7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Skersvėjo ženklai

Festivalis „Jauno teatro dienos“ Klaipėdoje

Milda Brukštutė
Nr. 16 (1122), 2015-04-24
Teatras
„Akmuo vanduo geluonis“. K.Bastytės nuotr.
„Akmuo vanduo geluonis“. K.Bastytės nuotr.
Valentino Masalskio suburta teatro trupė, jau keletą metų gyvuojanti Klaipėdoje ir pasivadinusi „Klaipėdos jaunimo teatru“, šį pavasarį jau trečią kartą surengė „Jauno teatro dienų“ festivalį. Praėjusiais metais nuo pajūrio atsklidę intriguojantys gandai, esą čia vyksta kažkas netikėto ir įdomaus, šį kartą jame apsilankyti paskatino ir mane. Vis dėlto, nors festivalio programa ir nemaža, apžvelgti jame rodytus spektaklius neatrodo prasminga, nes didžiuma jų jau buvo ne tik rodyti Vilniuje, bet ir recenzuoti spaudoje. Todėl labiau norėtųsi atkreipti dėmesį į pačią festivalio struktūrą, jo keliamus klausimus ar nuotaikas.
Jau iš pirmo žvilgsnio galima pastebėti, kad festivalio programa sudaryta labai neaiškiais kriterijais. Šiek tiek ją panagrinėjus kyla mintis, kad jaunas teatras, kaip ir, pavyzdžiui, naujasis cirkas, Lietuvoje yra kažkokia retenybė ir vien šio bruožo pakanka renkantis tokio festivalio dalyvius. Tikiu, kad dalis kviestųjų tiesiog negalėjo ar dėl kitų priežasčių atsisakė atvykti, tačiau kažkokia bent kiek apčiuopiama koncepcija, siekiant užkrėsti žiūrovus bei pačius organizatorius ir dalyvius festivalio ritmu, turėtų būti. Bent jau šiais metais net ir minėtas vienintelis koziris – jaunystė – liko neapibrėžtas. Juk dažnai kaip tik jaunųjų, dar nespėjusių atrasti savitos kalbos ar atsikratyti teatrinės mokyklos sukeltų kompleksų, spektakliai atrodo be galo seni. Be to, kiek keistai šiame daugiau mažiau pradedančiųjų kontekste atrodo šokio teatro „PADI DAPI Fish“ spektaklis „Baltoji lopšinė“. Taip pat lieka neaišku, kodėl teatro festivalio programoje tiek dėmesio skirta kinui – tris vakarus vykę „Jauno kino vakarai“ tapo gana rimtu konkurentu dviem lyg ir pagrindinėms diskusijoms: „Jaunas teatras: tarp ieškojimo ir išlikimo“.
Skiriamasis, programą kiek apjungiantis šio efemeriško festivalio bruožas – noras kalbėtis. Po kiekvieno spektaklio vyko aptarimai, dažnai įtraukdavę ir žiūrovus. Deja, šioms kalboms kiek trūko rimtesnio vadovo. Po spektaklio nuskambantis atsainus moderatorės prašymas kūrėjų tiesiog „ką nors plačiau pakomentuoti“ gali užkirsti kelią bet kokiam pasisakymui. Nors, aišku, mintis į tokį festivalį pasikviesti jaunas, patirties stokojančias kuratores nesunkiai suprantama. Pasirodė, kad daug gyvesnis dialogas gali įvykti tarp kūrėjo ir žiūrovų. Kad ir „Baltosios lopšinės“ choreografei Agnijai Šeiko pačiai daug geriau sekėsi prakalbinti mažuosius žiūrovus. Jai, kitaip nei moderatorei, neprireikė tų banalių, blokuojančių klausimų kaip „kas jums labiausiai patiko?“. Itin gyvas kūrėjų ir žiūrovų pokalbis vyko po Karolinos Žernytės pojūčių spektaklio „Akmuo vanduo geluonis“. Žinoma, įvairiausias žiūrovų emocijas ir norą jomis dalintis sukelia būtent specifinis spektaklio žanras, jo koncentravimas į visus pojūčius. Tačiau nuoširdus susirinkusiųjų atsivėrimas nė kiek ne mažiau priklauso ir nuo klausiančiųjų suinteresuotumo, atvirumo ir netgi tam tikro pasitikėjimo savimi, t.y. drąsos būti ne visažiniui, o šiek tiek sutrikusiam.
Įdomu, kad nors iš Žernytės pojūčių spektaklių galima mokytis nuolankumo žiūrovams, kartu jie čia yra labiau nei kuriame kitame teatre neigiami. Patys aktoriai prasitarė, kad spektaklio metu, užsiimdami šešiais nereginčiaisiais (aklaisiais arba žiūrovais užrištomis akimis), jie pamiršta, kad aplinkui dar sėdi daugybė žmonių. Vis dėlto atrodo, kad geriau jau būti pamirštam tokiu atviru būdu, kuris tavo buvimą teatre išryškina bent sau pačiam, nei tradiciniu, kai žiūrovų klausimas apskritai yra nugrūstas kažkur į tolimiausią kampą.
Vienoje iš diskusijų apie jauno teatro padėtį šiandieną buvo paliesta, kaip pasirodė, jauniesiems kūrėjams gana skaudi žiūrovų tema. Jų iš tiesų trūksta. Ir vis dėlto nemanau, kad gyvename tais laikais, kai žmonėms reikia aiškinti, kas yra teatras. Veikiausiai tai nėra kažkokio visuomenės išsilavinimo stokos problema. Tiesą sakant, gana dažnai net atrodo, kad teatras užsiima tam tikru vampyrizmu. Jis tarytum vengia būti išraiškos priemone, pasisakymo būdu. Pats savaime nori būti tas pasisakymas, centras, objektas. Ir kaip tik tokiam teatrui pirmiausia verkiant reikia žiūrovų, to vienintelio laukiamo rezultato, be kurio jis apskritai nieko neturi. Galų gale juk netiesa, kad žmonės apskritai neina į teatrą, jie tiesiog neina į vieną ar kitą teatrą.
Kalbant apie vykusias diskusijas, kurioms bene labiausiai tiktų pavadinimas „Palaida bala“, pasirodė, kad būtų buvę gerokai prasmingiau pasikviesti įvairesnių pašnekovų – ne tik keletą jaunųjų teatro kritikų iš Vilniaus. Tarkim, jei jau kyla klausimas apie jaunųjų trupių išlikimą, gal būtų įdomu, kad savo patirtimi pasidalintų kurios nors jau iširusios trupės nariai? Arba vyresnė, jau tvirtai ant kojų stovinti trupė papasakotų apie savo veikiausiai ne ką lengvesnę pradžią. Vis dėlto, užsidarius tame pačiame rate, kuriame jau viskas daug kartų iškalbėta, sunkiai gimsta naujos idėjos. O kalbėjimas dėl kalbėjimo, kad ir patiems aktualia tema, daug naudos neatneša, netgi priešingai, įvaro į neviltį.
Džiugiausia šio renginio dalis atrodo pats jo buvimo faktas. Tai, kad „Klaipėdos jaunimo teatras“ ryžosi savomis jėgomis organizuoti tokį festivalį, jau byloja apie jo atvirumą, atsigręžimą į Klaipėdos publiką. Suteikti jai galimybę palyginti, pasirinkti tarp skirtingų jaunų teatrų iš tiesų tampa vienu didesnių šio kolektyvo žingsnių gilesnės pažinties su daugumai jų naujo miesto, Klaipėdos, gyventojais ir, tikėkimės, jų prisijaukinimo link.

 

„Akmuo vanduo geluonis“. K.Bastytės nuotr.
„Akmuo vanduo geluonis“. K.Bastytės nuotr.
„Akmuo vanduo geluonis“. K.Bastytės nuotr.
„Akmuo vanduo geluonis“. K.Bastytės nuotr.