, Toni Collette, Glenn Close, Natasha Redgrave, Claire Danes), jis gali pritrenkti Gyulos Padoso nufilmuotais reto grožio kadrais ir įsimenančia muzika, tik bijau, kad naktis – ne pats geriausias laikas žiūrėti elegišką „Vakarą“.
Jei apskritai elegiški filmai sukelia depresiją ir primena, kad laikas apsilankyti pas psichoanalitiką, siūlau pasinaudoti Quentino Tarantino patarimu. Jis Joe Cornisho „Atremti ataką“ (LNK, 25 d. 23.25) įrašė tarp dešimties 2011 metų filmų, kuriuos būtina pamatyti. Tai pasakojimas apie ateivius, kurie nusprendžia užkariauti Žemę, bet nusileidę pavojingame ir įtartiname kvartale pajus, kas yra tikri „kieti“ vyrukai. Ar jaunų Londono nusikaltėlių gauja – vienintelė žmonijos viltis, spręskite patys.
