7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

(Ne)žinoma Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės muzika

Nauja kompaktinė plokštelė „Giovanni Battista Cocciola. „Deus, Deus meus“

Aleksandra Pister
Nr. 16 (1122), 2015-04-24
Muzika
Ansamblis „Canto Fiorito“
Ansamblis „Canto Fiorito“
Klasikinės muzikos garso įrašų rinkoje kasmet pasirodo naujų kompaktinių plokštelių. Ne kiekvienas toks produktas pristato turinio ar interpretacijos požiūriu kažką kokybiškai naujo, tačiau skųstis neverta, nes visi jie turi išliekamąją vertę ir (kada nors) suranda savo auditoriją. Garso įrašų kompanija „Semplice“ 2015-ųjų pradžioje melomanams iš tiesų pasiūlė naujieną – kompaktinę plokštelę „Giovanni Battista Cocciola. „Deus, Deus meus“. Tai Lietuvoje lig šiol itin retai skambėjusios LDK kompozitoriaus G.B. Cocciolos sakralinių kūrinių rinktinė, o kartu ir debiutinė senosios muzikos ansamblio „Canto Fiorito“ (meno vadovas Rodrigo Calveyra) plokštelė. Tiesa, jos turinys gali atrodyti retas tik šiandienos klausytojams, mat prieš daugiau nei tris šimtmečius italo kūryba plačiai skambėjo visoje LDK teritorijoje.
 
Kas buvo Cocciola? Kas jį siejo su Lietuva? Kodėl italo kūryba atspindi senąjį Lietuvos muzikos paveldą? Kaip skamba koncertinėse erdvėse beveik neatliekami (kodėl?) kompozitoriaus kūriniai? Tokios ar panašios impresijos tikėtinos, mat ligi šiol labai stinga platesnio LDK muzikos istorijos viešinimo, personalijų pristatymo, dažniau atliekamų epochos kūrinių. Ši kompaktinė plokštelė leis platesnei kultūrinei visuomenei sužinoti ar prisiminti, pavyzdžiui, kad XVII a. pradžioje Cocciola tarnavo kapelmeisteriu Leono Sapiegos dvare, čia kūrė muziką ir vadovavo per dvidešimties atlikėjų kapelai (išsamiau buklete rašo muzikologė Jūratė Trilupaitienė); apmąstyti istorinį faktą, jog Renesanso ir baroko laikais Lietuvoje vykusi aukšto meistriškumo italų menininkų „invazija“ turėjo didelės įtakos šalies kultūros pakilimui, europietiškumui, o drauge kūrė Lietuvos muzikos istoriją, pagaliau išgirsti tikrą barokinio Vilniaus sakralinės muzikos skambesį.
 
Klausydamas ansamblio „Canto Fiorito“ atliekamų kūrinių (iš viso plokštelėje įrašyta 14 vokalinių ir instrumentinių opusų) susimąstai apie tai, kas yra istorinė interpretacija. Renesanso ir baroko muzikos interpretavimas nėra tolygus tam „savitam atlikimui“, kurį paprastai siejame su asmeniniu atlikėjo muzikos pajautimu. Šiuo atveju galime išgirsti, kad stilingai atliekami epochos kūriniai neatsiejami nuo žinojimo, kaip galima elgtis su esamu muzikos tekstu. Solistus Ievą Gaidamavičiūtę (sopranas), Renatą Dubinskaitę (mecosopranas), Saulę Šerytę (mecosopranas) ir Nerijų Masevičių (bosas) verta pagirti už skoningą, ankstyvajam barokui būdingą vokalinę puošybą, ilgesnių natų arba didesnių melodinių šuolių užpildymą ornamentais ir diminucijomis. Be to, tam tikrose kūrinių vietose (pavyzdžiui, pasirinktose kadencijose) dainininkai sąmoningai atlieka „plikas“ natas, taip paryškindami grynus sąskambius arba atvirkščiai – disonansus, ir suteikdami muzikai ypatingos dinamikos. Tokia ornamentuotos ir „švarios“ faktūros žaismė girdima, pavyzdžiui, kompozicijoje „Ave verum corpus“. Kartu joje girdėti, kaip muzikai atliepia teksto ir muzikos retoriką. Antai žodžių „prieš mirties išbandymą“ (lot. in mortis examine) prasmę Cocciola išreiškė „nukeldamas“ visus balsus į žemesnį registrą; atlikėjai šį fragmentą atliko lėtesniu tempu, tyliau. Spalvingų muzikos retorikos epizodų gausu visuose plokštelėje įrašytuose vokaliniuose opusuose. Džiugu girdėti, kad kompozitoriaus sumanytus muzikinius akcentus atlikėjai perteikia išties dėmesingai.
 
Barokinės improvizacijos ir puošybos meną išmano įvairiatautė ansamblio instrumentininkų grupė. Tai – Rodolfo Richteris (smuikas), Rodrigo Calveyra (kornetas, išilginės fleitos), Ieva Baublytė (išilginės fleitos), Fabienas Moulaert’as (barokinis trombonas), Henrikke Rynnings (bosinis smuikas), Ronaldo Lopesas (teorba), Arielis Rychteris (pozityvas). Įvairiomis sudėtimis jie lydi ir vokalinius kūrinius, ir groja instrumentinius opusus. Tačiau šioje plokštelėje instrumentams tenka reikšmingesnis vaidmuo nei senosios muzikos atlikimo praktikai įprastas vokalinių partijų dubliavimas, papildymas įvairiais sonoriniais efektais. Kelis vokalinius kūrinius ansamblis įgrojo vien instrumentais. Ir tai išties įdomu, nes nemažai Cocciolos vokalinių kūrinių išliko įvairiose vargonų tabulatūrose, tad nekyla abejonių, kad anuomet jie taip pat buvo grojami instrumentais, ir nebūtinai vargonais (gaila, kad į plokštelę šįkart nepateko kompozitoriaus kūrinių iš Vilniuje saugomos Braunsbergo vargonų tabulatūros). Štai kompozicijose „Ego flos campi“ (plokštelėje atlieka smuikas, išilginė fleita, bosinis smuikas kartu su pozityvu), „Tibi laus, tibi gloria“ (kornetas, trombonas, bosinis smuikas ir pozityvas) ir „Exultate Deo“ (groja vien pozityvas) juntamas muzikinis frazavimas pagal sakralinio teksto frazes. Atlikėjai subtiliai išryškina žodžių kirčius, groja lyg dainuotų, atskleisdami, kad net ir numanomas tekstas čia – visa ko pradžia.
 
Svarus instrumentų vaidmuo bemaž dar akivaizdesnis polichoriniuose Cocciolos kūriniuose, numatytuose aštuoniems dainininkų balsams (kitaip – dviem chorams): „Ave sanctissima“, „Jubilate Deo“, „Vulnerasti cor meum“, „Maria Dei Genitrix“, „Populus eius“. Keturi minėti dainininkai čia sudaro tik vieną chorą, kitą – pasirinkti instrumentai. Tačiau balsų ir instrumentų tembrų paskirstymas įraše nėra toks primityvus. Kaskart solistų ir instrumentų balsai derinami skirtingai. Kompozicijoje „Ave sanctissima“ įtikinamai skamba trijų solisčių (soprano ir dviejų mecosopranų) ir basso continuo instrumentų grupė, kaitaliojama su antruoju choru, kurį sudaro melodiniai instrumentai ir bosas (vokalas) bei basso continuo instrumentai. Šiam atlikimui nestinga skambesio pilnatvės, kūrinys akustiškai sodrus ir išbaigtas.
 
Toks, atrodytų, taupus atlikimo būdas, kai trūkstamus dainininkus keičia instrumentai – netgi autentiškas. XVII a. muzikams taip pat tekdavo „suktis iš padėties“, kai, pavyzdžiui, šaltą lietuvišką žiemą vykstant karieta į kito miesto bažnyčią dainininkai italai tiesiog peršaldavo. Vis dėlto klausydamas kai kurių aštuonbalsių kompozicijų („Maria Dei Genitrix“, „Vulnerasti cor meum“) pasigendi to balanso, kurį sukuria du lygiaverčiai dainininkų chorai. Galbūt to būtų pavykę išvengti, jei kūriniai būtų įrašyti vienoje iš Vilniaus bažnyčių – tokioje akustinėje erdvėje, kur aidas, o ir atitinkamas vokalinių (ar instrumentinių) chorų pozicionavimas erdvėje tiesiog daro stebuklus. Valdovų rūmų Didžioji renesansinė menė (joje buvo įrašyta plokštelė) šiam sakralinės muzikos repertuarui nėra geresnė akustinė erdvė.
 
Įdomus sutapimas: Cocciolos kūryba suskambo mūsų ir užsienio atlikėjų bendromis jėgomis, kaip XVII amžiuje, kai LDK dvaruose grojo įvairiatautės kapelos. Šiandien galime stebėti, kad abipusiai kultūriniai mainai, kai mūsų atlikėjai semiasi praktinės senosios muzikos atlikimo patirties, o užsienio muzikai, matyt, su nuostaba atranda Vakarų Europoje menkai žinomus Cocciolos muzikos perlus, virsta vertingu, klausytojų smalsumą žadinančiu įrašu. Ar ir anuomet muzikuojant nusverdavo lietuviškas temperamentas? Kai kurie kūriniai (tarkim, meilės kupinu tekstu iš Giesmių giesmės pagrįstas „Vulnerasti cor meum“) plokštelėje skamba droviai ir taip atsargiai, lyg ant pirštų galiukų. Pridėjus šiek tiek itališko temperamento, truputį ekspresijos ir kiek daugiau (pasi)tikėjimo turima istorinės interpretacijos vizija, Cocciolos kūryba atsiskleistų kaip viena gražiausių visų laikų Lietuvos muzikos vertybių.

 

Ansamblis „Canto Fiorito“
Ansamblis „Canto Fiorito“