7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Priemiesčio angelas, arba telemundo presenta

Sužinojus, kad Vidas Bareikis ketina statyti Bertoltą Brechtą, buvo labai sunku atsiriboti nuo lūkesčių, susijusių su šio režisieriaus, dramaturgo, poeto teatro vizija. Daugiau ar mažiau sąmoningai norisi, kad Brechto pjesės būtų perskaitytos „teisingai“, t.y. kaip kvietimas keisti visuomenę. Kalbant apie V. Bareikio pasirinktą „Gerą žmogų iš Sezuano“, tas kvietimas keisti akivaizdžiausias pjesės epiloge, kai pasibaigus veiksmui aktorius kreipiasi į žiūrovus teigdamas, kad ši stebuklinga pasaka paliko kartėlį žiūrovų širdyje ir galiausiai kad: „Ar šiaip, ar taip, bet pjesė ši privalo, / Privalo susilaukti gero galo!“ (vert. Edvardas Viskanta). Tas „geras galas“, be abejo, turi būti įgyvendintas žiūrovų, po spektaklio imančių keisti(s).
 

Spektaklio siužetas nuo pjesės nenutolsta. Pasakojama apie Šen Tė (Jurga Šeduikytė), prostitutę, apdovanotą dievų (Giedrius Arbačiauskas, Vidas Petkevičius, Gediminas Storpirštis) už gerumą ir besistengiančią būti gera, laikytis dievų įsakymų. Tačiau gerumas jai brangiai kainuoja: norėdama pagelbėti visiems pagalbos paprašiusiems (ir nusigyvenusiems buvusiems globėjams (Saulius Sipaitis, Dalia Brenciūtė, Simonas Storpirštis), ir draugui, vandens pardavėjui (Ainis Storpirštis), ir mylimajam Jang Sunui (Sergejus Ivanovas), ji rizikuoja prarasti tabako krautuvę – vienintelį pragyvenimo šaltinį.

Pasklidusi po pasaulį

Lietuvos muzikantai yra užmezgę tarptautinių ryšių, muzikos pasaulyje svarba prilygstančių valstybiniams politiniams, tarsi Jungtinės Tautos. Tarp tokių – viena didžiausių įrašų kompanijų „Naxos“, turinti per dešimt filialų, jau išleidusi daugiau nei 100 tūkstančių pavadinimų CD, rengianti ir DVD. Jos internetinės svetainės (www.naxos.com) kataloge įvedę žodį lithuanian, gauname 52 nuorodas. Dažniausiai tai Lietuvos kolektyvų pavadinimai ties kiekvienu kūriniu atskirai. Tačiau tas žodis pasitaiko ir kūrinių antraštėse, ir ne tik Mieczysławo Karłowicziaus „Lietuviškoje rapsodijoje“ bei Fryderyko Chopino „Lietuviškoje dainelėje“. Prisiminkime, kad Jeano Sibeliaus siuitoje „Karelia“ „veikia“ Lietuvos kunigaikštis Narimontas. Savo aruoduose „Naxos“ turi ir kvartetą „Lithuanian Night“, sukurtą Ériko Satie amžininko George’o Antheilo. O įvedę brangųjį žodį Lithuania, biografijų skiltyje aptinkame 82 paminėjimus.
 
„Naxos“ tinkluose turime Lietuvos kompozitorių autorinių kompaktinių plokštelių: du M.K. Čiurlionio fortepijoninių kūrinių CD (atl. Mūza Rubackytė), Broniaus Kutavičiaus operą „Lokys“ ir „Paskutines pagonių apeigas“, Osvaldo Balakausko Requiem Stasiui Lozoraičiui ir CD su 4-ąja, 5-ąja simfonijomis, Felikso Bajoro simfoninių kūrinių CD, Onutės Narbutaitės „Tris Dievo Motinos simfonijas“.

Kultūrinių linijų sankirtos

2014-aisiais vyko jau 16-oji Talino grafikos trienalė, 2013-aisiais Kaliningrade – 11-oji Baltijos šalių grafikos meno bienalė. Lietuvoje kol kas – tik pirmoji Kauno tarptautinė grafikos bienalė ,,Kultūros linija“, bet ji vis dėlto sugebėjo pradėti stipriai. Nuo paskutinio bene ryškiausio šiai dailės šakai skirto įvykio – parodų ciklo ,,Kūnas. Lietuvių grafika 1980–2013“ – spėjo prabėgti dveji metai. Tad grafikos bienalė Kaune vyksta tikrai laiku ir vietoje. Beje, apie vietą – tęsiant tradiciją, Kaunas turi puikią galimybę dailės mėgėjo sąmonėje įsitvirtinti kaip kokybiškų didelės apimties parodų miestas.
 
Trumpai pristatant tarptautinę bienalę, reikia paminėti, jog joje daugiausia eksponuojama menininkų iš Lietuvos, Lenkijos ir Latvijos kūryba, taip pat keleto iš Estijos, Ukrainos ir Baltarusijos. Dalyviai – gerai žinomi vidurinės kartos dailininkai, su keliomis jaunesnių grafikų išimtimis. Taigi bienalėje matome kūrėjus, turinčius savitą, atpažįstamą braižą, nepateikiančius didelių staigmenų, bet užtikrinančius parodos kokybę ir, kalbant apie užsieniečius, veikiausiai dar nematytus Lietuvos publikai.
 

Kino naujienos trumpai

68-asis tarptautinis Kanų kino festivalis šiemet vyks gegužės 13–24 dienomis. Praėjusį ketvirtadienį paskelbti filmai, kurie dalyvaus oficialiose festivalio programose – tai konkursas ir „Ypatingas žvilgsnis“. Pagrindiniam konkursui atrinkta 17 filmų, bet festivalio direktorius Thierry Frémaux spaudos konferencijoje sakė, kad konkurse gali atsirasti keli dar nebaigti filmai.
 
Pirma Kanų staigmena – festivalį po 28 metų atidarys moters režisierės filmas – Emmanuelle Bercot „Saugok galvą“ („La tête haute“). Pastaraisiais metais festivalį dažniausiai atidarydavo brangūs Holivudo filmai, tokie kaip „Didysis Getsbis“. Bercot Lietuvoje žinoma iš filmo „Aš tuoj grįšiu“ (2013), kuriame pagrindinį vaidmenį sukūrė Catherine Deneuve. Naujame režisierės filme ji vaidina teisėją. Deneuve herojė stengiasi padėti nusikaltusiam paaugliui. Pasak Frémaux, jis norėjo, kad festivalis prasidėtų filmu, kuris kartu yra ir drąsus, ir jaudinantis.

Kiekvienas turi savo Žmogų-paukštį

Woody Allenas, kurio „Mėnesienos magijoje“ Emma Stone suvaidino pagrindinį vaidmenį, pavadino jauną aktorę didžiausiu atradimu ir iškart pakvietė į naują filmą. „Žmoguje-paukštyje“ Stone suvaidino Rigano dukterį Sem, bandančią išsivaduoti nuo narkotikų priklausomybės. Šis vaidmuo atnešė jai „Oskaro“ nominaciją. Pateikiame internete pasirodžiusio Martos Balagos pokalbio su Emma Stone apie „Žmogaus-paukščio“ filmavimą fragmentus.

Užmojus tęsiant

„Nuo tada, kai pradėjau groti violončele, Mstislavas Rostropovičius man buvo kelrodė žvaigždė“, – sakė įžymus šių dienų violončelininkas Ivanas Monighetti. Jis atvyko į Vilnių M. Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondo „Pagalba Lietuvos vaikams“ dvylikos metų sukakties išvakarėse. Paskutinis mylimiausias legendinio maestro mokinys balandžio 11 d. griežė solo simfoniniame koncerte Nacionalinėje filharmonijoje. Buvo atliekami M. Rostropovičiaus pamėgti kūriniai: Antonino Dvořako Koncertas violončelei h-moll ir Sergejaus Prokofjevo Antroji siuita iš baleto „Romeo ir Džuljeta“. Nacionaliniam simfoniniam orkestrui dirigavo italų maestro Walteris Attanasi.
 
Apie M. Rostropovičiaus fondą, kurio valdybos pirmininkė nuo pirmos dienos yra Rasa Kubilienė, valdybos narės – Rūta Kėvišienė, Lina Kučinskienė ir kitos aktyvios moterys, dirbančios savanoriškai, be atlygio, yra girdėję tūkstančiai gabių Lietuvos vaikų, ypač tų, kurie pasiryžę savo pasirinktame muzikos, sporto ar mokslo kelyje siekti didžiausių aukštumų. Per dvylika metų fondas nuveikė labai daug, neužtektų ir jaučio odos jo geriems darbams surašyti. Paminėsiu porą įspūdingų skaičių: nuo veiklos pradžios iki šiol fondas išdalijo 2 229 074 litus, parėmė 94 vaikus iki aštuoniolikos metų, suteikė stipendijų vyresniems talentingiems jaunuoliams. Taip pat fondas rūpinosi ir vaikų gydymo kokybe, padėjo įsigyti šiam tikslui reikalingų priemonių. Neseniai Šv. Kotrynos bažnyčioje įvyko koncertas „Dedikacija Maestro“, surengtas M. Rostropovičiaus gimimo dieną, kovo 27-ąją, koncerte surinktos lėšos buvo skirtos Santariškių klinikinės Vaikų ligoninės paramos fondui. Koncerto sumanytojai ir atlikėjai – profesoriaus Donato Katkaus diriguojamas Šv. Kristoforo orkestras ir fondo remiami jaunieji atlikėjai.

Trys „bravo“ Lietuvos baletui

 

Šį savaitgalį (balandžio 10 ir 11 d.) buvo proga vėl pasididžiuoti Lietuvos baletu: po puošnaus, spalvingo ir romantiško Piotro Čaikovskio ir Krzysztofo Pastoro „Spragtuko“ pasukta į šiuolaikinės kūrybos erdves, šio tikslo siekiant trimis skirtingais maršrutais, kurie šokėjams suteikė naujų galimybių, o žiūrovams – progų praplėsti savo akiratį.
Pirmiausia – gilesnė pažintis su Izraelio choreografo Itziko Galili, dirbančio Olandijoje, kūryba, Lietuvoje matyta prieš porą metų. Tai Lietuvos baleto trupei redaguotas 2000-aisiais sukurtas spektaklis „Dalykai, kurių niekam nepasakojau“ pagal Georgo Friedricho Händelio, Antonio Vivaldi, Wolfgango Amadeus Mozarto ir Erico Satie kūrinius.
 
Dvidešimt kelių minučių kūrinys – koncentruotas judesių ir jausmų šuoras, įsisiūbuojantis palengva, sustiprėjantis ir oriai nurimstantis. Išryškėję tamsoje, dešiniame scenos šone, niekam nepasakoti dalykai po kurio laiko pasirodo esą visoje scenoje – lyg žodžiai, surandantys vienas kitą ir susijungiantys į artikuliuotą frazę ar sakinį.

Šlykštūs žodžiai iš televizijų širdies

Iš banko vis gaunu pasiūlymus „senjorui“, nors nepretenduoju juo būti ir pajuntu pasidygėjimą kiekvienąkart, kai išgirstu šį veidmainišką žodį, kuris itin dažnai skamba vaistų reklamose. Televizijų anonsuose nuolat girdėti žodis „grandas“, tarsi gyventume maurų krašte. Vienas tinklalapis populiaraus lietuvių dizainerio klientes kažkodėl vadina „stiliaus ikonomis“, net jei dizainerio supratimas apie stilių akivaizdžiai prasilenkia su puošiamos ir didelius pinigus jam sumokėjusios ponios esme.
 
Medijos kasdien mums bruka totalų žodinį kičą, kuris prasibrovė net į konservatyvią ir, atvirai sakant, nelabai paslankią lietuvių kalbą. Vis stebiuosi, kaip neatsiranda lietuviškas „celebrity“ atitikmuo, juk akivaizdu, kad norėdamas tapti žvaigžde, garsenybe ar įžymybe vis dėlto turi ką nors nuveikti, o koks nors „celebritas“ ar „celebritė“ (primena tautišką „cepeliną“) tik parazituoja socialiniuose tinkluose bei žiniasklaidoje. Tiesa, kartais šie piliečiai pluša prie „sienelių“, nes po kiekvienos lietuviško filmo premjeros ar kokio nors kino festivalio mano elektroninį paštą užkemša prie sienelių prigludusių „žmonių“ nuotraukos. Žiūriu į jas, į televizoriaus ekraną, kur net nacionalinės televizijos laidas veda visiškai susikompromitavęs politikas juokdarys, atsiverčiu populiarų dienraštį, kuris išsijuosęs garbina sportininkus, įsijungiu Seimo televizijos kanalą ir pagaliau pradedu suprasti, kad tai ir yra tikroji Lietuva. Jei jos gyventojų daugumą tenkina tokie politikai ir tokia žiniasklaida, vadinasi, jie atspindi žiūrovų ir rinkėjų norus, lūkesčius bei kultūros ar valstybės įsivaizdavimą.
 

Paukštis labirinte

Alejandro Gonzálezo Iñárritu filme „Žmogus-paukštis“ („Birdman“, JAV, 2014) kiekvienas, net antraeilis personažas sugeba atvesti prie naujų istorijų, aliuzijų ir prasmių. Visas jas sujungia pagrindinis filmo herojus aktorius Riganas Tompsonas. Kadaise jis išgarsėjo populiariame Holivudo filme apie Žmogų-paukštį, bet dabar jo šlovė prigeso ir Riganas nusprendė ją susigrąžinti statydamas Brodvėjaus teatre Raymondo Carverio pjesę „Apie ką kalbame, kai kalbame apie meilę“, kurioje vaidina pagrindinį vaidmenį. Riganą slegia atsakomybė ir baimė, kad gali nepavykti. Juolab kad į spektaklį jis sudėjo ne tik menines ambicijas bei savo pinigus, bet ir lūkesčius susitaikyti su savimi ir su artimaisiais – mylimomis ar mylėtomis moterimis, narkotikus norinčia mesti dukterimi. Neatsitiktinai viena svarbiausių scenoje jo herojaus sakomų frazių yra „Aš neegzistuoju!“, o bene nuoširdžiausias paties Rigano prisipažinimas (pirmiausia sau): „Manęs nebuvo mano gyvenime.“

Atrasite savyje, pamatysite telefone

Potvyniai ir atoslūgiai – universalus mūsų gyvenimo dėsnis: gal kas detaliau jį patyrinės, apsibrėžęs parodų sferą? Kartais atidaroma be galo daug naujų parodų, tad vos spėji (o dažniausiai nespėji, nes sutampa su asmeninio gyvenimo paintensyvėjimu) lakstyti iš vienos ekspozicijos į kitą. Kitąsyk (ypač tuomet, kai turi šiek tiek daugiau laisvo laiko) parodų tikrovės pasaulyje tvyro visiška ramybė...
 
Ką daryti, jei galerijoje nebuvome, kūrinių nepamatėme? Paprastai, kai neatidėliotini darbai ir kasdienybės rūpesčiai nužudo fizinę galimybę pasiekti senamiestį, sėdame prie kompiuterio ar išsitraukiame išmanųjį – peržiūrime parodos fotoreportažus, paskaitome komentarus... Manote, labai daug prarandate? Priešingai, kai kada jūsų laukia stebėtini virtualių pasivaikščiojimų atradimai, ypač jei realybėje rodytų kūrinių dydžiai bei jų eksponavimas galerijos erdvėje yra labai santykinis, t.y. iš esmės reliatyvus ir nuolat kintantis!
 
Taigi, šįkart pabandysime rekonstruoti atmintyje išlikusius vaizdus iš ką tik „Akademijos“ galerijoje veikusių Dano Aleksos ir Rimos Blažytės parodų, apžiūrėdami internete šių menininkų kūrybos pristatymus.
PUSLAPIS
IŠ
1003